Visų pirma, pradžioje apsigavo visi. JAV žvalgyba tiksliai prognozavo, kada ir kaip prasidės karas, tuo tarpu Kijevas netikėjo, kad tokio plataus mąsto agresija galima. Amerikiečiai stipriai pervertino rusų kariuomenės galimybes, bet neįvertino ukrainiečių valios gintis, prognozavo, kad Kijevas kris per tris paras ir pirmosiomis karo dienomis siūlėsi evakuoti V. Zelenskį. Taigi, pradžioje suklydo visi – ir Vašingtonas, ir Kijevas, ir Maskva, kurios žaibiškos pergalės iliuzija buvo sudaužyta į šipulius.
Kiekviena kariaujanti pusė turi savo tikslus ir gali įvardyti, kas jai yra pergalė, o kas pralaimėjimas. Žvelgiant iš šios dienos pozicijų, rusams pralaimėjimas būtų grįžimas į vasario 24 dienos pozicijas, o visa kita jų propaganda sugebėtų parduoti kaip pergalę. Šiandien ukrainiečiams pergalė yra rusų išvijimas iš visų anksčiau ir dabar okupuotų teritorijų, įskaitant Krymą.
Mano požiūriu, labai svarbus šimtadienio akcentas ir savotiškas atskaitos taškas yra balandžio pabaigoje įvykęs JAV valstybės sekretoriaus A. Blinkeno ir gynybos sekretoriaus L. Austino vizitas į Kijevą, kai po visos serijos solidarumo pareiškimų, nuskambėjusių pasaulio sostinėse, JAV viešai ir labai aiškiai įvardijo karo tikslus. Ukraina turi laimėti karą, atsiimti visas okupuotas teritorijas, Rusija turi būti sutriuškinta ir susilpninta iki tokio lygio, kad ilgai negalėtų kelti grėsmės kaimynams.
Netrukus įvyko istorinis susitikimas Ramšteino karinėje bazėje, kai kolektyviniai Vakarai, vadovaujami JAV ir Didžiosios Britanijos, suformavo 42, dabar jau 47 šalių koaliciją, kurios tikslas – sutriuškinti Rusiją ir tuo pačiu likviduoti V. Putino režimą.
Kalbant apie Ramšteiną, būtina suprasti svarbiausią dalyką, kuris lemia ne tik dabartinę, bet ir ateities kolektyvinių Vakarų bei NATO laikyseną. Tai buvo esminis mąstymo lūžis. Tas susitikimas nebūtų buvęs įmanomas, jei Vakarai nebūtų sau pripažinę, kad V. Putino sulaikymo strategija buvo klaidinga. Rusija ne vienerius metus visiškai atvirai skelbė savo ekspansijos į kaimynines šalis ideologiją ir planus. Maskva nurodinėjo NATO nesikišti, nes priešingu atveju bus panaudotas taktinis branduolinis ginklas, kurio Vakarai dar visai neseniai neturėjo. Prie viso to rusų propaganda dar platino mintį, kad V. Putinas yra neprognozuojamas, todėl su juo geriau nesipykti. Tačiau taktinio branduolinio ginklo klausimą amerikiečiai išsprendė, dabar yra sukurti ir nedidelio galingumo branduoliniai užtaisai, galintys įveikti bet kokius bunkerius.
Karo pradžioje Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas, D. Medvedevas ir kiti oficialūs asmenys dar žvangino branduoliniais ginklais, bet po to visi nutilo, o ką tebesvaičioja Rusijos televizijų propagandistai ar Dūmos rėksniai, niekam nebeįdomu. Tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis esminiai požiūrio pokyčiai neatsitinka šiaip sau, savaime, didžiosios politikos kuluaruose turėjo įvykti kažkoks pokalbis, galbūt Maskvai buvo perduotas perspėjimas, mes to nežinom, bet branduolinio šantažo klausimas dingo iš viešosios erdvės. Apie visiškai menką taktinio branduolinio ginklo panaudojimo galimybę liudija ir dešimčių Vakarų šalių ambasadų, tarp jų ir NATO šalių, sugrįžimas į Kijevą. Tokie žingsniai žengiami tik visapusiškai išanalizavus ir įvertinus visas galimas rizikas.
Turbūt neatsitiktinai balandžio viduryje Gibraltare pirmą kartą pasirodė britų povandeninio laivyno galiūnas „HMS Audacious“. Britų spauda užfiksavo, kaip į jį buvo kraunamos raketos. Šis laivas „Tomahawk“ raketomis su W80 branduolinėmis galvutėmis gali atakuoti antžeminius taikinius 1200 kilometrų atstumu ir taip tiksliai, kad, kaip sakoma, raketa įlėks pro Kremliaus langą. Čia jo jau laukė amerikiečių „Ohio“ klasės povandeninis laivas „USS Georgia“.
Pastarasis yra vienas iš keturių JAV povandeninių laivų, kurie buvo pertvarkyti taip, kad vietoj balistinių „Trident“ branduolinių raketų galėtų gabenti mažesnio galingumo sparnuotąsias. Kur dabar yra „HMS Audacious“, britai neatskleidžia.
Po savaitės prie britų povandeninio laivyno Škotijoje prisijungė amerikiečių povandeninis laivas „USS Indiana“, o netoliese buvo pastebėtas ir prancūzų atominis povandeninis laivas. Jokio oficialaus pranešimo dėl trijų branduolinių šalių povandeninių laivų susibūrimo nebuvo. O kur dar antžeminiams radarams praktiškai nematomi F-35A, kurių dalis yra pritaikyti branduolinėms operacijoms? Akivaizdu, kad Maskvai buvo pasiųstas koordinuotas signalas, kuris kriminaliniuose trileriuose iš gerojo policininko lūpų skamba taip: „Net negalvok apie tai!”
Į Ukrainą pajudėjo ginklų siuntos, tankai, moderniausios haubicos, daug Ukrainos karių dabar yra mokymuose, o 11 pilotų treniruojasi su amerikietiškais F-16. Viską vainikavo JAV lendlizo įstatymas, bei nauja 40 milijardų dolerių pagalba. Įstatymiškai patvirtinta, kad JAV tieks Ukrainai ir „Patriot“, ir galingas bei toliašaudes salvinės ugnies sistemas.
Įsivyravo nuomonė, kad bet kokia taika su Rusija reikštų tik karo atidėjimą vėlesniam laikui. Pasaulio sostinėse žvalgybų vadovai, analitikai ir kariškiai pradėjo prognozuoti karo pabaigos datas, bet, kaip sakoma, yra papildomų sąlygų. Kad Rusiją būtina sutriuškinti tikina ir opozicijos veikėjai. Štai Nepriklausomybės aušroje mūsų taip nekęstas rusų žurnalistas A. Nevzorovas, dabar tapęs persekiojamu aršiausiu V. Putino režimo kritiku, sako: „Jeigu Rusija atgims, anksčiau ar vėliau sulauksite dar vieno Rusijos ir Ukrainos karo“. Net ir ES užsienio politikos vadovas J. Borrellis yra pareiškęs, kad „viskas spręsis mūšio lauke“.
Būtina atsižvelgti ir į kitą labai svarbų indikatorių – Kinijos poziciją. Pekino diplomatijos braižas yra specifinis, jie niekada nekalba tiesmukai, o šalies pozicija dėl karo Ukrainoje, kuri, beje, ne kartą keitėsi, dažniausiai pateikiama įvairių analitikų ar politikos mokslininkų lūpomis valdžios griežtai kontroliuojamoje žiniasklaidoje. Štai dabartinės Kinijos pozicijos koncentratas: Rusija pralaimėjo blitzkriegą ir prarado strateginę iniciatyvą. Ji faktiškai nebekontroliuoja situacijos, todėl prarado galimybę diktuoti, kaip ir kokiomis sąlygomis baigsis karas.
Viskas tarsi stojo į savo vietas, NATO ir kolektyviniai Vakarai vieningi, ir atrodė, kad Rusijos sutriuškinimas bei karo pabaiga – tik laiko klausimas, o viskas priklausys nuo to, kaip greitai Ukraina gaus sunkiuosius ginklus ir bus pasirengusi juos panaudoti. Tačiau Kremlius nesėdėjo sudėjęs rankų ir naujai ideologinio karo fazei mobilizavo visą savo agentūrą, bičiulius, įtakos agentus bei naudingus idiotus. Vakarų Europos ir JAV žiniasklaidoje vienas po kito pasirodė ir dabar tebetiražuojami tekstai, kad karą reikia baigti ir sėsti prie derybų stalo. Visi jie parašyti pagal tą patį šabloną ir naudojama ta pati argumentacija. Pastarosiomis savaitėmis į apyvartą paleista dar viena manipuliacija – pasaulinio bado grėsmė.
Šimtai milijonų žmonių „žygiuoja į badą“, perspėja JT Pasaulio maisto programos vadovas. Esą, jei nebus nutrauktas karas, iš bado mirs milijonai žmonių. Atsakomybė subtiliai permetama aukai – jūs ten baikit priešintis ir derėkitės. Be to, po nedidelės pauzės vėl ištraukta branduolinio konflikto tema.
Startą šiai klastingai kampanijai davė „taikos balandis“ prezidentas E. Macronas, paraginęs „nežeminti Rusijos“. Po to pastangos buvo sukoordinuotos ir peilis į nugarą kovojančiai Ukrainai buvo pavadintas „Italijos taikos planu“, tačiau realiai tai yra bendras Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos projektas. Kodėl Italijos? Kai dėl formos, tai Berlynas ir Paryžius jau anksčiau aktyviai dalyvavo Minsko susitarimų formate ir prievartavo Kijevą kapituliuoti prieš Maskvą. Tai pradėjo tuometinė kanclerė A. Merkel ir Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as, todėl dabartiniame kontekste „Minskas 3“ su O. Scholzu ir E. Macronu priešakyje būtų per įžūlu, o štai savo vietos didžiojoje politikoje nerandančiai Italijai – proga pasireikšti.
Šios neformalios koalicijos tikslas – vėl parklupdyti Ukrainą, kaip tai buvo bandoma padaryti po pirmosios 2014 m. agresijos ir Krymo aneksijos. Keturių pakopų planas visiškai atitinka pakoreguotas Kremliaus ambicijas ir tikslus: nutraukti ugnį, esamos skiriamosios linijos išlieka, bet pajėgos atitraukiamos, pradedama Ukrainos „demilitarizacija“ ir derybos dėl „ginčytinų teritorijų“.
Trumpai tariant, Ukraina turi nusiginkluoti ir tapti „neutralia“, o Doneckas, Luganskas, Chersonas ir visas naujai užgrobtas sausumos koridorius į Krymą lieka Rusijai. Simboliškas sutapimas, bet politikoje tai vadinama „saliamio strategija“, kai šalis okupuojama ne iš karto, o pjaustoma gabaliukais lyg dešra.
Kyla klausimas: kodėl vadinamoji senoji Europa išsigando Ukrainos pergalės? Todėl, kad ši trijulė susirūpino grėsmėmis savo ekonominiams ir politiniams interesams bei įtakoms. Be to, realpolitik principais besivadovaujanti ir patogiai gyventi pripratusi Europa nėra pasirengusi naujai saugumo architektūrai.
Politinė korupcija – taip pat ne paskutinis veiksnys. Ekonominis interesas labiausiai rūpi vokiečiams. Rimtoje pasaulio žiniasklaidoje jau piešiami būsimos energetikos rinkos kontūrai, jei Europa atsisakytų Rusijos dujų ir naftos. Tuomet Europoje pirmais smuikais griežtų amerikiečių, britų ir Artimųjų Rytų kompanijos, o atsilaisvinusią nišą Azijoje užimtų australai. Vokietija, kontroliuodama vamzdžius iš Rusijos, siekia tapti Europos energetikos išteklių perskirstymo centru, o tai yra ir dideli pinigai, ir politinė įtaka. Iš esmės pasikeitus naftos ir dujų importo struktūrai, Vokietija taptų tik didele importuotoja. Kita vertus, sutriuškinta ir silpna Rusija nebebūtų labai vertinga eksporto rinka. Apie tai visiškai atvirai kalbėjo „Volkswagen“ vadovas H. Diessas, teigęs, kad Ukraina turėtų derėtis su V. Putinu, „kad apsaugotų Vokietijos ekonomiką“. Dabar kalba daug kas, bet ciniškesnio ir amoralesnio argumento nesu girdėjęs.
Istorija rodo, kad po kiekvieno karo sąlygas diktuoja šalys nugalėtojos. Taip buvo po dviejų pasaulinių karų, taip bus ir po šio. Karas baigsis Ukrainos sąlygomis, tam pritaria daugelis šalių, taip pat ir Lietuva. Jeigu Rusija būtų sutriuškinta, kaip buvo sutarta, šalys - nugalėtojos būtų Ukraina ir ją aktyviausiai Europoje palaikanti Britanija bei JAV. Kaip ir energetikoje, taip ir politikoje įsigalėtų anglosaksai. Berlyno ir Paryžiaus veidmainystės fone vis labiau ryškėja naujos ašies Kijevas – Varšuva – Londonas kontūrai. Vien Ukraina ir Lenkija – apie 100 milijonų žmonių, prie jų anksčiau ar vėliau prisidės ir Baltarusija, galbūt ir kitos Rytų Europos šalys, kurių politinė prostitucija, švelniai tariant, nežavi.
Šis scenarijus netinka senajai Europai. Tokiu atveju, Berlynas ir Paryžius praranda svarbiausių europinių galios centrų statusą ir galimybę diktuoti žaidimo taisykles net ir ES viduje, jau nekalbant apie globalias ambicijas. Tai ypač skaudus smūgis Prancūzijos puikybei ir jos iliuzinėms galioms, kurias suformavo Stalinas.
Apie tai nemoko jokiuose TSPMI. Prancūzai triuškinamai pralaimėjo karą, o jų indėlis į sąjungininkų pergalę buvo visiškai minimalus, ir tik milžiniškų Stalino pastangų dėka, griežtai prieštaraujant W. Churchilliui ir F. Rooseveltui, Prancūzija buvo įrašyta į šalių nugalėtojų sąrašą. Panašiai, kaip panelė Coco Chanel, kuri kartu su kitais prancūzų elito atstovais linksminosi su vokiečiais okupuotame Paryžiuje, taip ir vėlesnė Paryžiaus politika buvo ir tebėra nesibaigiantis flirtas su Maskva. Ir dar su nuolatiniu antiamerikanizmo prieskoniu.
Ideologinis karas vyksta ir pačiose JAV. Ten ardomąjį darbą dirba „New York Times“, kuris abejoja galimybėmis pasiekti išsikeltus tikslus, dienraštis vėl ištraukė rusų gąsdinimus apie galimybę panaudoti branduolinį ginklą ir ragina nesivaikyti iliuzinės pergalės. Ryškiausias pavyzdys yra Kremliaus „stipendininkas“, buvęs JAV valstybės sekretorius H. Kissingeris, kuris pareiškė, kad Ukraina turi perleisti dalį savo teritorijos Rusijai, jeigu nori užbaigti karą, ir įspėjo Vakarus, jog žeminantis Rusijos pralaimėjimas gali sukelti platesnio masto destabilizaciją.
„Atrodo, kad pono Kissingerio kalendorius yra ne 2022 metai, o 1938-ieji, ir jis manė, kad kalbasi ne su publika Davose, o to meto Miunchene“, - Davoso forumo dalyviams kalbėjo Ukrainos prezidentas V. Zelenskis ir patikino, kad jokių teritorinių nuolaidų Rusijai nebus. Belieka tik pasidžiaugti, kad JAV laikosi J. Bideno, A. Blinkeno ir L. Austino linijos, bet tokie veikėjai, kaip J. Sullivanas, J. Kerry ir kiti naudingi idiotai niekur nedingo, jie tyliai dirba savo darbą.
Tai, kad Paryžius, Berlynas ir Roma su savo planu dirba V. Putinui naudingą darbą čia ir dabar – tik viena medalio pusė, tačiau šis suokalbis, manau, sukels ir ilgalaikių padarinių. Tai yra Vakarų vienybės skaldymas - svarbiausias Kremliaus tikslas. Visų pirma, apie ES. Čia matome nuomonių išsiskyrimą arba retorikos neatitikimą.
Aukščiausio rango Briuselio biurokratai tarsi neabejoja viešai deklaruojamais tikslais nugalėti Rusiją, tuo tarpu atskiros šalys varo savo politiką ir ragina daryti teritorinių nuolaidų. Kai kitą kartą iš Berlyno, Romos ar Paryžiaus pasigirs skambios kalbos apie „europines vertybes“, neabejoju, kad daugelį žmonių pradės tąsyti... Kita vertus, V. Putino greitai nebus, o advokatauti šaliai, kurios padorūs žmonės nuoširdžiai nekęs dešimtmečius, gali tik visiški politiniai idiotai.
Tas pats vyksta ir NATO. Atrodė, kad aljansas pagaliau tapo vieningas, tačiau dabar atskiros šalys varo kapituliantišką politiką. Prancūzija yra šalis, kuri po Krymo aneksijos, nepaisydama ES draudimo, pardavė rusams daugiausiai karinės įrangos, kuri dabar naudojama kare prieš Ukrainą. Vis tik ryškiausias pavyzdys - Vokietija. Nuo pat karo pradžios šalies kancleris išsisukinėjo ir melavo visiems, net ir savo partijos nariams. Berlynas rangosi tarsi žaltys, kad tik nereikėtų duoti Ukrainai ginklų. Dabar vokiečiai aiškina, kad NATO valstybės esą sutarė, kad Ukrainai nebus siunčiami jokie vakarietiški tankai ar kovos mašinos. Tikrai?
Girdėdamas tai, ką kalba vokiečiai, kaip jie nuolat meluoja ir išsisukinėja, aš nebetikiu nei vienu Berlyno žodžiu. Karo akivaizdoje būtina garsiai pasakyti tai, ką seniai žino visi – Vokietija yra silpniausia NATO grandis ir kuo mažiau Vokietijos, tuo daugiau saugumo. To netaikau vokiečių kariams, esantiems Lietuvoje, bet sprendimus priima ne jie, o politikai Berlyne. O dabar įsivaizduokime kritišką situaciją Lietuvos pasienyje, kai reikėtų aktyvuoti NATO 5-ąjį straipsnį. Aš visiškai neatmetu galimybės, kad tokiu atveju Berlynas paskelbtų savo „atskirą nuomonę“, atitrauktų pajėgas iš Lietuvos ir paragintų derėtis bei taikiai išspręsti konfliktą.
Ar galima pasitikėti Vokietijos kancleriu, kuris jaunystėje buvo vienas iš kairuoliškos jaunimo organizacijos „Jusos“ vadų, vadovavo marksistinėms grupėms, aštriai kritikavo „agresyvų imperialistinį NATO“, lakstė po antiamerikietiškas protesto demonstracijas ir palaikė ryšius su Rytų Vokietijos komunistais?
Berlynu nebepasitiki ir Vašingtonas. Priminsiu tik vieną faktą. Į valdžią atėjęs J. Bidenas labai norėjo pataisyti santykius su Europa ir pirmą kartą po karo strategine sąjungininke Europoje garsiai įvardijo Vokietiją, o ne Britaniją. Vašingtonas norėjo sutelkti dėmesį į Kiniją, o reikalai Europoje buvo patikėti Berlynui.
Kai aplink Ukrainą ėmė telktis karo debesys, apžvalgininkai klausė, kur yra Vokietijos kancleris. Tiesa, jis nuvažiavo į Maskvą, bet tai buvo visiškai tuščias vizitas. Po to buvo E. Macrono vizitas „apie nieką“. Vašingtone suprato, bręstančio karo akivaizdoje viena Europa yra visiškai bejėgė ir laikas vėl atnaujinti „specialius santykius“ su britais. Vasario 14 d. Europa vėl buvo pastatyta į vietą. JAV prezidentas ir britų premjeras B. Johnsonas telefonu aptarinėjo padėtį Ukrainoje ir J. Bidenas pasakė: „Mes be tavęs niekur neisime, drauguži“.
Visiškai akivaizdu, kad Europos lyderių laikysena yra mentaliteto, istorijos ir politikos tradicijos klausimas. Su Prancūzija ir Vokietija – viskas aišku, o štai Britanija yra aktyviausia Ukrainos rėmėja Europoje. Kas jas sieja? Ta pati patirtis. 1940-ais Hitleris buvo nukariavęs Europą, Rusija buvo Vokietijos sąjungininkė, o Amerika dar laikėsi nuošalyje. Britanija buvo likusi visiškai viena prieš Vokietiją, bet nusprendė nesileisti į jokias derybas ir kautis dėl kiekvienos žemės pėdos. Todėl Londonas ir yra vienas iš geriausių Kijevo draugų. Maža to, britai pareiškė, kad vienašališkai gins Suomiją ir Švediją iki tos dienos, kol jos taps visateisėmis NATO narėmis. Beje, Londonas nei karto nesuabejojo ir kaip nors kitaip neinterpretavo pradinio kolektyvinių Vakarų susitarimo, kad Rusija turi būti nugalėta mūšio lauke. Ir dar vienas svarbus niuansas.
Dabar Vašingtone vyksta diskusija dėl galimybės duoti Ukrainai labai galingų ginklų, pavyzdžiui, raketų sistemų MLRS ir M142 (HIMARS), kurių veikimo nuotolis siekia šimtus kilometrų ir tos raketos gali pasiekti Rusijos teritoriją. Tuo tarpu Londonas jau gerokai anksčiau yra viešai pareiškęs, kad britų tiekiamais ginklais Ukraina turi teisę atakuoti taikinius Rusijos teritorijoje.
Į naujausius kissingerių pasisakymus, macronų telefoninius pokalbius, scholzų veidmainystes ir draghių iniciatyvas ukrainiečiai, tiesa, kol kas neoficialiai, bet jau reaguoja keiksmažodžiais. Europai nereikia savęs apgaudinėti: pasibaigus karui, Kijevas su džiaugsmo ašaromis akyse tikrai nepuls į glėbį Berlynui ar Paryžiui, liekamieji išdavystės reiškiniai išliks ilgam. Kaip teisingai pastebėjo Italijoje gyvenantis „Delfi“ komentatorius, Europos neperauklėsi, jie tokie yra ir bus. Pridursiu nuo savęs - beviltiški ir tai reikia labai aiškiai įsisąmoninti. Atėjo laikas garsiai pasakyti „ne“ politinei Briuselio klounadai apie „Europos strateginę autonomiją“ ir Europos kariuomenę.
„Praleidote gerą progą patylėti!” – taip mus auklėjo Prancūzijos prezidentas J. Chiracas. Šią pamoką gerai išmoko mūsų vadovai, kurie atitinkamai elgiasi Briuselyje, bet karas – pernelyg rimtas reikalas, kad galima būtų apsimetinėti aklais, kažką nerišliai mykti arba nutylėti. Viskas stojo į savo vietas ir dabar nebekyla jokių abejonių, kas yra kas, kuo galima pasitikėti ir kuo – ne. Todėl visiškai nenuostabu, kad vis garsiau kalbama apie kitokį pokario pasaulį bei naują tarptautinį saugumo formatą, kuris apimtų Britaniją, Ukrainą, Lenkiją ir Baltijos šalis. Tačiau reikia aiškiai suprasti, kad tai nėra nukreipta nei prieš ES, nei prieš NATO, tai yra realybės padiktuota vizija, kuomet iškilus grėsmei, pavojus adekvačiai ir vienodai suvokiančios šalys galėtų atitinkamai reaguoti.
