Tonas pakito vasario 24 d. Rusijai užpuolus Ukrainą. Tą pačią dieną, pasak Nour news, Irano prezidentas Ebrahimas Raisi tapo vienu pirmųjų pasaulio lyderių paskambinusių Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pritardamas, jog „NATO plėtra į rytus kelia rimtą grėsmę nepriklausomų šalių stabilumui ir saugumui.“ Tačiau po kelių dienų Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas Saeedas Khatibzadehas paragino visas šalis diplomatiškai išspręsti susidariusią krizę. Žinoma, tai buvo oficiali Irano valdžios pozicija, kuri susilaukė daug neigiamų reakcijų.
Buvęs parlamento narys, konservatorius Ali Motahari vasario 24 d. „Twitter“ paskyroje rašė, kad Iranas turėtų pasmerkti Rusijos invaziją, taip parodant savo nepriklausomybę. „Valstybinė žiniasklaida praneša naujienas lyg Rusijos kolonija, – pyko jis. – Visuomet prisiminkite, kad Rusija nuo Irano atplėšė Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžianą, o sovietai rėmė Sadamą šiam užpuolus Iraną.“
Išties, XX a. pab. Irakas buvo sovietų stovykla, o Maskva pagrindinė ginklų tiekėja. Tad 1980 m. rugsėjo 22 d., S. Husseinui paskelbus kaimynei karą, į Irano teritoriją paleista du šimtai SSRS pagamintų raketų. Kaip savo knygoje „Black Wave“ rašo žurnalistė Kim Ghattas, „1978 m. Iranas ir Saudo Arabija buvo JAV sąjungininkai, atrėmę plintantį komunizmą ir sovietų įtaką regione. Iranas buvo galingesnis, o šachas turėjo grėsmingą kariuomenę bei jūrines pajėgas, todėl vaidino regione policininką.“
Tuo tarpu Teherano universiteto politikos mokslų profesorius Sadeghas Zibakalamas „Twitteryje“ atsiprašė Ukrainos žmonių dėl Irano paramos Rusijai. „Priešingai nei režimas, daugelis iraniečių yra su ukrainiečiais ir smerkia agresiją.“
Be to, jis pridūrė, jog panašiai kaip rusams, Irano žmonėms draudžiama viešai reikšti užuojautą. Įdomu, kad vasario 26 d. socialiniuose tinkluose paskelbtuose vaizdo įrašuose matyti, kaip nedidelė protestuojančių iraniečių minia susibūrusi prie Ukrainos ambasados, skanduoja: „Mirtis Putinui“, „Mirtis karo kurstytojams ir Putino rėmėjams“, „Tegyvuoja Ukraina“ ir kt. Tad, anot Artimųjų Rytų analitiko Garretto Nada, Irano valdžia užtvėrė patekimą į Rusijos ambasados teritoriją sostinėje.
Neilgai trukus nuomonę išsakė aukščiausias šalies lyderis ajatola Ali Khamenei. „Iranas trokšta, jog karas Ukrainoje baigtųsi, tačiau tiki, kad šios krizės šaknys glūdi Jungtinių Valstijų ir kitų vakarų valstybių politikoje, – per valandos trukmės televizijos transliaciją kovo 1 d. dėstė jis. – JAV „mafijos rėžimas“ kuria daugybę krizių visame pasaulyje, įskaitant ISIS atsiradimą, ir kišasi į kitų šalių reikalus, jėga keisdamas rėžimus bei statydamas pro-vakarietiškus politikus. Ukraina tapo tokios politikos „auka“ ir buvo nublokšta link dabartinės padėties.“
Ali Khamenei teigė, jog iš šios krizės pasaulis turi išmokti dvi pamokas: „vakarais negalima pasitikėti, o žmonių parama yra nepaprastai svarbi.“ Tiesa, savo kalboje jis nepasmerkė Rusijos ir neužsiminė apie Ukrainos teritorinį vientisumą. Užtat, pasak Londone gyvenančio iraniečių žurnalisto Hosseino Bastani, 20 kartų paminėjo Jungtines Amerikos Valstijas.
Kita vertus, didžiausias akibrokštas įvyko kovo 2 d., kai „Twitteryje“ Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį išgyrė buvęs Irano vadovas Mahmoudas Ahmadinejadas, praeityje garsėjęs reakcingais pareiškimais. „Jūsų garbingas ir bemaž neprilygstamas pasipriešinimas atskleidė šėtoniškus žmonijos priešų kėslus. Patikėkite, didžioji Irano tauta stovi greta jūsų, žavėdamasi šiuo herojišku atkaklumu.“ Tačiau kodėl Irano valdžiai taip rūpi geri santykiai su Rusija?
Pasak Irano ir Amerikos politikos analitiko „Carnegie“ fonde Karimo Sadjadpouro: „Rusijos invazija įnešė paskutinės minutės posūkį derybose dėl 2015 m. Irano branduolinio susitarimo atgaivinimo.“ Ajatola Ali Khamenei yra uždraudęs Irano diplomatams tiesiogiai derėtis su JAV, todėl Maskva paskutiniais metais atliko pagrindinės tarpininkės vaidmenį. Tačiau pasauliui ėmus spausti Rusiją, Kremlius iš naujo įvertino savo vaidmenį, grasindamas pakenkti branduoliniam susitarimui. „Rusija, kuri dabar užtemdė Iraną, kaip labiausiai sankcionuota valstybė, nori, kad pasaulis jaustų ekonominį skausmą dėl jos naftos embargo. Branduolinis susitarimas, nutraukiantis suvaržymus Irano naftai, sušvelnintų pasaulines Rusijos finansinės izoliacijos pasekmes.“
Aišku, V. Putinas suvokia, kad šis žingsnis Joe Bidenui reikštų daug daugiau nei jam pačiam. Teherano izoliacija dabar pasitarnauja Rusijos interesams, nes Iranas yra priklausomas nuo antrarūšių rusų technologijų, JAV priešininkas negali eksploatuoti didžiulių energetikos resursų ir nepaiso istorinės konkurencijos su Maskva Centrinėje Azijoje. O jei visa tai staiga pasikeistų, kaip teigė vienas geriausių Rusijos Irano ekspertų Rajabas Safarovas: „į vakarus orientuotas Iranas Rusijai taptų blogesnis nei turintis branduolinį ginklą, ir privestų ją prie žlugimo.“ Tokios rusų machinacijos atgaivino istorinį nepasitikėjimą, kurį daugelis iraniečių jaučia grobuoniškos šiaurės kaimynės atžvilgiu.
Modernaus Irano (įvesta konstitucinė monarchija) gimimas 1906 m. pasaulyje sutiktas abejingai. Maža to, konstituciją patvirtinęs šachas Muzaferas al-Dinas netrukus mirė, o sostą 1907 m. sausį paveldėjęs Muhamedas Ali visiškai netroško dalintis valdžia su parlamentu (Majlis). Amžininkai naująjį šachą vadino: „labiausiai iškrypusiu, bailiu ir pusiau atbukusiu monstru, kuris pažemino Persijos sostą daugybei kartų.“ Dėka savo mokytojo Krymo žydo Šapšalo Chano, jis lengvai virto „Rusijos vyriausybės įrankiu“ ir sustiprino jos įtaką šalies šiaurėje. Vienintelis dalykas, išlaikęs Irano nepriklausomybę, buvo vieningas šacho ir rusų požiūris į konstitucionalistus.
Tačiau 1907 m. rugpjūčio 31 d. trapi harmonija baigėsi, Sankt Peterburge pasirašius Anglijos-Rusijos konvenciją. Joje teigta, kad pasaulio galybėms būtina susivienyti, jei nori atsverti augančią Vokietijos galią. Taip rusai ir anglai šaltakraujiškai pasidalino Euraziją, įtvirtindami savo teises nuo Pamyro iki Kaukazo. Iranas bei kitos šalys, atsidūrusios susitarimo epicentre, tai laikė pacifistiniu užmoju, o ne aneksija. Visgi susitarimas padalino Iraną į dvi įtakų zonas: Rusija užvaldė šiaurę iki pat Isfahano, o britai įsitvirtino pietryčiuose. Pastarieji čia de facto įkūrė koloniją, paversdami anglų-persų naftos kompaniją privačia įmone, o šalies naftos resursus eksploatuodami su vyriausybės garantija. Centras ir pietvakariai palikti neutralūs iki 1915 m., kai tapo britų zonos dalimi.
Tiesa, didžiosios imperijos pasižadėjo gerbti krašto suverenumą, tačiau persų laikraštis „Habl al-Matin“ įspėjo, kad „sutartis greitai virs Persijos nepriklausomybės pabaiga.“ Šie įvykiai tik sustiprino priešiškumą tarp šacho ir konstitucionalistų. Šaliai grimztant į chaosą, 1908 m. birželio 2 d. Rusijos ministras Teherane ir jo kolega britas kreipėsi į Irano užsienio ministrą, tvirtindami, jog konstitucijos šalininkai ketina šachą nuversti. Siekiant užkirst tam kelią „Rusija privalės įsikišti kartu su Anglijos pritarimu ir sankcijomis.“
Vengdamas aštrėjančios krizės, šachas pasitraukė į užmiesčio rūmus, o birželio 23 d. Rusijos generolo Vladimiro Liachovo vadovaujama kazokų brigada apsupo asamblėjos pastatą. Ginkluotiems konstitucionalistams atsisakius pasiduoti, užvirė mūšis, kainavęs šimtus gyvybių. Po jo šacho vardu valstybėje įtvirtinta karinė diktatūra, vadovaujant V. Liachovui. Visgi anti-rojalistų sukilimas neslūgo, o pasipriešinimas atsinaujino Tabrize. Miestą apsupusios rusų pajėgos ėmė gyventojus marinti badu. Persų šaltiniai rašo, kad Tabrizo gynyba buvo vienas kruviniausių epizodų Irano istorijoje. Ir nors rusai miestą užėmė, tačiau maištai įsižiebė kitose šalies vietose. Taigi šachas 1909 m. perleido sostą sūnui ir išplaukė į Baku, o iš ten rusų traukiniu pasiekė Odesą, kur mirė tremtyje. V. Liachovas paliko Iraną iškart po šacho atsistatydinimo.
Rodos, tai turėjo įnešti regione stabilumą, bet identiškas scenarijus pasikartojo. Kilus Antrajam pasauliniam karui, Iranas paskelbė neutralumą. 1940 m. pr. Didžiajai Britanijai įsitraukus į karą prieš Vokietiją Šiaurės Afrikoje, susirūpinta, jog naciai gali kėsintis į Persų įlanką ir užimti Jungtinei Karalystei priklausančią Abadano naftos perdirbimo įmonę, ypač atsižvelgiant į Vokietijos-SSRS nepuolimo paktą. Tad britai apkaltino šachą Rezą Pahlavį remiant nacizmą.
Tačiau Adolfui Hitleriui užpuolus Sovietų Sąjungą, situacija pakrypo kita linkme. 1941 m. liepos 12 d. sudarytas anglų-sovietų susitarimas, o liepos 19 d. ir rugpjūčio 17 d. britai Irano vyriausybei įteikė dvi notas, reikalaujančias išsiųsti iš šalies Vokietijos piliečius. Šachui atsisakius, rugpjūčio 25 d. prasidėjo „Operacija Palaikymas“ (Operation Countenance), kurios metu apie 40 tūkst. sovietų karių įsiveržė į šiaurės Iraną, okupuodami Azerbaidžiano rajoną ir Mašhadą, o 19 tūkst. britų – iš pietų, siekiant apsaugoti naftos telkinius Ḵūzestāne.
Bombarduoti taikiniai Teherane, Kazvine, Tabrize ir kt. Nukentėjo gyvenamieji rajonai, žuvo ar buvo sužeisti keli šimtai žmonių. Iš lėktuvų mėtyti lankstinukai, liepiantys iraniečiams pasiduoti. Šios invazijos strateginis tikslas buvo užtikrinti sąjungininkų tiekimo linijos (Persijos koridoriaus) į SSRS saugumą, apsaugoti Irano naftos telkinius, apriboti Vokietijos įtaką šalyje bei užkirsti kelią galimam „Ašies“ veržimuisi į SSRS per Turkiją, Iraną link Britų Indijos ir Bakų naftos telkinių.
„Persijos koridoriaus“ reikšmę liudija faktas, kad 1941– 1945 m. iš 17.5 mln. tonų JAV „Lend-Lease“ pagalbos suteiktos SSRS, net 7.9 mln. tonų išsiųsta per Iraną, įskaitant 180 tūkst. sunkvežimių ir 4874 lėktuvai. Ši ataka kariniu požiūriu silpnesniam Iranui buvo netikėta. Be to, šachas atmetė generolų siūlymus naikinti šalies infrastruktūrą, kurią pats sukūrė. Tai padėjo sąjungininkams greičiau įsitvirtinti. Susidūręs su didžiuliais nuostoliais, Reza Pahlavis rugpjūčio 29 d. kapituliavo. Suvokdamas, kad okupacinės jėgos neleis jam likti soste, šachas rugsėjo 16 d. atsisakė karūnos sūnaus labui. Iškart po to britai jį išgabeno į Mauricijų, o vėliau perkėlė į Johanesburgą (Pietų Afrikos Respublika), kur 1944 m. liepą pastarasis mirė.
Vos peržengę sieną, sovietai išardė SSRS ir Irano muitinės postus ir įrengė karinius punktus. Taip įvyko de facto Sovietų Sąjungos sienos išplėtimas į Irano teritoriją. Be to, neleista centrinei valdžiai kontroliuoti vietos gyventojų per miestų savivaldas, kurios buvo atsakingos sovietų konsului Tabrize. Visgi tikrieji sovietų ketinimai pasireiškė po Trišalio aljanso sutarties sudarymo (1942 m. sausio 29 d.), kuriuo Britanija ir SSRS prisiekė gerbti Irano teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę bei pasitraukti iš šalies per šešis mėnesius po karo baigties.
Ironiška, Stalinas pažadus ignoravo, siekdamas prisijungti šiaurines teritorijas, reikalaudamas naftos koncesijų ir svajodamas Sovietų Sąjungai užtikrinti šiltųjų vandenų uostus. Suvokdamas pasekmes (nors 1943 m. rugsėjį Iranas paskelbė Vokietijai karą, o Teherano konferencijoje pažymėta, kad šalis nebėra laikoma okupuota, o sąjungininkų narė), parlamentaras Mohamedas Masadekas, nepaisant rusų grasinimų, 1944 m. gruodžio 2 d. paragino Majles priimti įstatymą, draudžiantį derybas dėl naftos su užsieniečiais iki karo pabaigos. Šis žingsnis inicijavo aršią sovietų propagandą prieš vyriausybę.
Kitas svarbus sovietų veiksnys skaldant Iraną buvo kurdų nacionalizmo ir azerų komunistinių partijų palaikymas. Per trejus okupacijos metus Stalinas išplėtė politinę įtaką Irano Azerbaidžiano ir Kurdistano regionuose bei rėmė Irano komunistinės partijos Tudeh sukūrimą. Nepaisant centrinės valdžios protestų, sovietai atvirai palaikė azerų judėjimus ir kišosi į provincijų valdymą. Galop, po kelias savaites trukusių susirėmimų, 1945 m. lapkritį susikūrė autonominė Azerbaidžiano liaudies vyriausybė, vadovaujama Ja‘faro Pishevario. O 1946 m. sausio 22 d. – Mahabado respublika, kurios lyderiu tapo sovietų remiamas Irano Kurdistano demokratų partijos įkūrėjas Qazi Mohammedas. Tai buvo „vienintelis tikrosios kurdų valstybės pavyzdys“, – 1963 m. rašė buvęs JAV diplomatas Williamas L. Eagletonas.
Visgi abi trumpai gyvavusios respublikos liko „sovietų marionetėmis“ ir negalėjo išlikti be raudonosios armijos pagalbos. Britams ir amerikiečiams, remiantis Trišalio aljanso sutartimi, iš Irano išvedus pajėgas, rusai tą padaryti atsisakė, motyvuodami, kad pasitrauks tik tuomet, kai regionuose bus atkurta taika ir liausis „priešiškas“ Irano požiūris.
Visgi spaudžiant Vašingtonui, 1946 m. kovo 24 d. Stalinas galiausiai sutiko išvesti karius, o gruodžio viduryje žlugo Azerbaidžiano liaudies vyriausybė (J. Pishevaris pabėgo į Baku) bei Mahabado respublika (Q. Mohammedas pakartas 1947 m.). Galų gale, 1949 m. vasarį Tudeh partija, apkaltinus nesėkmingu pasikėsinimu į šachą Mohamedą Rezą Pahlavį, buvo uždrausta. Taip Irane išaušo nauja epocha, kurios pro-vakarietiška politika atvedė valstybę prie 1978–1979 m. islamo fundamentalistų revoliucijos.
