Pradėsiu nuo trumpo apibrėžimo, paaiškindamas skaitytojui, kas tai yra ontologija. Ontologija – viena seniausių (gal ir seniausia) filosofijos sritis, aiškinanti kokios ir kokių tipų esybės egzistuoja. Pagrindinis ontologijos klausimas – kas egzistuoja?
Iš jo kyla ir gretutiniai klausimai – kaip ir kokiu būdu kažkas egzistuoja, kokios egzistavimo ir jo patvirtinimo sąlygos, kas neegzistuoja ir pan. Ontologijoje egzistavimas kategorizuojamas ir bandomas apibrėžti kaip įmanoma labiau redukuotais terminais.
Prie ko čia Putinas ir karas Ukrainoje? Per šiuos tris mėnesius mes galėjome įsitikinti, kad Putino Rusijos tikslas yra sunaikinti ukrainiečių tautą ir Ukrainos valstybę. Putinizmo ideologijoje ukrainiečių tapatybę neegzistuoja, o kiekvienas priminimas apie jos tikrumą yra sutinkamas kaip iššūkis putinizme formuojamai rusiškajai tapatybei. Esminis klausimas putinizme: kas turi teisę egzistuoti, o kas ne?
Likus trims dienoms iki karo Putino sakytoje kalboje kartoti argumentai apie tai, kad „Ukraina buvo sukurta Vladimiro Lenino“ ar atskira ukrainiečių tauta niekada nėra egzistavusi, buvo priimti kaip pseudoistoriko pasvarstymai.
Problema buvo ta, kad daugelis neįžvelgė už šių absurdiškų pseudoistorinių klejonių slypinčio noro ne perrašyti istoriją, o parašyti ir patvirtinti tolesnį putinizmo filosofijos paragrafą. Šiame paragrafe įtvirtinama aiški ontologinė nuostata – ukrainiečių nėra. Yra tik nesusipratę rusai. Arba tie, kuriuos reikia išnaikinti. Putinistine terminologija – denacifikuoti.
Vienas iš putinizmo ontologijos pirmųjų teiginių, kuris rusų visuomenei kartojamas jau kelis dešimtmečius skelbia, kad rusiškoji tapatybė yra stipriausia, moraliausia, dvasingiausia ir visais kitais būdais pranašiausia tapatybė pasaulyje. Vienintelis trukdis jai skleistis – absoliučiai priešinga vakarietiškoji tapatybė.
Visos įsivaizduojamai rusiškajai interesų zonai priklausančios tapatybės turi arba suprasti esančios rusiškos, atsiverti į rusiškąją tapatybę arba būti išnaikintos. Štai paprastas rusiškosios ontologijos ideologo modus operandi.
Šiame kontekste vadinamasis rusiškasis pasaulis žymi ne geografines Rusijos valstybės ribas ar net ne kultūrinę rusų įtaką, o ontologinį lauką. Rusiškasis pasaulis yra, o kitų nėra. Jie tik nesupranta apie savo nebuvimą.
Kas nutinka tada, kai tokia rusiškoji ontologija susitinka su kitų tapatybių tikrumu? Suabejoti negalima, todėl kitos tapatybės paprasčiausiai neigiamos ar aiškinama, kad jos nesuvokia nesančios jokiomis tapatybėmis.
Kai ši logika galiausiai atveda prie absurdo taško ir putinizmo ideologijai reikia kažkaip išrišti mazgą tarp to, kad ukrainiečiai, visgi, egzistuoja ir jie nenori tapti bendros kuriamos tapatybės dalimi, pradedama naikinti.
Karas Ukrainoje yra būtent tokia putinizmo ontologijos galutinė stadija. Galutinis sprendimas problemai, kad šalia Rusijos yra žmonių, nenorinčių gyventi pagal jiems primetamas taisykles ar nenorinčių atsisakyti savo tapatybės ir tapti rusiškojo pasaulio vienio dalimi.
Tai patvirtina ir mus pasiekianti karą teisinančios Rusijos visuomenės dalies nuotaika. Dalis palaikančiųjų putinizmą tiesiai šviesiai teigia: taip tiems ukrainiečiams ir reikia. O kodėl jie norėjo gyventi atskirai? Kodėl jie nepakluso?
Pavojingiausia, kad panašų įtikėjimą putinizmo ontologijos metmenimis mes girdime ir iš kai kurių Vakarų politikų ir visuomenių. Ten taip pat stebimasi, kodėl Ukraina priešinasi ar kodėl ukrainiečiai nenori daryti kultūrinių, socialinių ar, galiausiai, teritorinių nuolaidų. Juk jie panašūs į rusus, ar ne?
Karas Ukrainoje nenorimas suvokti kaip ontologinis susidūrimas. Kaip konstruojamos monstriškos rusiškosios tapatybės, paremtos neapykanta Vakarams ir viskam, kas neabsorbuojama ir nepaklūsta galios, šantažo, brutalumo politikai, sklaida.
Mes esame tame pačiame kelyje ir lietuviškosios tapatybės klausimas būtų labai lengvai atsakomas putinizmo ontologijoje. Mūsų ten irgi nėra. Mes tik įsivaizduojame turintys laisvę, savo pasaulėžiūrą, savo kultūrą, savo kalbą ir taip toliau.
Vakarai turi suprasti, kad mes susiduriame su Ukrainos naikinimu ir genocidu ne todėl, kad Rusija mano iš to galiausiai išpešianti naudos. Tai iš gilaus metafizinio pykčio ir beviltiškumo kylantis noras naikinti visas tapatybes, kurios kvestionuoja tavo egzistavimo prasmę ir vertę, tavo galią ir svarbą.
Vedina šio aklo užsidegimo įgyvendinti putinizmo ontologinę programą, Rusija gali sunaikinti ir visą pasaulį. Sunaikinti viską tam, kad įrodytų savo teisę būti.
