Čia jūs perskaitėte eilinę astrologinę prognozę, tokią, kurią galite perskaityti bet kuriame naujienų portale. Tačiau problema ta, kad panašiai galima apibūdinti ir Lietuvos ekonomikos siekius, ypač tuos, kurie yra susiję su užsienio investicijomis, programomis ir ryšiais. Tad pagal kokius sapnininkus ar astrologines prognozes mūsų šalyje vykdoma politika?
Pradėkime nuo klausimo, kuris iki Rusijos pradėto karo prieš suverenią Ukrainą, buvo viena karščiausių temų – Taivanas.
Parama demokratijoms yra tai, kas neretai verčia didžiuotis Lietuva. Aš augau su Oranžine Revoliucija, mačiau, kiek darbo įdėta padedant kitoms Rytų partnerystės valstybėms. Tai formavo mane kaip asmenį ir pilietišką demokratą. Tačiau nuogam, nepaisant ekonomistų, verslininkų ir visų kitų įspėjimų, šokti į dilgėlyną ir dar aiškinti, kad iš to turėsime naudos, yra šizofrenija. Dar baisiau, kai verslo įmonės, drįsusios kritikuoti Vyriausybę ir viešai kalbėti apie patiriamus sunkumus, tapo visuomenės priešais ir buvo persekiojamos straipsniais portaluose.
Labai daug apie patį sprendimą atidaryti Taivano atstovybę nekalbėsiu, nors manau, kad tokie sprendimai turėtų būti daromi gerai apgalvojus, apsvarsčius galimas pasekmes ir sudarius priemonių, kaip neutralizuoti galimas grėsmes, sąrašą. Tačiau atrodė, kad padarytas sprendimas buvo labiau laisvas kritimas, kuomet sugebėta atsimušti į kiekvieną kyšantį kampą. Situaciją iš dalies gelbėti bandė pats Taivanas, tai nupirkdamas į Kinija nepriimto ir jūroje pasiklydusio romo siuntą, tai įkurdamas paskolų fondą. Šioje vietoje jie elgėsi tikrai daugiau nei diplomatiškai.
Tačiau, tai, ką su pagalba ir nuoširdžiu dėkingumu padarė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, Žemės ūkio ministerija ir in corpore Vyriausybė, yra tiesiog šlykštu. Vyriausybės strategija, bandant pridengti savo nuogą užpakalį, buvo išdidinti galimą naudą, vykusius pokalbius ir svarstymus pateikti vos ne kaip įvykusi faktą. Taip dengiant degančius reitingus išdalintas milijonas pažadų. Štai grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas Karolis Šimas atvirai teigia, kad politiniai pažadai apie tuoj prasidėsiančius grūdų pirkimus buvo tik viešųjų ryšių akcija ir nors iškart buvo žinoma, kad šiems pažadams vargu ar bus lemta išsipildyti, grūdininkai stengėsi, darė namų darbus, siuntė grūdų pavyzdžius.
Dar vienas puikus pavyzdys yra paukštininkystės ūkiai, kurie dėl išaugusių energetikos kainų prašė užtikrinti sąžiningos konkurencijos galimybes vietinėje rinkoje, bet iš Žemės ūkio ministerijos gavo pasiūlymus apie naują puikią rinką – Taivaną. Nors paukštininkai jau tada abejojo dėl tokios „puikios alternatyvos“, nes prie pat Taivano yra vienas didžiausių paukštininkystės produktų eksportuotojų Tailandas, tačiau užpildė klausimynus ir laukė licenzijų. Ilgai laukti neteko - gana greitai buvo gautas atsakymas, kad tokia licenzija nebus suteikta. Panaši situacija ir su pienininkais.
O kur dar mūsų valdžios planai Lietuvoje įkurti puslaidininkių gamyklą. Puslaidininkių rinką beveik monopolizavo Taivanas, o patys puslaidininkiai yra vadinami 21 amžiaus nafta, be jų negalėtų veikti nei vienas išmanusis prietaisas. Būtent todėl Vokietija, siekdama pritraukti puslaidininkių gamintojus, prieš porą savaičių paskelbė planą skirti 14 milijardų eurų valstybinę paramą tokiai gamykla. Ką į tai galėtų atsakyti Lietuva? Pinigais konkuruoti negalime, talentais, bent kol kas, taip pat, bet reikalingi žingsniai šioje srityje pradėti žengti, tačiau tai, žinoma, užtruks. Trūksta ir viešųjų paslaugų ir aibės kitų dalykų. Jei kada nors Lietuvoje ir galėtų išdygti tokia gamykla, tai tikrai ne šiame dešimtmetyje – net 10 labai rimto darbo metų prie šio klausimo neužteks. Ir vėl tik pažadai.
Įdomi situacija laukia ir kalbant apie Ukrainą. Visų pirma pradėkime nuo to, kad kol visos aplinkinės valstybės su Ukraina tarėsi dėl galimo konkrečių teritorijų atstatymo per valstybinius ir privačius kontraktus bei, atrodo, sėkmingai susitarė, mes ir vėl likome nuošalyje ir apie tai kalbėti pradėjome tik po nemažų pačios Ukrainos raginimų. Malonu, kad lietuviai yra kuklūs žmonės. Pirmi padėti, tačiau tartis dėl abiems pusėms naudingo ekonominio bendradarbiavimo – paskutiniai. Ukraina laimės šį karą, o jos atstatymui demokratiniai partneriai surems pečius, todėl būtų gerai, jei galėtume būti vieni iš šio atstatymo architektų.
Šioje situacijoje „blizga“ jau kitas ministras – Susisiekimo ministerijos vadovas Marius Skuodis. Tiesa, ministras, matyt pasimokęs iš trąšų situacijos, apie galima ukrainietiškų grūdų importą kalbėjo kiek atsargiau, paminėdamas esančius iššūkius, tačiau nestokodamas entuziazmo, kad per pirmus metus „Lietuvos geležinkeliai“ perveš, o uostas – pakraus milijoną tonų ukrainietiškų grūdų. Sprendžiant iš to, kad „Lietuvos geležinkeliai“ atleidžia du tūkstančius darbuotojų, o uosto, be bandomojo, nepasiekė nei vienas grūdų vagonas, astrologija planuotojus nuvylė.
Pažadai yra rimtas reikalas, nebent juos rašai šakėmis ant vandens, lyg kokias astrologines prognozes. Deja, valstybę valdyti tokiais pažadais nepavyks ir kiekvienas neištesėtas žodis virs mažesniu pasitikėjimu mūsų visų valstybe.