Verslas kalba ir apie tai, kada realiai įžengsime į sunkumų laikotarpį. Koks jis bus, ar tai tik duobelė, ar rimta duobė, kol kas sunku nuspėti. Vis dažniau girdim žodžius „stagfliacija“ ir „recesija“, kurie nekelia jokių teigiamų emocijų. Abiem atvejams eiliniams namų ūkiams būna riesta.
Pradėkime nuo krizės ženklų, kurie jau matoma net plika neekonomisto akimi. Akcijų rinkos senokai raudonuoja. Paprastai, kaip sako liūdna patirtis, užjūriuose finansinių ryklių patiriami sunkumai ir smulkiųjų investuotojų prarasti milijardai atsirita iki Europos namų ūkių po 6–8 mėnesių. Tiek laiko užtrunka, kol finansų sektoriaus perkratymai persimeta į realią ekonomiką.
Kitą dalį mes jau jaučiame kiekvieną kartą nuėję į parduotuvę. Grūdų kainos pasiekė rekordines aukštumas, ir tai lemia ne tik karas Ukrainoje, klaikiai išbrangusios trąšos bei energetiniai ištekliai. Kai akcijos ir kiti vertybiniai popieriai tampa nesaugūs, milijardai plūsteli į žaliavines rinkas. Perkama nebe oras, pažadai ir viltys, o tai, ką galima apčiuopti ir padėti į sandėlį, – nafta, javai, metalai.
Kita dalis – niekas tiksliai nežino, kaip mus palies žaliavų trūkumas. Nors garsiai trimituojame, kad nuo Rusijos jau seniai atsiskyrę ir nepriklausomi, tačiau puse lūpų užsimenama, jog kai kuriuose sektoriuose rusiškos, baltarusiškos ir ukrainietiškos žaliavos sudaro 60 proc. ir gamyklos nebepajėgia įvykdyti užsakymų, nes tiesiog nėra iš ko gaminti.
Taip, tai teoriškai ne tragedija. Kol politikai kalba apie vertybes, verslas jau rado kelių ir schemų, kaip atkurti tiekimą, – brolišką pagalbos ranką už nedidelį tarpininko atlygį jau ištiesė Kazachstanas. Kiti žaliavų šaltiniai – Turkija ir Pietų Afrikos Respublika – dar tyrinėjami. Su šiomis šalimis bėda ta, kad reikia pirkti pilną laivą vienos ar kitos medžiagos. Niekas nežaidžia su keliais konteineriais. O tokiu atveju būtina, kad susijungtų kelios lietuviškos bendrovės, ir tai praktiškai neįmanoma. Mokėti kartu su konkurentu už tą patį reikalingų medžiagų prikimštą laivą – į statistinio lietuvio verslininko sąmonę niekaip neprasibraunanti idėja.
Tačiau po kiek laiko ir čia bėdos bus išspręstos – brolišką pagalbos ranką už nedidelį tarpininkavimo mokestį išties Lenkija ir Latvija. Taip jau nutiko su tiekimo grandinėmis į Kiniją. Pikti liežuviai kalba, jog iš Kinijos galima vežti viską, už ką moki pinigus. Tik ten mūsų prekės nelaukiamos, iškritome net iš didžiulio baldų pardavėjo tinklo Kinijoje tiekimo grandinių.
Tačiau grįžkime prie konkretesnių dalykų. Kada prasidės įdomybės?
Labai konkretų atsakymą pateikia Dainius Dundulis, „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininkas:
„Iki Ukrainos įvykių galvojau, kad recesija prasidės rudenį. Prasidėjus karui ši data nusistūmė. Padėtis paradoksali. Pinigų investicijoms turime, tačiau negalime investuoti, nes bus nuostolinga. Tai kuriozas. Pats primityviausias dalykas – naujos parduotuvės statybos. Žinome, kiek iš jos galime tikėtis pelno. Matome, kad ji atsipirktų per 30 metų, ir tai neįvertinus palūkanų. Skaičiuojame, kad verta investuoti, kai pinigai grįžta per 10 metų.
Daugelyje verslų taip. Neapsimoka ir naujų gamyklų statybos. Mes planavome automatizuoto sandėlio statybas, tačiau esu beveik įsitikinęs, kad jo nestatysime, nes neatsipirks. Prieš penkerius metus, kai jį pradėjome, tai būtų pelningas projektas, jis jau būtų veikiantis, tik tada negavome statybų leidimo. Jei mes nuspręsime jo netęsti, neduosime kitiems darbo.
Iš kitos pusės matome, kad komercinės paskirties sklypai taip pat dingo iš rinkos. Žmonės nesuvokia, kad yra ne tik kalnai, bet ir pakalnės. Vasarą pradės kilti nedarbas, tačiau tai nebus tragedija. Jau dabar per dieną pasirodo po kelis straipsnius, kad atleidžiami žmonės. Rudenį, kai pradės didėti nedarbas, keisis darbo jėgos paklausa, prasidės įmonių bankrotai.
Jei valdžia imsis tinkamų priemonių, tai į tokią duobę, kaip 2009 m., nekrisim. Žmonės tą pajus sausį, vasarį. Norėčiau, kad tai įveiktume su nedideliu nuolinkiu.“
Asmeniškai sutinku su jo argumentais, nes čia gražiai „įsipiešia“ ir klasikinės datos – tada susidėlios tiekimo grandinės, nutrūkusios Rusijai pradėjus agresiją prieš Ukrainą, ir šiandieninė akcijų rinkos griūtis.
Kas toliau? Šito nežino niekas, tačiau Lietuvoje nuosmukis gali būti kiek didesnis nei kaimyninėse valstybėse, bet tai nebus 2008 m. masto krytis. Netgi nežinia, ar butai pigs, nes dabartinė valdžia pasistengė, kad rinkoje susiformuotų milžiniškas pasiūlos stygius.
Kalbant apie kiekvienos šeimos perspektyvas, perspektyviausias išlieka valstybinis darbo sektorius. Ten, tikėtina, bus ramiausia ir saugiausia, nes politikai vargu ar norės „karpyti“ taip, kaip per praeitą krizę. Rezervų skolintis turime pakankamai. Be to, jau ir statistikoje matoma, kad viešajame sektoriuje algos, mokamos iš mokesčių mokėtojų pinigų, pralenkė verslą. Jei norite stabilaus, kad ir ne prabangaus, gyvenimo, ieškokite pažinčių, jog įlįstumėte į kokia nors tarnybėlę.
Kaip praneša Lietuvos statistikos departamentas, 2021 m. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis viešajame sektoriuje sudarė 1 692 EUR ir buvo 9,8 proc. didesnis nei 2020 metais, privačiajame – 1 531,9 EUR ir buvo 11,1 proc. didesnis.
