Antai protingas žmogus, vardu Francis Fukuyama, prieš 30 metų paskelbė apie istorijos pabaigą. Jis teigė, kad su Sovietų Sąjungos žlugimu baigėsi karų ir kitų nelaimių ciklas, lydėjęs žmoniją nuo jos ištakų, todėl dabar civilizacijos laukia tik klestėjimas. Francis žiauriai klydo, tačiau jo mintys kaip piktžolės sėkla nukrito į derlingą Vakariečių sąmonės dirvą ir buvo ilgai puoselėjamos. Darykim biznį, viskas bus gerai!
Šitą mąstytojo idėją neseniai užtvirtino kitas populiarus autorius, kurio knygos ilgą laiką karaliavo ir Lietuvos knygynų perkamiausių kūrinių dešimtukuose. Yuvalis Harari pats buvo įtikėjęs tuo, kad didieji žmonijos vargai – jau įveikti, pažangos pergalė yra galutinė ir nenuneigiama, o technologijų progresas netrukus išspręs paskutines mūsų padermės problemas.
„Karta po kartos žmonės meldėsi įvairiausiems dievams, angelams ir šventiesiems, išradinėjo nesuskaičiuojamas priemones, institucijas ir socialines sistemas, tačiau maisto trūkumas, epidemijos bei smurtas ir toliau skynė milijonus gyvybių. Daugelis mąstytojų ir pranašų nusprendė, kad badas, užkrečiamosios ligos ir karai yra neatsiejama kosminio Dievo plano ar netobulos mūsų gamtos dalis, ir mus nuo jų išgelbės nebent tik pasaulio galas.
Tačiau trečiojo tūkstantmečio apyaušriu žmonija suvokė padariusi nuostabų dalyką. Dauguma žmonių retai apie tai susimąsto, tačiau per keletą pastarųjų dešimtmečių mes pagaliau suvaldėme badą, epidemijas ir karus“, – taip autorius įvertino mūsų padermės reikalus knygoje „Homo deus“. Iki COVID-19 istorijos pradžios buvo likę penkeri metai. Kokie ramūs ir kupini klestėjimo tie metai dabar atrodo. Gali būti, kad netolimoje ateityje toji atkarpa nuo Antrojo pasaulinio karo iki 2020-ųjų bus pavadinta Aukso amžiumi.
Mums nuo mažų dienų visą laiką mėgino ką nors įkalti į galvą: matematiką, fiziką, užsienio kalbą. Mes mokėmės ir istorijos. O štai dabar mes joje gyvename. Darome tai užgniaužę kvapą, nes pasaulis staiga pavirto mažu trapiu lopšiu, lekiančiu amerikietiškais kalneliais ir (vis dar) didinančiu greitį. Nežinome, kas laukia už vieno ar kito posūkio, o mokslininkų prognozės šiais laikais vertos ne daugiau nei žvaigždėlapių skaitytojų regėjimai.
Gali būti, kad astrologai dabar situaciją paaiškintų geriau už visus ekspertus, eilinį kartą nepraleidusius progos susimauti prognozuojant geopolitinius ir ekonominius įvykius. Mes į istoriją žvelgėme kaip į jau užverstą lapą, dulkantį bibliotekoje. Bet dabar jau suprantame, kad ji neturi pabaigos. Toji iškilmingu tonu skelbiama žinia apie galutinę pažangos pergalę – klaida. Žmonės, gyvenę iki mūsų, neretai buvo sumanesni ir geriau prisitaikę prie aplinkos. Maža to – antropologų nenuginčijamai įrodyta, kad jų smegenys buvo didesnės. Taip, tie individualūs pranašumo požymiai nepadėjo mūsų protėviams išvengti Y. Harari aprašytų nelaimių. Bet ko tada turėtų tikėtis XXI amžiaus sapiensai, kurių išlikimo įgūdžiai – prarasti, IQ tolydžio mažėja, socialinė atskirtys plečiasi, o didžiausia grėsmė sveikatai yra nutukimas?
Iš visų pamokų žmonės geriausiai prisimena tas, kurios buvo tamsios ir labai kruvinos. Viena jų aprašyta Pradžios knygoje ir atkartota įvairiais laukais, skirtingose tautose. Tai – pasakojimas apie keturis raitelius.
Pirmasis buvo baltos spalvos. Jis nešė siaubingai greitai plintančią ligą. Vieni jį vadino Pestilencija, kiti – maru ar Keliaujančiu kapitonu. Tiktų ir koronavirusas, tačiau žmonių sugalvoti vardai esmės nekeičia. Jis šienauja plačiai, o tada pasirodo antrasis.
Jis dėvi raudoną gobtuvą, po savęs palieka griuvėsius ir kraujo upes. Tai – karas, kuris lydi žmoniją per amžius ir apie kurio išnykimą taip iškilmingai skelbė mūsų laikų mąstytojai. Jis niekur nedingo ir čia dar ne kartą lankysis, nes žmogaus sieloje užrakinta kažkas tamsaus ir pirmapradžio.
Senoviniai primityvūs žmonės pasakodavo ir apie trečiąjį raitelį, kuris visuomet pasirodo kartu su antruoju arba iškart po jo. Tai – juodais drabužiais vilkintis Badas. Jis rankoje laiko svarstykles kaip ženklą, kad duona išlikusiems dabar bus skirstoma visai kitaip nei senais gerais laikais. Staiga pradingusi ir nebepasiekiama duona kasdienė – tokia svarbi, kad išlikusi pirmuosiuose Viešpaties maldos žodžiuose.
Paskutinis svečias yra toks klaikus, kad jam istorija nepriskiria jokių spalvų. Blyškusis raitelis neneša ligų, karo ar bado – jis tik susirenka jam teisėtai tekusį gausų derlių. Tai – Mirtis, kurios garbei įbauginta žmonija sukūrė šitiek didingų minties, rašto, dailės ir vaizduojamojo meno šedevrų. Vis dėlto, mums dabar svarbesnis trečiasis raitelis ir jo svarstyklės.
Šią savaitę Londonas pranešė nesiųsiantis karo laivų į Juodąją jūrą, nors tai paragino padaryti Lietuvos užsienio reikalų ministras, ko gero, artėjančią audrą jaučiantis geriau nei daugybės kitų šalių atstovai. Ši tarptautinė derliaus išvadavimo koalicija turėtų išvaikyti rusų laivyną ir praverti Odesos uosto vartus grūdų siuntoms į pasaulį, stovintį ant masinio bado slenksčio.
Rusams tai – nieko naujo, jie jau marino ukrainiečių tautą 1932–1933 metais, kai dirbtinai sukeltas badas nusinešė milijonus gyvybių. Antrasis Holodomoras, jei pasaulio galingieji ir toliau skėsčios rankomis, gresia būti ne mažiau šiurpus. Kol susirūpinimą pakeis realūs veiksmai, kai kurios labiau pažeidžiamos šalys jau išsitraukė grūdų svarstykles.
Apie pusę visų savo grūdų Libanas ir Tunisas įsiveža iš Ukrainos ir Rusijos. Libija bei Egiptas – dar labiau priklausomi nuo kariaujančių šalių, kurios jiems tiekdavo tu trečdalius grūdų. Apskritai Rusija ir Ukraina tiekia net 28 proc. visame pasaulyje parduodamų kviečių, 29 proc. miežių, 15 proc. kukurūzų ir 75 proc. saulėgrąžų aliejaus. Didžioji dalis šių gyvybiškai svarbių siuntinių nepasieks alkanų burnų. Nuo derliaus Ukrainoje likimo priklauso beveik pusės milijardo žmonių gyvenimai. Arba mirtys, jei niekas nepasikeis.
Ir tai – tik pirmoji banga, nes antrąją sukels trąšų krizė ir kiti sukrėtimai. Pasaulis, nualintas COVID-19 pandemijos ir vis naujų karščio bangų, gaisrų, dykumų audrų, netrukus gali sulaukti dar vienos Dievo rykštės kirčio. Besiruošdamos blogiausiam scenarijui, pusšimtis šalių drastiškai apribojo maisto eksportą.
Akivaizdu, kas laukia toliau. Labiausiai nukentės tankiai gyvenamos, negausių maisto išteklių ir karšto klimato šalys, jų skurdžios visuomenės. Turtingesnėse valstybėse namų ūkiai maistui išleidžia 25 proc. savo biudžeto, o štai Afrikoje į pietus nuo Sacharos šis skaičius viršija 40 proc. Antai Egipte duona sudaro net 30 proc. visų dažno gyventojo suvartojamų kalorijų. Ką jie valgys? Ir ką darys, kad išliktų?
Taip, jie eis laimės ieškoti. Trauks į Šiaurę. Rusijai, toliau mėginančiai uždusinti Ukrainos ekonomiką, tai – puikios žinios. Dar neregėto masto pabėgėlių krizė Europoje – tai gali tapti ta efektyvia poveikio priemone svyruojančioms ES senbuvėms spausti Ukrainą pasirašyti taikos sutartį aukojant savo žemes, kad išgelbėtų pasaulį nuo bado ir suirutės. Būtent todėl būtina kuo greičiau rasti tinkamą taraną, kuris sulaužys Odesos uosto blokadą ir atvers kelius Ukrainos grūdams į pasaulį.
