Bet! Kvailos chimeros – sąžinės – nevaržoma Rusijos armija nuo pat neišprovokuotos agresijos pradžios veikia Ukrainoje būtent kaip masinio naikinimo ginklas. Efektyvus, žiaurus ir beprasmiškas.
Rusija – ne fantastinis, o realus Mordoras. Jis tuščiai skalambija apie „analogų neturinčius“ ginklus, bet kukliai nutyli apie analogų neturinčius žiaurumus. Kremliaus propaganda įžūliai ir ciniškai meluoja, esą Ukraina diskredituoja „antrąją pasaulio armiją“, naudodama feikus – surežisuotus kadrus ir sufabrikuotus įkalčius.
Kremlius nuodingomis seilėmis spjauna į realiu laiku transliuojamus televizijos reportažus, kurių neįmanoma suklastoti. Iš okupantų išvaduoti Ukrainos miestai pateikia subombarduotų ligoninių, gimdymo namų, vaikų darželių, mokyklų, gyvenamųjų namų apokaliptinius vaizdus. Dar labiau sukrečiantys yra moterų ir vaikų žudymo, kankinimų, žaginimo ir prievartavimo faktai.
Šiuos šokiruojančius, protą įžeidžiančius vaizdus ir faktus dangsto ciniškas „išvaduotojų“ melas, kuris smarkiai pranoksta Goebbelso propagandos perlus. Okupacinė armija, kaip ir savo laiku SS, mobilūs žudymo būriai (Einsatzgruppen) veikia taip žiauriai, kad praktiškai neliko nė vieno tarptautinės teisės numatyto karo nusikaltimo, kurio ji nebūtų padariusi.
Kyla esminis klausimas, kaip šaunieji Putino orkai sugeba savo žvėriškumais pranokti labiausiai iškreiptą vaizduotę ir kartu rasti žmonių, kurie teisina karo nusikaltėlius. Arba ragina juos suprasti, o suprasti, kaip žinia, reiškia atleisti. Ydingas, beribio kretinizmo ratas užsidaro.
Ar nusikalstami rašistų (taip dar ukrainiečiai vadina rusiškuosius fašistus) veiksmai gali būti racionaliai paaiškinti? Kaip nebūtų keista, taip. Mat tik peržengę Ukrainos sieną, rašistai jau buvo tikri savo pergale, taigi ir nebaudžiamumu.
Nugalėtojams Rusijoje statomi paminklai; tuo įspūdingesni, kuo siaubingesnius nusikaltimus jie turi užmaskuoti. Karas ne tik nurašo nusikaltimus, bet ir kruvinas orgijas rengusiems „išvaduotojams“ suteikia pasiaukojimo ir heroizmo aureolę.
Apskritai nusikalstami orkų veiksmai Ukrainoje gali būti suskirstyti į tris dideles grupes. Pirmai grupei priskirtini sankcionuoti ir pačiu aukščiausiu lygmeniu palaiminti veiksmai, antrai – nesankcionuoti, bet ir nedraudžiami veiksmai, trečiai – veiksmai, kurių netoleruoja netgi okupacinė armija.
Pirmos grupės, t. y. sankcionuotus veiksmus, okupantai taiko asmenims, kurie ukrainiečių išvaduotose teritorijose randami sušaudyti, už nugaros surištomis rankomis. Tai ne atsitiktinės aukos, o pagal iš anksto sudarytus sąrašus likviduoti asmenys, kurie, rašistų nuomone, nesitaikstys su okupaciniu režimu, taigi yra potencialiai pavojingi.
Kadangi ne visi tokie asmenys yra žinomi, tai okupantams kyla poreikis išaiškinti juos ir nustatyti jų tapatybę. O kaip karo sąlygomis tai galima padaryti? Teisingai, demonstratyviai sušaudant vieną kitą pasitikėjimo nekeliantį subjektą, kad kitiems atsirištų liežuvis ir jie pasakytų viską, kas domina dvasinguosius rusus, vaduojančius nedėkingus chocholus iš neonacių priespaudos.
Antros grupės – nesankcionuotų, bet ir nedraudžiamų veiksmų paskirtis yra kitokia: ne naikinti ir žudyti, o sudaryti baimės atmosferą, palaužti ukrainiečių dvasią ir priversti juos pamilti okupacinį režimą. Tikslas pateisina priemones, o kilnus tikslas – žiaurias priemones.
Tai reiškia, jog kilniam tikslui pasiekti galima naudoti kankinimus, žaginimus ir prievartavimus. Nesvarbu, kas yra aukos: moterys, vaikai ar vyrai, kūdikiai, jauni ar seni, svarbu, kad jie pamiltų savo išvaduotojus.
Nesąmonė! Pamilti sadistų neįmanoma, nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai? Puiku! Tuomet tuos pusžmogius reikia priversti bijoti, kad susikišę tikruosius jausmus į savo natūralias angas, jie padlaižiautų naujiesiems antžmogiams. Rusų antžmogiams, kurie niekina bailius ir paniekos vertus kolektyvinius Vakarus.
Kokių tuomet veiksmų okupacinė armija netoleruoja ir juos draudžia, jeigu šios armijos duona kasdienė yra žudymai, kankinimai, žaginimai ir prievartavimai? Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia suvokti, kad: a) žmogui niekada nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau ir b) nėra tokių šlykščių nusikaltimų, kad nebūtų dar šlykštesnių.
Išties, grupinis girtų „soldafonų“ įvykdytas žaginimas pats savaime yra atgrasus nusikaltimas, bet ir jis nublanksta prieš žmonos žaginimą vyro akivaizdoje, kuriam vėlgi išžagintos žmonos akivaizdoje perrėžiama gerklė. O ir šį nusikaltimą, ko gero, pranoksta su sadistiniu pasitenkinimu įvykdytas kūdikio žaginimas.
Tokius ir panašius šlykščius nusikaltimus okupacinė armija iš bėdos galėtų ir toleruoti, kaltintojus apkaltindama bjauriu melu ir „feikų“ platinimu. Blogiau, kad patys rašistai, praradę bet kokius žmogiškumo likučius, giriasi šlykščiausiais nusikaltimais, siuntinėdami vaizdo įrašus vienas į kito mobiliuosius telefonus ar netgi į socialinius tinklus.
Toks nusikaltimų paviešinimas ir laikomas armijos diskreditacija. Ne sisteminis ir masinis bjauriausių nusikaltimų vykdymas, o būtent jų paviešinimas – štai ko netoleruoja Mordoras.
Nepaisant to, kad Rusijos armija yra labai pavojingas masinio naikinimo ginklas, jis vis dėlto nusileidžia branduoliniam ginklui. Neatsitiktinai Putinas ilgus keturiolika metų sėkmingai naudojo branduolinį šantažą. Jo esmė – deeskalacija per eskalaciją.
Tai reiškia, kad naudodamas vadinamąjį saliamio metodą, Putinas po gabalą vis „atsipjauna“ Rusijos įtakos orbitoje buvusių valstybių teritorijas, o kilus įtampai, šantažuoja civilizuotą pasaulį branduoliniu ginklu. Vakarai reaguoja taip, kaip ir tikisi Putinas – išreiškia „gilų susirūpinimą“ ir įveda vegetariškas sankcijas, taigi iš esmės kapituliuoja.
Putinas triumfuoja – deeskalacijos per eskalaciją principas veikia neužsikirsdamas. Savo nelaimei Fortūnos ištvirkintas diktatorius smarkiai prašovė; jo bandymas Ukrainos mastu pakartoti 2014-ųjų Krymo anšliusą patyrė fiasko ir išvirto į naikinamąjį Rusijos karą prieš Ukrainą. O ir Vakarai suvokė, kad tokį Putiną, koks jis yra, jie patys savo bailiomis nuolaidomis ir sukūrė. Lygiai kaip savo laiku Hitlerį.
Ryžtas sustabdyti agresorių labai svarbus, ypač kai jis paremtas kariniu pranašumu. Kaip teigia gerai informuoti šaltiniai, pvz., disidentas Andrejus Piontkovskis ir Putino priešas, jo kursiokas Jurijus Švecas, Jungtinės Valstijos parengė atsaką į branduolinį šantažą. Baltieji Rūmai leido Kremliui suprasti, kad žino Putino bunkerio vietą ir yra parengę tokį „siurprizą“, kurio panaudojimas nesuderinamas su galimybe išgyventi. Netgi saugiausiame bunkeryje.
Specifiniu masinio naikinimo ir nestabilią psichiką luošinančiu ginklu gali būti laikoma ir Kremliaus propaganda, skleidžianti pavojingas tarsi radioaktyvus spinduliavimas rašizmo idėjas. Netgi Lietuva, kurią Kremlius laiko priešu Nr. 3, neišvengė šio ginklo poveikio. Panašu, kad maždaug 10 – 15 proc. etninių lietuvių ir kur kas daugiau nelietuvių kilmės Lietuvos piliečių yra šios propagandos aukos.
Kai Rusija demonstruoja pasauliui savo tikrąjį, žvėriškos grimasos iškreiptą veidą, pats laikas neutralizuoti bent dalį šios propagandos nuodų. Kalbu apie sovietų karių kapines ir nematau reikalo priminti, kad Lietuva nekariauja su mirusiais. Nepaisant to, kad jie prisidėjo išvaduojant Lietuvą nuo nepriklausomybės ir laisvės. Tačiau valstybė neprivalo toleruoti ideologinių imperijos štampų, užkoduotų kapinių monumentuose.
Lietuva atmeta tiek rudojo maro – nacizmo, tiek raudonosios choleros – bolševizmo, kuris Putino Rusijoje transformavosi į neonacizmą, ideologiją ir „vertybes“. Kadangi valstybė turi nuosekliai laikytis tokio požiūrio, tai kapinės neturėtų būti minėtos ideologijos bei „vertybių“ įamžinimo ir demonstravimo savotišku draustiniu.
Tai reiškia, kad nėra teisinga savivaldybėms palikti teisę pačioms spręsti, kaip tvarkytis su stelomis, skulptūromis, turinčiomis didžiarusiškojo šovinizmo užtaisą. Valstybei nusiplauti rankas nedera – okupaciją, militarizmą, agresiją ir rusiškojo neonacizmo „vertybes“ simbolizuojantys monumentai turėtų būti demontuoti. Ar ne gražu, jeigu Grūto parke juos priglaus draugas Leninas, kuris „išrado“ masinį žmonių naikinimo konvejerį?
