Praėjusią savaitę įvyko tikras geopolitinis tektoninis lūžis. Suomija ir Švedija paskelbė kartu teiksiančios paraiškas abiejų šalių stojimui į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO).

Šiaurės šalys suvokė, kad nepaisant to, jog turi nemažas kariuomenes, sutaria su kaimynais ir ilgą laiką laikaisi neprisijungimo prie karinių aljansų politikos, šiandieniame pasaulyje to per maža.

Po Maskvos karinės invazijos į Ukrainą, Europos saugumo pagrindai iš esmės apgriauti. Helsinkis ar Stokholmas gali tikėtis, kad Rusijos požiūriu yra vertinami visai kitaip nei Kijevas, bet tai nesuteikia jokių saugumo garantijų.

Sugalvos Rusija užpulti ir užpuls. Tuomet JAV ir kitos didžiosios šalys reikš susirūpinimą, siųs ginklus, dalins sankcijas, bet nenorės aktyviau įsitraukti. Nenorės aštrint konflikto su branduolinį ginklą turinčia Rusija, tad NATO liks nuošalyje.

Sugalvos Rusija užpulti ir užpuls. Tuomet JAV ir kitos didžiosios šalys reikš susirūpinimą, siųs ginklus, dalins sankcijas, bet nenorės aktyviau įsitraukti. Nenorės aštrint konflikto su branduolinį ginklą turinčia Rusija, tad NATO liks nuošalyje.

Tektų kovoti vienoms. Tektų patirti savo šalių miestų ir infrastruktūros sugriovimą ir žmonių mirtis. Tiesa, viso to, ką šiandien patiria Ukraina, galima lengvai išvengti. Tereikia įstoti į NATO.

Buvimas NATO yra patikimas karo prevencijos draudimo polisas, kurį verta turėti. Tad švedai su suomiais nutarė „šį draudimą“ įsigyti. Lietuva gali pasidžiaugti, kad šį draudimo polisą jau seniai turi. O prisijungus Švedijai ir Suomijai, NATO tik dar labiau sustiprės, o draudimo vertė išaugs.

Antra rimta Rusijos – Ukrainos karo pamoka, tai savų kokybiškų karinių pajėgumų buvimo būtinumas. Kai karas prasideda, yra be galo sunku pakeisti ilgus metus besiklosčiusią situaciją. Jei kariuomenė buvo blogai finansuojama, ja nesirūpinta, ginkluotė neatnaujinama, atsargos savo laiku nepapildomos, tai karui prasidėjus atsiduri nepavydėtinoje padėtyje.

Pažiūrėkime į Ukrainą. Viena vertus, ši šalis nuo 2014 metų rimtai pertvarkė savo kariuomenę. Mokintasi NATO karo vadovavimo paslapčių. Kurti kariniai rezervai. Donbase, kur tikėtasi galimo maskolių puolimo, sukurti sunkiai įveikiami įtvirtinimai.

Visa tai šiandien padeda ukrainiečiams atsilaikyti prieš skaitlingesnę, didesnę artilerijos ugnies galią turinčią okupacinę armiją.

Kita vertus, ukrainiečiai per ilgai tarpusavyje diskutavo reikia – nereikia, kada reikia atsisakyti senos sovietinės ginkluotės ir pereiti prie NATO standartų. Iš esmės perėjimas vyksta dabar karo metu, kai į šalį tiekiami ginklai, padedantys kovoti su Rusijos kariais.

Dabar tenka kariauti naudojantis ir sovietiniais, ir iš Vakarų gautais ginklais. Skirtingi ginklai reikalauja skirtingo kalibro šaudmenų, o tai tikras galvos skausmas logistika užsiimantiems daliniams.

Be to, ukrainiečiai iš esmės nesukūrė artilerinių sviedinių pramoninės gamybos. Gerai, kad vis dar yra sovietmečiu pagamintos karinės amunicijos atsargos. Tuo tarpu su NATO amunicija sudėtingiau. Šioje situacijoje drąsūs ukrainiečiai visiškai priklausomi nuo Vakarų šalių paramos.

Apskritai karas parodė didžiulę priklausymo nuo užsienio partnerių strateginę kainą. Nors Kijevas kovoja ne tik už savo šalies laisvę, bet ir už visą demokratinį pasaulį, ginklų pristatymo aspektu iš esmės ukrainiečiai yra prašytojų vaidmenyje.

Apskritai karas parodė didžiulę priklausymo nuo užsienio partnerių strateginę kainą. Nors Kijevas kovoja ne tik už savo šalies laisvę, bet ir už visą demokratinį pasaulį, ginklų pristatymo aspektu iš esmės ukrainiečiai yra prašytojų vaidmenyje.

Norint sutriuškinti putlerio armiją, ukrainiečiams reikia daug ir geros sunkios ginkluotės. Kas, kokias kiekiais ir kada bus pristatyta, sprendžia Vakarų šalys.

Skaitant informaciją iš mūšio lauko, jau kuris laikas pasikartoja žinios, kad nepaisant to, jog ukrainiečiai gavo vakarietiškos sunkiosios ginkluotės, kiekiai šiandien per maži, kad būtų pereita į kontrpuolimą.

Tarkim, dar balandžio pradžioje Vokietija žadėjo perduoti Ukrainai 50 oro gynybos sistemų „Gepard“ ir 50 naudotų tankų „Leopard 1“. Šios „katės“ vis dar nepasiekė Ukrainos.

Gerai, kad ginklus tiekia ne tik Vokietija, bet ir Lenkija, Čekija, Slovakija, Kanada, Didžioji Britanija ir, žinoma, JAV. Pagalba nėra tik žodinė, bet ir reali. Tiesa, praėjusią savaitę įtakingas leidinys „Politico“ pranešė, jog JAV nesiųs į Ukrainą savo turimų salvinės artilerijos sistemų, nes nenori, jog jomis būtų apšaudoma Rusijos teritorija.

Ginklų tiekime narsi Ukraina yra atsidūrusi prašytojos vaidmenyje, o karo metu tai nėra pats geidžiamiausias dalykas.

Lietuva yra panašioje situacijoje. Prašyti mums nereikia. Viską turime pirkti. Lietuvos karinė pramonė užsiima šaudmenų, uniforminės aprangos ir ekipuotės gamyba, optometronikos priemonių, tokių kaip taikikliai, matymo prietaisai, gamyba. Ginklų patys negaminame.

Parduos – neparduos, kokia bus kaina, kada pagamins ir pristatys sprendžia pardavėjas. Esame antraeiliame vaidmenyje.

Neturint pakankamai savų karinių pajėgumų, taip pat bloginama ir derybinė galia. Šalies apginamumas priklauso ne tik nuo tavo karių ir visuomenės narsos ir pasiryžimo, bet ir nuo partnerių malonės. O kai kada partnerių interesai ima nesutapti su tavais. „Dėl šventos ramybės ir, žinoma, tik iš pačių geriausių ketinimų“ brangūs draugai ima prekiauti tavo suverenitetu.

Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono teiginiai, kad Rusija ir Ukraina turės derybomis pasiekti paliaubas, tad nereikėtų žeminti Rusijos, yra akivaizdžiausias šito pavyzdys.

Nuotaikų kaitos svarbą galimai pajus ir Lietuva. Jei karo pradžioje, siekiant stiprinti Lietuvos apginamumą, kalbėta apie NATO brigados dydžio dislokavimą Lietuvoje, tai nuotaikos pasikeitė.

Nuotaikų kaitos svarbą galimai pajus ir Lietuva. Jei karo pradžioje, siekiant stiprinti Lietuvos apginamumą, kalbėta apie NATO brigados dydžio dislokavimą Lietuvoje, tai nuotaikos pasikeitė.

Anot dienraščio „The Washington Post“, Prancūzija ir Italija dvejoja, ar verta siųsti karius į Baltijos šalis, nes Rusija per karą su Ukraina labai nukraujavo, tad pavojus – minimalus.

Dar viena labai rimta karo Ukrainoje pamoka – savos teritorijos atkovojimas. Žudynės Bučoje akivaizdžiai parodė, kad į okupuotą teritoriją patekę gyventojai tampa agresoriaus prievartos taikiniais. Rusijos kariai jautėsi nebaudžiami. Plėšimai, prievartavimai ir žudymas tapo kasdieniniu reiškiniu.

Iš Krymo pietų Ukrainoje įsiveržę okupantai sugebėjo užimi Chersono miestą, atkirsti Ukrainą nuo Azovo jūros, apgulti Mariupolio uostamiestį. Nepaisant visų pastangų, ukrainiečiams nepavyko deblokuoti Mariupolio. Okupuota kol kas lieka ir pietų Ukrainos teritorijos dalis.

Išvada yra tik viena – atgrasyti yra daug pigiau, geriau ir lengviau nei atkovoti teritorijas. Galvojant apie Lietuvos saugumą, neturėtume projektuoti scenarijų, kai Lietuva pradžioje okupuojama, o vėliau su sąjungininkų pagalba išvaduojama. Sugriovimai ir valstybingumo netekimo rizika per daug didelė, kad tokį scenarijų net svarstytumėme.

Dar viena karo Ukrainoje pamoka – tai tankų saulėlydžio ir dronų aušros era.

Kariniai ekspertai ilgą laiką nenorėjo pripažinti tankų karinio efektyvumo smukimo. Visuomet rasti įvairūs pasiteisinimai ir paaiškinimai. Tai kareivai nemoka tankais tinkamai naudotis, tai dar kažkoks „atmazas“.

2017 metų vasarį, teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ kovotojai El Babo mieste, ginkluoti tik prieštankiniais ginklais sugebėjo sunaikinti 8 – 10 Turkijos kariuomenei priklausančių vokiškų modernių tankų „Leopard 2“. Tankai buvo neefektyvūs ir 2020 metų Kalnų Karabacho konflikto metu.

Sėkmingai rusų tankus naikina ir ukrainiečiai. Nepriklausomo karinio ekspertinio puslapio oryxspioenkop.com duomenimis, nuo karo Ukrainoje pradžios iki praėjusios sekmadienio Rusija neteko 690 tankų.

Vidutiniškai tankas kainuoja apie 4 – 6 mln. JAV dolerių. Prieštankinė raketa „Javelin“ kainuoja 24 tūkst. JAV dolerių. Tankai tapo per brangūs ir per lengvai pažeidžiami, kad apsimokėtų juos gaminti ir pirkti.

Visai kas kita – dronai. Pasaulinė dronų rinka yra apie 11 mlrd. JAV dolerių. Karas Ukrainoje neabejotinai šią rinką dar labiau išaugins. Dronų kaina svyruoja nuo kelių tūkstančių iki milijonų. Tarkim, garsiojo „Bayraktar TB2“ kaina – apie 2 mln. JAV dolerių.

Gal ir nemažai, bet palyginus su Rusijos reaktyviniu lėktuvo „Su-25“ 11 mln. kaina, ekonomine prasme dronas atrodo patraukliau.

Ukrainiečių vos ne skyriaus dydžio padalinys, naudodamas pigiu – komercinės paskirties dronu priešakinėse linijose, juda, mato, kas vyksta priešakyje ir taip išvengia pasalų. Ką jau kalbėti apie artilerijos ugnį koreguojančius dronus ar žvalgybinę informaciją renkančius.

Ne veltui Lietuva planuoja įsigyti kovinių dronų ir taip žengti naują žingsnį savo gynyboje.

Tolesnis karas Ukrainoje gali atnešti naujų dalykų ir įžvalgų. Tiesa, karo suteikiamos pamokos yra vienas dalykas. Kitas dalykas – jas išmokti. Tikėkimės, kad Lietuva savo namų darbus padarys.