2005-aisias, kreipdamasis į Rusijos Federalinį susirinkimą, jis plėtojo šią mintį: „Tris šimtmečius… drauge su kitomis Europos tautomis ranka rankon perėjome per Apšvietos reformas, įveikėme parlamentarizmo, vietos ir teisminės valdžių atsiradimo sunkumus, sukūrėme vienodas teisines sistemas.“
Šį Putino pasisakymą knygoje „Moscow Rules“ (2019) cituoja Keiras Gilesas. Ir formuluoja esminį teiginį apie Rusiją, kuris seniai turėjo tapti ir Lietuvos bei ES politikos Rusijos atžvilgiu atspirties tašku:
„Bendra išvada, pagrįsta ne tik pastarųjų dvidešimt penkerių metų, bet ištisų šimtmečių istorija, yra ta, kad geresni santykiai su Maskva negali būti grindžiami prielaida, jog ji artimiausiu metu pasikeis. Pagrindinis dalykas, kurį turime pripažinti, norėdami stabilių ir realistinių santykių, yra tas, kad Rusija nėra ir niekada nebuvo Vakarų dalimi. Ji neturi bendrų su Vakarais prielaidų, tikslų ir vertybių.“
Ši pastraipa turi tapti Rusijai skirtų istorijos pamokų Lietuvos mokyklose bei rašomų vadovėlių svarbia, mokiniams išsamiai ir suprantamai paaiškinama žinia. Kitas šios žinios adresatas – Emmanuelio Macrono ir Marine Le Pen Europa, vis dar klaidingai įsivaizduojanti, kad Rusija yra jos dalis.
Rusija pasuko neeuropietiškos raidos keliu dar tada, kai priėmė krikštą nei iš Romos, o iš Bizantijos. X amžiuje, Kai Kyivo kunigaikštis Vladimiras nusprendė organizuoti monoteistinių religijų konkursą ir rinkosi iš kelių variantų, skirtumas tarp Romos ir Konstantinopolio krikščionybių dar nebuvo civilizacinis ir geopolitinis.
Tačiau situacija ilgainiui kito, skirtumų civilizacinė reikšmė augo. 1054 m. Didžioji schizma ir skaudi patirtis, kai kryžiuočiai 1204 m. užėmė stačiatikiškąjį Konstantinopolį, didino kultūrinį ir geopolitinį nuotolį. O Konstantinopolio žlugimas ir Maskvos ideologinė aistra virsti „Trečiąja Roma“ XV a. padarė stačiatikybę maskoliškos geopolitikos dvasiniu įrankiu.
Šis instrumentalizuotas, „made-in-Golden–Horde“ krikščionybės projektas taip tiko Rusijos politinei santvarkai ir carams, kad net antikrikščioniškais sovietų laikais Stačiatikių Bažnyčia buvo ne sunaikinta, o paversta KGB padaliniu, kuris tarnavo iš pradžių Stalino, o vėliau – jo dvasinio įpėdinio Putino interesams.
Apie stačiatikybės neišdildomą kultūrinį įspaudą Rusijos intelektualinei dvasinei raidai taikliai rašė Alain Besançonas knygoje „Sainte Russie“. Mūsų sekuliariais laikais konfesiniai skirtumai daug kam gali atrodyti esą dėmesio neverta, nereikšminga smulkmena, tačiau tai toli gražu nėra smulkmena tiems, kas nori geriau suprasti, kodėl Rusija – ne Europa.
Atsakant į Rusijos neeuropietiškumo klausimą, be galo svarbu suvokti kelias Rusijos raidos ir mąstymo tradicijos aplinkybes, kurios padeda sudėti taškus ant „i“:
Stačiatikybė. Viduramžiais, bizantiškajai civilizacijai vis labiau skiriantis nuo to, kas vadinama Vakarais, ji jau darė nemažą įtaką slaviškajai (ir baltiškajai) Rytų Europai. Vėliau, iškilus Maskvai ir atsiradus Rusijos kaip Trečiosios Romos ideologijai, stačiatikybė virto civilizacinio konflikto su Vakarais dvasiniu varikliu. Maža to, nuo pat Kyivo Rusios laikų iki 1917 m. revoliucijos stačiatikybė buvo vienas svarbiausių politinės centralizacijos, patvaldystės ir rusų žemių vienijimo akstinų.
Mongolų jungas. Iki XIII amžiaus Kyivo Rusia buvo Vakarų civilizacijos dalimi. Šiam laikotarpiui skirtas Boriso Akunino „Rusijos istorijos“ skyrius taip ir vadinasi: „Europos dalis“. Tada iš stepių atėjo Azijos ordos, sutriuškino palyginti europietišką Kyivo Rusią ir atnešė su savimi visai kitokį mentalitetą, kuris ilgam tapo maskoliškos gyvensenos ir mąstysenos dalimi. XIV ir XV amžiaus Anglija ir Burgundija, Johano Huizingos „Viduramžių rudens“ pasaulis yra jau visai kita civilizacija nei Maskvos kunigaikščių Vasilijaus II ar Ivano III laikų Rusija.
Rusijoje nebuvo Renesanso epochos, kurioje formavosi šiuolaikinės Europos individualistinė pasaulėjauta su visomis iš jos plaukiančiomis moderniomis nuostatomis, būdingomis tam, kas šiandien vadinama Vakarais: humanizmo, asmens orumo, įvairiopos individo autonomijos, etc.
Rusijoje nebuvo nei visuotinio demokratinio švietimo, nei Apšvietos. Tai labai svarbi aplinkybė suvokiant Rusijos santykį su demokratija. Apšvieta ir visuotinio švietimo idėjos pergalė yra kertinė gyvybingos demokratijos sąlyga. Demokratija tamsioje visuomenėje nieko gero tai visuomenei nežada. Apie tai rašė Tomas Akvinietis, nors šiandien daug kas įsivaizduoja, jog krikščionybė yra idėjiškai demokratiška. Šiandien vėl ir vėl klausiama: kaip čia yra, kad Rusijoje demokratija neprigyja? Taip yra todėl, kad net XX a. antrąjį dešimtmetį Rusijos gyventojų masės vis dar buvo tamsios, kaip viduramžių valstietija. Išsilavinimą joms ėmė teikti tik demokratijai priešiška sovietų valdžia.
Tiesa, net labai ideologizuotas išsilavinimas atvėrė kelią žinioms, atvėrė kelią ir mąstymui. Politinio mąstymo užuomazgos rusų masėse paradoksaliai ėmė rastis tik tada, kai už demokratines pažiūras žmonės buvo tremiami, įkalinami, sušaudomi, jų karjeros – žlugdomos. Nieko nuostabaus, kad gebantis ir nebijantis mąstyti masinės visuomenės nuošimtis Rusijoje nebuvo, nėra ir negali būti reikšmingas.
Kitas svarbus dalykas – Apšvieta kaip Europos elitinės kultūros laikotarpis. Jo Rusijoje irgi tiesiog nebuvo. Tai labai svarbi aplinkybė, todėl pakartosime:
Rusijoje nebuvo vakarietiškos Apšvietos. Nebuvo Apšvietos idėjų, diskusijų, politikos, politinės filosofijos. Maža to, Rusijoje nebuvo ne tik Apšvietos politinės filosofijos, bet ir politinės filosofijos apskritai. Tai juntama skaitant klasikinę rusų literatūrą. Tai juntama ir XX a. menininkų kūriniuose. Didelė dalis didžiųjų rusų rašytojų buvo genialūs menininkai ir kartu – politiniai idiotai. Turbūt neįmanoma, neperžengus savos kultūros intelektinio horizonto, išgimdyti protingų politinių minčių, kai ta kultūra neturi jokios politinio mąstymo tradicijos, jos atstovams net nesuvokiant, kam ji apskritai reikalinga.
Rusijos politinė santvarka – unikali. Tai – padugnių valdžia. Šis faktas iš dalies paaiškina ir visus tuos neįtikėtinus žiaurumus Ukrainoje, ir neišbrendamą idiotizmą, barbarizmą, tamsumą, kuris būdingas šių dienų (ir, tiesą sakant, daugelio šimtmečių) politinei Rusijai. Kai sakome, jog Rusijos politinė santvarka yra padugnių valdžią, turime kalbėti ne tik apie Putino bendražygius, kurie, be abejo, yra padugnių elitas, o ne tiesiog elitas.
Kalbėti reikia ne tik apie juos, bet ir apie tai, ką klasikai vadino politėja, turėdami galvoje ir valdymo formą, ir tai, ką šiandien vadintume politine kultūra, kuri, Platono aiškinimu, yra vyraujantis visuomenės požiūris į gerbtinus ir smerktinus politinės klasės bruožus. Visuomenė, kuri padėjo bolševikams laimėti pilietinį karą, gerbė nusikalstamus, barbariškus, mongolų ordos bei Ivano Rūsčiojo opričnikų veikimui būdingus bruožus. Jie ir vyrauja sovietų bei Putino Rusijos valdančiojoje klasėje. Nuo 1917 metų tai – kriminalo ir KGB derinys.
Šv. Augustinas sakė, kad valstybė be teisingumo tėra plėšikų gauja. Tai dar visai neblogas variantas palyginti su tuo, kas yra bolševikų sukurta ir Putino restauruota Rusija. Bolševikinė Rusija – tai bene vienintelė valstybė geografinėje Europoje, kuri, užuot panaikinusi luominę santvarką, tiesiog apvertė ją aukštyn kojomis ir atidavė valdžią visiškoms padugnėms. Tikrai unikalus eksperimentas. Jo rezultatai šiandien – Mariupolyje ir Bučoje. Taigi dar kartą – apie bene svarbiausią šiuolaikinės Rusijos bruožą:
Rusijoje taip ir neįvyko luominės visuomenės transformacija į demokratinę visuomenę, kuri dar XIX amžiuje ir XX a. pradžioje įvyko iš pradžių Amerikoje, po to – Europoje. Rusija išliko luomine visuomene, kurioje luomų santykis per 1917 m. revoliuciją buvo apverstas aukštyn kojomis, patvirtinant Internacionalo žodžius: „kas buvo nieks, tas taps viskuo“.
Rusijoje į valdžią atėjo ir joje iki šiol išliko niekingi žmonės, remdamiesi niekingiausiais visuomenės sluoksniais. Į klasikinės politinės filosofijos klausimą „kas turėtų valdyti valstybę?“ buvo vienareikšmiškai atsakyta: „gopnikai“. Šis atsakymas sovietmečiu buvo persmelkęs visus kasdienio gyvenimo dėmenis – nuo gatvės, kuri suformavo Putiną, iki Kremliaus, kuriam jis labiausiai tiko kaip šeimininkas.
