Eilinio vojažo metu slankiodamas berods Lelijų gatvėje užsirovė ant skelbimo, balandį kvietusio birštoniečius ir kurorto svečius į Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pirmininkės, prozininkės bei vertėjos kūrybos vakarą Birštono kurhauze.
Skelbimas suveikė tarsi Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“ „nedidelių ir putlių mažosiomis madlenomis vadinamų pyragaičių“ aromato epizodas, kuris vaikui-pasakotojui išprovokavo impresijas ištisam romano tomui.
Ir teksto gamintojo galvoje gal ir prieš jos savininko valią mintys ėmė retrospektyviai vytis, jog ir pats tai Sąjungai suinteresuotai priklausė virš 20 metų ir bla bla.
Ne be „nukrypimų“ į meno ir menininko statusą prie dabartinių reikalų. Prisiminė simbolizmo ikonos Arthuro Rimbaud (1854-1891) imperatyvų persergėjimą menininkui: Esi pranašas, privalai būti pranašas.
19 amžiuje vienaip, dabar veikiausiai jau kitaip. Kas yra literatūra ir menas 21 amžiaus antrame dešimtmetyje prie aplinkybių, kokios yra? Galima ir rašyti „Literatūra ir menas“, taip temą insticionalizuotai „įžeminant“. Esama tokio nuo 1946 m. liepos 21-osios leidžiamo LRS savaitraščio, kuriame teksto gamintojas irgi suinteresuotai pabendradarbiaudavo.
Literatūra ir menas, „Literatūra ir menas“ ir reikalai – kaip dermė, dialektiškai turiningas prasminis persipynimas ar tik blyškus tikrovės atspindys?
Tai apie reikalus. Pars pro toto, nes/kai galima rinktis iš siužetų asortimento.
Ukrainos įgaliotoji žmogaus teisių klausimais Lyudmyla Denisova balandžio 10-ąją pavyzdžiais iliustravo rusų kariškių elgesį su civiliais: Makarove 80-mečiui nurėžė rankas dukters akivaizdoje, žmogus nuo žaizdų mirė. Irpenyje išprievartavo nėščią dvidešimtmetę, kūdikį ji prarado.
Ukrainos generalinė prokurorė Iryna Venediktova televizijos maratone balandžio 7 dieną papasakojo, kaip okupantai prievartauja moteris, vaikus, vyrus. Borodiankoje išprievartavo močiutę.
Rusų kariškiai sušaudė automobilį, kuriuo iš Gostomelio bėgo moteris su sūnumi. Motina žuvo vietoje, devynerių berniukas išgyveno. Parašė mamai laišką, kuriame dėkojo už gražiausius devynerius vaikystės metus, žadėjo nugyventi gyvenimą tinkamai ir paskui susitikti su ja rojuje.
Laišką, jei užteks dvasios tvirtybės, galite pažiūrėti čia.
Irgi I. Venediktovos patvirtintas nusikaltimas, apie kurį kovo 28-ąją paliudijo „The Times“. Okupuotame Kijevo srities kaime du rusai sodyboje iš pradžių nušovė šunį, sugadino mašiną, kad niekas negalėtų pabėgti. Pritemus užmušė 35-erių sodybos šeimininką, keletą valandų pasikeisdami prievartavo jo 34-erių žmoną, kol gretimame kambaryje verkdamas slėpėsi keturmetis sūnus.
Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas per pamokslą Atleidimo sekmadienį kovo 7-ąją pasakė, kad kariniai veiksmai Ukrainoje prasidėjo, nes ukrainiečiai nenori gėjų paradų.
Po dviejų dienų rusų numesta aviacinė bomba pataikė į apsiausto, tačiau besilaikančio (bent tuo metu) Mariupolio kiemą tarp ligoninės pediatrijos skyriaus ir gimdymo namų, užmušė tris žmones (viena jų mergaitė), sužeidė 17, tarp kurių ir gimdyves.
Okupuotame Mariupolyje aštuonmetis rašo dienoraštį: „25 - mirė mano senelis. 26 - turiu žaizdą nugaroje, seseriai suskaldyta galva, mamai atplėšta mėsa nuo rankos ir skylė kojoje.“
Dienoraščio originalą galima išvysti čia.
Polohų mieste okupantai užminavo ligoninę, kurioje tuo metu gulėjo ir sužeisti rusų kareiviai.
Londone gyvenantis rusų milijardierius Piotras Avenas interviu „The Financial Times“ kovo 25 dieną skundėsi, jog dėl sankcijų vargu, ar galės samdytis valytoją.
„Karštojoje linijoje“ prie Ukrainos žmogaus teisių įgaliotinės dirbantis psichologas Aleksandras Kvitko balandžio 17-ąją: dvidešimtmetę gatvėje prievartavo trise. Motina puolė gelbėti, mergina šaukė: „Lik namie, kad tavęs neliestų, aš susitvarkysiu!..“
Kijevo srities Bučiansko rajone balandžio 29-ąją atrado duobę su palaidotais trimis kankintais vietiniais. Kiekvieną užmušė šūviu į ausį.
Ivanovo mieste aktyvistą Dmitrijų Siliną balandžio 15 dieną nubaudė administracine tvarka už Rusijos armijos diskreditavimą, mat nemokamai dalino Georgeo Orwello antiutpiją „1984“.
Interneto socialinius tinklus apskriejo foto dviejų metų kijevietės Veros, kuriai mama Aleksandra ranka ant nugaros parašė vardą, pavardę, gimimo metus, artimųjų telefonus. Nes bijojo, kad kas nors nutiks evakuacijos metu ir mergaitė liks be tėvų.
Dvidešimt Oriolo nardymo entuziastų Rusijos armijos paramos reikalu balandžio 21-ąją iš pradžių surengė eiseną su šūkiais „Už Rusiją!“, „Už prezidentą!“ ir vėliavomis vandenyje, tiksliau, tirpstančio ledo košėje iki krūtinės Okos ir Orliko upių santakoje, prieš akciją ant kranto išsirikiavo į lotynišką raidę „Z“, kuria rusai žymi karinę techniką Ukrainoje ir kuri jau tapo karo simboliu.
Kutuzvokoje rusai prieš pasitraukimą užmušė motiną, prie jos kūno pririšo pusantrų metų vaikelį ir ant abiejų lipnia juosta pritvirtino miną. Vaikelį vaduojant mina detonavo, užmušė jį bei gelbėtoją.
Kokia dar literatūrinė fantazija... Kaip tokiame semantiniame-simboliniame fone su katarsiu, kai katarsis – dvasinis apsivalymas, jausmų išlaisvinimas, susitapatinus su kenčiančiu ir žūstančiu už tiesos idealus pagrindiniu tragedijos, romano veikėju? (iš Vikipedijos)
Vienu literatūros sugestijos galios elementų laikomas epitetas. Gamintojas kažkaip susivokė čia pateiktus epizodus kiek įmanoma nuo jų valyti.
Balandžio 28-ąją BBC remdamasi JT komisare žmogaus teisių klausimais Michelle Bachelet informavo, jog JT registravo ir patvirtino 5939 karinių nusikaltimų Ukrainoje aukas (2787 žuvusius ir 3152 patyrusius sužeidimus).
Ar gali būti, kad kuris iš tų 5939 siužetų neturi šansų į gotikinę novelę?
Pavyzdžiui, papasakotasis „The Guardian“ apie kritusius Bučoje, Irpenyje nuo į smiginius panašių detalių, kurių tikriausiai rusų artileristai prikaišiodavo į sviedinius. Viename galėjo būti iki 8 tūkstančių „smiginių“.
„The Guardian“ tokių sviedinių rasdavo tarp atsitraukusios Rusijos kariuomenės paliktos įrangos. Taip „farširuotus“ artilerijos sviedinius naudojo Pirmajame pasauliniame kare.
Devintokė Alena apsiaustame Mariupolyje filmuoja vaizdo siužetus, pabrėžtinai ramiu balsu pasakoja, ką regi aplink: butas ir laiptinė po apšaudymų, antskrydžių nusėti skeveldrų, žmonės, norėdami išgauti vandenį, tirpdo sniegą, ruošia maistą ant laužų. Kaip žmonės nori valgyti. Galimybę publikuoti, ką filmavo, gavo, kai tėvams pavyko išsmukti iš miesto.
Alena: žmogus, aišku, ir iš pasakojimų gali visa tai įsivaizduoti, prifantazuoti. Bet pilnam paveikslui reikalingas vaizdas. Kuomet virš namo taikydamasis skraidė lėktuvas ar sraigtasparnis, tėvelis nuėjo kūrenti krosnies, mes su mama užsidengėme storu pledu. Mama: „Jei pasipils stiklai, storas pledas mus apsaugos.“ Paskui sprogimas, visi stiklai pažiro ant mūsų. Tėvelis atbėgęs liepė skubiai leistis į rūsį, jo visas veidas buvo kraujyje. Bet, ačiū Dievui, atsikėlė iš lovos, ant kurios užkrito geležinė lango rėmo sija.
Devintokė nevalingai papildo akademinį kultūrologinį naratyvą, kaip žodžio kultūra levituoja į vaizdo kultūrą.
Prisimenate amžiaus pradžioje knygoje „Cyberart“ atsainiai atviravusį Paulį Virilią „Vaizduojamasis menas mirė, nieko iš jo nebeliko“? Dar apie Rugsėjo 11-ąją kaip didžiausią performansą žmonijos istorijoje.
O juk reikėjo įžūlumo. Tada ir ten.
Panorėjus galima siužetus laikyti cinizmo apraiška, Gamintojas per daug nesiginčytų. Ne vien šėtonas – bet kas galų gale slypi detalėse. Theodoras Adrono: „Rašyti eilėraščius po Osvencimo – barbarystė.“
Lvivo intelektualų laiškas miesto gatvių pervardijimo reikalu: pripažįstame, tai dideli rusų kultūros veikėjai, neabejojame jų indėliu į kultūrą, bet kodėl jų vardais pavadintos gatvės Lvive?
Ukrainiečių kultūrologinio žurnalo Ї steigėjo bei vyriausiojo redaktoriaus Taraso Voznyako liudijimas: 19 amžiaus pradžioje vokietakalbiame Lvive buvo Friedricho Schillerio, Johanno Wolfgango von Goethės gatvės, paskui jas pervardijo į Ivano Turgenevo, Levo Tolstojaus.
Mykolajive gegužės 21-ąją ketvirtą ryto demontavo paminklą iš bronzos poetui Aleksandrui Puškinui ir išvežė nežinoma kryptimi.
Raktinis žinutėje vis dėlto žodžių junginys „nežinoma kryptimi“.
Stefanas Zweigas memuaruose apie Pirmojo pasaulinio karo atmosferą: „Vokietijoje iš parduotuvių turėjo dingti angliški, prancūziški užrašai (...) Williamas Shakespeareas pašalintas iš vokiečių teatro, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Richardas Wagneris – prancūzų, anglų muzikos salių, vokiečių profesoriai Dantę Alighierį paskelbė vokiečiu, prancūzų – Ludwigą van Beethoveną belgu, be dvejonių rekvizuodami dvasinį priešų paveldą tarsi kokius grūdus ar rūdą.“
Jau „istorijos pabaigos“, viešųjų ryšių, „gerosios patirties“ triumfo aplinkybėmis 20–21 amžių sandūroje viskas, sakytum, tiesiau.
Rusų dailininkas Ilja Glazunovas 1994-aisiais nutapė drobę „Rusija, pabusk!“, kurioje pavaizduotas iki pusės nuogas stačiatikis, bet su karinėmis kelnėmis (ant sagties užrašas „Su mumis Dievas“) ir batais, keliantis į dangų ne kryžių, o Kalašnikovo automatą.
Maskvos „Manieže“ eksponuotą paveikslą pažiūrėjo ir tuometinis prezidentas Borisas Jelcinas, jam patiko, apdovanojo dailininką bučiniu ir pažadu, jog Rusija greitai pabus.
Kas dabar drįstų abejoti, kad Rusija „pabudo“? Panorėjus nuopelną galima priskirti meno sugestijai.
Bet. Patriotiniame maratone „Za Rossiju“ (už Rusiją) balandį-gegužę dalyvavę poetai Marija Vatutina ir Igoris Karaulovas gegužės 17-ąją pasiguodė gavę gerokai mažesnius honorarus nei rodo ofiacialios sąskaitos. Turėjo gauti atitinkamai 596 tūkstančius ir 567 tūkstančius rublių, atseikėta kelis kartus mažiau.
M. Vatutina kreipėsi į programos organizatorius išaiškinimo, bet atsakymo nesulaukė. Pasak poetės, jei pinigai tokiu būdu „plauti“, būtų labai atgrasu.
BBC Rusijos tarnyba prieš tai išsiaiškino, jog maratono „specialios operacijos“ Ukrainoje naudai rengimui iš Rusijos federalinio biudžeto skirta 95,3 milijono rublių, daugiausia iš kada nors valstybės apmokėtų koncertinių programų.
Beje, Lietuvoje su „Poezijos pavasario“ almanacho leidybos finansavimu šiemet nutiko kažkaip ne taip.
Čekų filologas, vertėjas, rusų kultūros tyrinėtojas Tomášas Glancas dabartinius reikalus vadina unikaliais, todėl ir reakcija į juos unikali. „Atskirties kultūra“ (cancel culture) Rusijos kultūros atžvilgiu aktualizuota kaip niekada. Neretai pačių rusų.
T.Glancas primena poetės Marijos Stepanovos asmeninį manifestą, kuriame siūloma stabdyti kalbas apie meną, poeziją.
Filologo vertinimu, dabartinę situaciją vis dėlto dera analizuoti nebeanalizuojant, neslystant paviršiumi, net jei dirbti su Rusijos valstybinėmis kultūros įstaigomis emocionaliai labai sunku.
Apie paviršius.
Vladimiras Putinas susitikime su kultūros veikėjais, premijų už kūrinius vaikams bei jaunimui laureatais kovo 25 dieną irgi prisiminė „cancel culture“, kurią Vakaruose esą taiko tūkstantmetei rusų nacijai bei jos kultūrai.
Dėl to prisiminė, jog Vakaruose „atskyrė“ apysakų serijos apie Harį Poterį autorę Joanną Rowling, kuri esą neįtiko genderizmo entuziastams.
Teisybės dėlei kaltinimo transfobija precedentas prieš porą metų nutiko, kai rašytoja pašiepė „žmones, kuriems būdingos menstruacijos“; po ko J. Rowling teko atsiprašyti.
Vis dėlto nūnai ne apie tai. Tris kartus lyderė „Forbes“ geriausiai apmokamų pasaulio rašytojų sąraše prognozuotai susinervino ir nedelsdama kovo 25-ąją atsikirto „Twitteryje“: „manau, taikių žmonių žudikams, politinius oponentus sodinantiems bei nuodijantiems geriau neužsiimti Vakarų atskirties kultūros kritika.“ Įrašą papildė grotažyme „aš kartu su Ukraina“.
Globali publika turėjo galimybę stebėti operos žvaigždės Annos Netrebko manevrus po to, kai sutartį su ja nutraukė Niujorko „Metropoliteno“ opera, Milano „La Scala“ ją pakeitė kita dainininke, kompanija „Austrian Airways“ anuliavo reklamos sutartį, paliko agentas.
A.Netrebko dar 2014-aisiais Sankt Peterburge vieno separatistinių regionų Ukrainos rytuose lyderio draugijoje pozavo su vadinamosios „Novorosijos“ vėliava.
Po organizacinių „ratilų“ jau dabar neišlaikė ir paskelbė pareiškimą prieš karą. „Metropolitene“ pasakė, to neužtenka, užtat Novosibirsko opera nedelsdama atšaukė jos koncertą, Rusijos Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas pavadino išdavike.
Garsaus prekės ženklo reputaciniai keblumai.
Ne apie paviršius.
Pačioje karo pradžioje Amerikos kino režisierius Caris Fukunaga – be kitų, susuko paskutinį šiuo metu bondianos filmą „Ne laikas mirti“ (No Time to Die) – nuvyko savanoriauti į Ukrainą kaip organizacijos „World Central Kitchen“ narys. Nors kamerą su savimi turi, dokumentuoti nesiveržia.
Pasakoja labiausiai jį sukrėtusį prisiminimą apie balandžio 4-ąją, kuomet su kolegomis nuvyko į Bučą. Iš slėptuvių, kur virš mėnesio slėpėsi nuo rusų, pradėjo išeiti žmonės. C.Fukunagą pakirto purve skendinčių išėjusiųjų žvilgsniai į juos, apsirengusius švariais, išskalbtais drabužiais. Scena priminė dokumentiką apie iš koncentracijos stovyklos išgelbėtus kalinius.
Rusijos tyrimų komitetas balandžio viduryje iškėlė baudžiamąją bylą nacizmo reabilitavimo kaltinimo pagrindu Kijeve gimusiam rusų akcionistui Olegui Kulikui po šio skulptūros „Didžioji motina“ demonstracijos meno mugėje „Art Moskva“. Gresia treji metai įkalinimo.
2018-ųjų rudenį sukurta „Didžioji motina“ vaizduoja moterį ant postamento su kardu dešinėje rankoje, kritikai įžvelgia ir parodiją į sovietinio skulptoriaus Jevgenijaus Vučetičiaus monumentą „Motiną tėvynę“ Volgograde.
Po to, kai rusų dramaturgas Michailas Durnenkovas viešai pasakė tikįs, jog tėvynainiai iš gėdingo sapno atsitokės tik patyrę triuškinantį pralaimėjimą, Maskvos meno teatro mokykla nutraukė su juo darbo sutartį, Rusijos teatro sąjungos pirmininkas Aleksandras Kaliaginas pareikalavo išmesti iš sąjungos, artistas Nikolajus Burliajevas – pasodinti. M.Durnenkovas išvyko į Suomiją.
Pasak literatūros kritikės Galinos Juzefovič, Rusijoje netrūksta intelektualų, kurie rusų literatūroje įžvelgia agresyvaus kolonijinio mąstymo, atlaidaus, pasipūtėliško kitų tautų vertinimo elementų. Ryšium su kuo klausimas: kuriam galui visos tos knygos, jei nesugebėjo užkirsti kelio karui?
Amerikiečių rašytojo Jonathano Franzeno nuomone, panašios pažiūros remiasi literatūros gebėjimo veikti pasaulio tvarką pervertinimu. Kaltinti literatūrą dėl karo tas pats, kas kaltinti obelų sodą dėl to, kad jam sirpsta obuoliai. Rašytojai tik kuria istorijas, kurios teikia malonumą taip pat, kaip jį teikia obuoliai. Juk neprakeiksi visų sodų Rusijoje, kad jie su savo obuoliais nesustabdė karo?
Ir kino kritikas Antonas Dolinas nurodo nežinąs nė vieno precedento žmonijos istorijoje, kad kultūra ką nors būtų išgelbėjusi ar atšaukusi blogį. Ji neveikia valstybių, nacijų, tik atskirus žmones.
Kultūrologo, žurnalisto Andrejaus Archangelskio vertinimu, rusų kultūrininkams pateikta sąskaita už konformizmą. Pataikavimas valstybinei kultūrai, mėginimai „atspėti“ viršininkų godas galų gale lėmė domėjimosi kitais, kitų gyvenimais deficitą, kuris ypač dabar prikišamai krinta į akis. Rusų kultūra 30 metų apsimetė, jog kitų, taip pat Ukrainos banaliai nėra.
Ir dėl to Rusija šiandien atsidūrė „ledinėje“ vienatvėje, kuriai tirpdyti prireiks daugybės laiko, pirmiausia mėginant grįžti prie empatijos, gebėjimo suprasti, užjausti.
Užtat yra palaimintoji refleksija – kad ir tarp ezistencinių polių, kuriuos brėžia vienas ir tas pats estetas egocentrikas, dešimties knygų autorius, premijų laureatas, grafikas, viešas asmuo Aleksandras Snegiriovas.
Iš A. Snegiriovo tekstų „Facebooke“ apie įvardį aš: „Balandžio 5-oji. Visada žiūriu į rankas. Dabar žiūriu į nužudytųjų rankas. Pravertė įprotis piešti ant pakavimo dėžučių. Dėžutės – šiukšlės, nužudytieji išmėtyti ant šaligatvių kaip šiukšlės.“
„kovo 10-oji. Sužinojau apie greitą „Uniqlo“ (tarptautinis drabužių parduotuvių tinklas, kilmės šalis Japonija – A.S.) uždarymą. Pirkau dvylika porų kojinių ir dešimt porų kelnaičių. Namuose išpakuodamas pirkinį sunerimau – netaps jis prastu ženklu, jog kol visų kojinių ir „triūsikų“ nesunešiosiu, žudynės ir griovimai neliaus, o parduotuvė iš naujo neatsidarys? Pradėjau keisti kelnaites tris kartus per dieną, kad greičiau sunešiočiau.“
Iš interviu „Svoboda“ (05 11): „vis dėlto primygtinai laikausi nuomonės, jog turime gyventi savo tikrovėje, pirmiausia ją ginti nuo svetimų realybių skverbimosi. Mūsų tikrovė gali būti labai toli nuo visko, kas byra ant mūsų iš įvairių informacijos šaltinių. Svarbu ją saugoti, neleisti jos ardyti, svarbu tą jūsų tikrovės tvarumą palaikyti širdimi, o ne isterija.“
Kas ginčytų...
Niujorko universiteto profesorius, kultūrologas, filosofas Michailas Jampolskis pasakoja, kaip atvykęs 1991-aisiais į Ameriką glumo, per televiziją stebėdamas baleto žvaigždės Michailo Baryšnikovo pokalbį su žinomu virėju, kuriame kiekvienas pasakojo apie savo meną. Negalėjo suprasti, kas gali būti bendro tarp virėjo ir baleto artisto.
Pagyvenęs Valstijose atrado, jog madingi restoranai ir teatrai vertinami panašiai. Skirtumas tarp sėkmingo restauratoriaus ir gero rašytojo ne toks ir didelis.
Rusijoje kultūros statusas visada buvo aukštas, tai iš dalies sietina su rusiškos kultūros archajika – dvasingumo, genijų kultu.
Įžengus į vartojimo epochą, ir rusų kultūra ėmė virsti į tai, kas vadintina „Lifestyle“ (Gyvenimo būdu). Gerai yra nueiti į koncertą, madingą parodą, paskui apsilankyti restorane – tai vis buržuazinio gyvenimo stiliaus atributai.
M.Jampolskio vertinimu, rusų inteligentija gyvuoja tarpiniame būvyje į supratimą, jog ji nebėra idėjos, misijos nešėja, kad gali kviesti, mokyti etc. Tėra „Lifestyle“ dalis. Tas nesupratimas lemia sąmonės susidvejinimą.
Paaiškėjo, kad kultūra žmonėms ne taip jau ir reikalinga, kad atsipirktų. Menininkai virto privačiais asmenimis be pretenzijų į kosminę reikšmę.
Vadinamoji didžioji kultūra šiandieni virto anachronizmu. Kuomet Marcelis Duchampas (1887-1968) pisuarą skelbė esant fontanu, tai laikyta iškilniu meno aktu, nes pisuarą iki šio rango pakėlė magas. Savo žodžiu jis bet ką galėjo pakelti iki meno fakto rango.
Šiandien pisuarus galima kuo tik nori skelbti kuo tik nori, visiems vienodai, meno kaip ir menininko-pranašo-mago magija išsivadėjo.
Gyvuoja lokalūs kultūros reiškiniai, tenkinantys nedidelių grupių interesus bei atliepiantys jų skonį, arba kultūros reiškiniai šliejasi prie kitų sričių projektų - ekologinių, genderinių etc.
Tas kitas klausimas, tokia reikalų padėtis patinka ar ne. Taip yra. Ir ne tik Amerikoje.
Įdomus dokumentas gegužės 18 dieną paskelbtas Baltarusijoje: „Ne vėliau gegužės 19-osios pašalinti iš prekybos visas G. Orwello knygos „1984“ versijas. Valstybiniame knygynų tinkle „Belknyga“ antiutopija užėmė ketvirtą vietą perkamiausių knygų sąraše.
Gal čia nūnai galia „Literatūros ir meno“? Kaip nurodo kultūrologas, filosofas M. Jampolskis, šlietis prie kitų sričių projektų?
Grįžus prie sodietiškai išdidžių tėvynės reikalų.
Praėjus keliems mėnesiams po bastymosi kurorte teksto gamintojas „Facebooke“ perskaitė apie kūrybos vakarą balandžio 5-ąją Birštono kurhauze. Be galo šiltame, atvirame ir nuoširdžiame vakare Birštono bendruomenė, kurorto svečiai, Elektrėnų sav. Semeliškių gimnazijos devintokai turėjo progos susipažinti su nepakartojama Birutės Jonuškaitės asmenybe, jos kūryba ir gyvenimo vingiais, dainų autoriaus ir atlikėjo Vyganto Kazlausko kūrybos filosofija, pamąstyti apie tai, kas iš tiesų yra gyvenimas, kiek kasdienybėje mistikos etc. Rašytoja kalbėjo ir apie prototipų problemas, fantaziją ir išmonę kuriant. Dalijosi mintimis apie karą Ukrainoje, laisvę ir nepriklausomybę, vakarą pabaigė giliu, jaudinančiu savo eilėraščiu:
Aš tavęs mylėt neįstengiau,
neišmokau keliauti kartu.
Klykė žąsys, braižė padangę
Jau pražilusių mano sapnų.
Ir širdis įkaito kaip klevas
Užsilikęs tėvo alėjoj
Žvelgė akys mielos ir savos
To, kursai pro šalį praėjo.
Paklausyk, akimirkos byra,
Atsigręžk ir pažvelk į mane
Prasilenkę neria į tylą
Du ežiukai paklydę rūke.
Na taip, kebloka...
P.S. Grupės „BoomBox“ lyderis Andriyus Khlyvnyukas užsirašęs į Kijevo „teritorinę gynybą“ gatvėje sudainavo „Oi u luzi chervona kalyna“; dabar ją traukia pasaulio aikštėse, forumuose, bažnyčiose etc. Labdaros akcijoje „Stand Up For Ukraine“ surinkta 9,1 milijardo eurų paramos ukrainiečiams pabėgėliams. Ta intencija ir muzikantai įrašė dainas – Julianas Lennonas tėvo „Imagine“. Anksčiau sakė, jog sudainuos ją nebent jei stotų pasaulio pabaiga. Matyt, stojo.
P.P.S. Drastiškame dabartinių reikalų kontekste atgrasiausias vis dėlto egocentrizmas, kai net į kovotojų „prieš visa, kas bloga, ir už visa, kas gera“ gretas veržiamasi, pirmiausia brukant/išstatant nuosavą ego. Kai lyg ir kilni intencija startuoja įvardžiu „aš“. Ir juo finišuoja.
