Natūralu, Lietuvos atveju šie priešiški interesai yra Rusijos, vienintelės Lietuvos valstybingumui atvirai grasinančios šalies. XXI amžiaus kontekste pagrindinis jų darbas – informacinis karas arba tiesiog propaganda, skatinant dažniausiai sovietmečio ilgesį, nusivylimą Lietuvos valstybe (ne valdžia), tikėjimą Rusijos galybės mitu ir galimybe išvengti agresijos tiesiog laikantis neutralumo.

Rusijai užpuolus Ukrainą (kur taip pat ilgai veikė prorusiškų antivalstybinių veikėjų tinklas), Lietuvoje iš dalies dėl karo įtampos, iš dalies dėl pačios penktosios kolonos suaktyvėjimo, pradėta ne tik daugiau kalbėti apie šią grėsmę, bet ir gana atmestinai dalinti „penktosios kolonos“ etiketę. Tikėtina, kad iki karo Ukrainoje Lietuvos tarnybų demonstruotas pernelyg atlaidus žvilgsnis į Kremliaus propagandos naratyvus Lietuvoje skleidžiančius veikėjus prisidėjo prie to, kad šiandien tokie judėjimai suvešėję ir kursto visuomenėje dideles aistras, o likusią visuomenės dalį verčia su įtarumu žvelgti į visus kitaminčius. Kas iš tiesų yra ir kas nėra penktoji kolona? Kaip ją atpažinti?

Lietuvos penktosios kolonos portretas

Ko gero žinomiausias penktosios kolonos veikėjas yra liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis, kuris dėl šnipinėjimo Rusijai buvo nuteistas šešiems metams laisvės atėmimo bausme. A. Paleckio kaip antivalstybinio veikėjo iškilimas prasidėjo tada, kai praėjusiame dešimtmetyje jis buvo nuteistas už sovietų agresijos neigimą.

Kitas asmuo, kuris ypač palankus Rusijai bei prisideda prie penktosios kolonos informacinės sklaidos yra Vaidas Lekštutis, kuris yra tapęs „Būkime vieningi“ veidu. Pats V. Lekštutis yra teistas už neapykantos kurstymą, o neapykantos spektras tikrai „įspūdingas“. Tai yra antisemitizmas, neapykanta homoseksualams, neapykanta TS-LKD bei liberalų partijų nariams. Savo viešai išreikštomis pozicijomis jis menkino SSRS aukas bei neigė sovietinės valdžios nusikaltimus.

Penktosios kolonos bendradarbiavimas daro šį reikalą dar sudėtingesnį. Galime prisiminti, kai 2015 m. vasarį prie JAV ambasados Vilniuje Socialistinio liaudies fronto judėjimo „Būkime vieningi“, Rusijos tėvynainių fondo finansuojamo „nepriklausomo žmogaus teisių centro“ ir „tautinių socialistų“ judėjimo atstovai protestavo prieš NATO ir JAV vykdomą politiką.

Tarp kitų penktosios kolonos narių pagrįstai galime priskirti Vytą Tomkų (ėmusi interviu iš A. Paleckio), Antaną Kandrotą, mokytoją Astrą, COVID-19 dezinformaciją skleidusį E. Vaitkų, kuris šeimų maršo mitinge taip pat mėgino išjuokti Rusijos grėsmės klausimą šaržuodamas, kad „rusai puola kiekvieną dieną“.

Penktoji kolona – daugiau, nei „naudingi idiotai“

Penktosios kolonos veikla yra nepagrįstai nurašoma į paraštes, jie yra matomi kaip klounai (pvz: Laisvės TV reportažas apie 2021 m. riaušių prie Seimo organizatorius), tačiau penktoji kolona sudaro daug įvairių antivalstybinių judėjimų, kurie yra grėsmė valstybės rimčiai, gerovei bei galbūt net ir egzistencijai. Nepamirškime, kad penktoji kolona turi įgūdžius apjungti didelę masę žmonių išnaudojant informacinius burbulus socialiniuose medijose (Antano Kandroto atvejis), kurios ne taip seniai privedė prie didžiausių protestų/riaušių Lietuvoje Vingio parke (kurioje kalbėjo ir Vakarų politikai, esantys palankūs Rusijai), mokytojos Astros organizuojamo protesto, kuris pasibaigė senai matyto masto riaušėmis. Taigi, ar gebėjimas surinkti tūkstantines minias, užmegzti kontaktus su ES parlamentarais tikrai rodo „idiotizmą“?

Masių patraukimui 5-osios kolonos aktyvistai pasirenka labiausiai visuomenę erzinančius klausimus. Mūsų atveju tai yra pandemijos valdymo politika (galimybių pasas ir kt.), Stambulo konvencija, partnerystės įstatymas bei, žinoma, yra naudojamas patriotinis naratyvas.

Masių patraukimui 5-osios kolonos aktyvistai pasirenka labiausiai visuomenę erzinančius klausimus. Mūsų atveju tai yra pandemijos valdymo politika (galimybių pasas ir kt.), Stambulo konvencija, partnerystės įstatymas bei, žinoma, yra naudojamas patriotinis naratyvas. Šiandieniame kontekste kartais ir neslėpdami apie savo antivalstybinį veikimą, jie renkasi kompleksiškas temas. Tarkime, Lekštučio mintys, kad Ukrainos pabėgėliais yra labiau rūpinamasi nei savo gyventojais, kad Europa yra valdoma gėjų bei, žinoma, kodėl negyvename taikiai su Rusija ir Baltarusija, gi visiems būtų iš to geriau, kuris nulydimas pseudo patriotizmu, nepaisant to, kad 5-ąją koloną galima pagrįstai vadinti antivalstybininkais.

5 kolonos grėsmė ypač iškyla Ukrainos karo kontekste, tokie reiškiniai kaip „liaudies diplomatija“, kuomet neišrinkti žmonės kalba „Tautos“ vardu, būtų panaudoti priešiškų valstybių karo atveju.

Tuo pačiu dėl 5-osios kolonos keliamų pavojų galime įžvelgti ir tai, kad dėka tūkstantinių renginių bei didelio medijų dėmesio 5-oji kolona gauna stiprų politinį kapitalą, kurį galėtų panaudoti per demokratinius rinkimus. Sąlyginai stiprus politinis kapitalas sukuria kelias subtilias problemas. Viena iš jų yra ta, kad dėl 5-sios kolonos „pavogto“ patriotinio naratyvo kenčia tiek panašią nuomonę turintys konservatyvūs rinkėjai, tiek ir politikai, kadangi penktosios kolonos veiklą būnant kitoje barikadų pusėje sunku identifikuoti kaip autentiškas demokratines pastangas gerinti valstybės raidą.

Viena iš jų yra ta, kad dėl 5-sios kolonos „pavogto“ patriotinio naratyvo kenčia tiek panašią nuomonę turintys konservatyvūs rinkėjai, tiek ir politikai, kadangi penktosios kolonos veiklą būnant kitoje barikadų pusėje sunku identifikuoti kaip autentiškas demokratines pastangas gerinti valstybės raidą.

Nepritarimas vyriausybės politikai gali būti pagrįstas

Svarbu atkreipti dėmesį, jog nepritarimas vyriausybės politikai gali būti pagrįstas, tačiau dėka 5-sios kolonos, visos oponuojančios vyriausybei pozicijos yra diskredituojamos. Be to, vyriausybė kovodama prieš kritikus bei neatskirdama pelenus nuo grūdų kartais naudoja perteklines priemones ribojant žodžio laisvę (bandymas sukurti neapykantos kalbos įstatymą). Ne visi nepritariantys vyriausybei yra penktosios kolonos dalyviai ir ne visi protestai yra riaušės. Tik tokiu būdu veikia demokratija. Todėl perteklinės priemonės bei toks spaudimas bet kokiai opozicijai (ne)tiesiogiai pasitarnauja pačiai Rusijai.

Prisiminkite ir Leonido Donskio tekstą, kuriame pabrėžiama, kad Lietuva pralaimėtų tapdama mažąja Rusija. Be to, dar 2007 m. Leonidas Donskis atkreipė dėmesį, kad „mūsų akyse įvyko keistas dalykas – antidemokratinio elgesio, teisingumo atmetimo ir atviro nesiskaitymo su savo visuomene rutinizacija“. Yra neteisinga suplakti visiškai nedėtus asmenis su penktąja kolona vien dėl to, jog penktoji kolona pasivogė dalį naratyvo arba dar geriau – iškraipyti faktus bei suplakti konservatyvius asmenis bei jų pozicijas su penktąja kolona.

Žinoma, tiesa yra ir tai, kad į patriotinius arba į vyriausybės politikos kritikų judėjimus įsilieja dalis žmonių, kurie veikia kaip penktosios kolonos dalyviai. Lygiai taip pat, kaip iš pažiūros į normalius judėjimus įsilieja ir asmenys, kurių pažiūros negali būti pateisinamos jokiais būdais (pvz: tautinės nesantaikos kurstytojai). Vakarų pasaulyje esantys nemažą palaikymą turinčios (tariamai) „dešiniosios“ partijos bei judėjimai suvokia, kad turi žaisti pagal taisykles. Vienas iš tokių pavyzdžių buvo UKIP (Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija), kuri išmesdavo bei atsiribodavo nuo narių, kurių viešos pozicijos ar biografijos faktai kelia pavojų pačios partijos populiarumui.

Žinoma, tiesa yra ir tai, kad į patriotinius arba į vyriausybės politikos kritikų judėjimus įsilieja dalis žmonių, kurie veikia kaip penktosios kolonos dalyviai. Lygiai taip pat, kaip iš pažiūros į normalius judėjimus įsilieja ir asmenys, kurių pažiūros negali būti pateisinamos jokiais būdais (pvz: tautinės nesantaikos kurstytojai).

Todėl lygiai taip pat ir Lietuvoje judėjimai, norintys tapti pripažintais kaip kompetentingais politikos žaidėjais, atstovaujantys tautines vertybes, daro viską, kad tokie žmonės būtų identifikuoti bei pašalinti iš judėjimų vengiant pagrįsto diskreditavimo. Kitaip sakant, ne visi judėjimai, propaguojantys tautines vertybes bei oponuojantys vyriausybės sprendimams, yra 5-sios kolonos dalis. Tautinių vertybinių, tradicinės šeimos sampratos pozicijos yra ginamos pozicijos pasaulyje didelį autoritetą turinčių asmenų (pvz. dr. John Peterson, dr. Bret Weinstein ir kt.). Sveiką protą turintys tariamai „konservatyvūs“ žmonės nėra kalti, kad šias pozicijas dėl populiarumo pasivogia 5-oji kolona. Todėl panašu, kad būti sąžininga bei sveika, jog galiotų nekaltumo prezumpcija: kaltinti kiekvieną oponuojantį ar kitokį požiūrį turintį asmenį, jog pastarasis yra 5-iosios kolonos „vatnikas“, yra ne tik nesąžininga, bet ir neatsakinga.

Prisiminkime, kad ir argumentą ad hitlerum: mėginimą paneigti oponento požiūrį teigiant, jog panašiai mąstė Hitleris ar nacistai (tarkim sakykime, kad Hitleriui patiko ūsai, taigi tie, kam patinka ūsai, yra naciai). Ar tikrai esame visuomenė, kuri priima tokius „argumentus“ už gryną pinigą?

Galų gale, net piliečiams, kuriems nacionalinės valstybės, tradicinės šeimos ir kt. naratyvai nėra priimtini dėl kitokios pasaulėžiūros, turėtų suprasti, kad atsiradus respektabiliam dešiniųjų judėjimui 5-oji kolona jei ne išnyks, tai tikrai politine kapitalo prasme nukentės.

Galų gale, net piliečiams, kuriems nacionalinės valstybės, tradicinės šeimos ir kt. naratyvai nėra priimtini dėl kitokios pasaulėžiūros, turėtų suprasti, kad atsiradus respektabiliam dešiniųjų judėjimui 5-oji kolona jei ne išnyks, tai tikrai politine kapitalo prasme nukentės. Minėtos Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (angl. UKIP) patirtis parodė, kad 2015 m. tapdama 3-oji svarbiausia partija JK iš esmės sunaikino neonacistines bei kitokias marginalias organizacijas. Viena iš to priežasčių gali būti ta, kad marginalioms organizacijoms pritariantys piliečiai suprato, kad norint tapti politiniais žaidėjais reikia priimti žaidimo taisykles, o dėl taisyklių paisymo laimi visi, kuriems rūpi valstybės ateitis.

Žodžio laisvė – ne absoliuti

Žodžio laisvė nėra absoliuti, antraip tai gali nuvesti į valstybės žūtį (Veimaro respublikos patirtis). Žodžio laisvė turi galioti Konstitucijoje numatytais pagrindais: laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Kitaip sakant, turime priimti, kad tik turint sąžiningą diskusiją bei naudojant sveiką protą galime klausytis bei būti išgirsti.