Praeitą ketvirtadienį, priimdamas Moldovos prezidentę M. Sandu Paryžiuje, Macronas pažymėjo, kad bendrija būtų ne alternatyva narystės procesui, o veikiau jos papildymas, kuris leistų „mums ryžtingiau struktūrizuoti mūsų politinius, energetinius ir investicinius santykius su keliomis to norinčiomis šalimis.“ Savo ruožtu Sandu palaikė „politinės bendrijos“ idėją, kuri galėtų suteikti impulsą Moldovos siekiui įstoti į Europos Sąjungą.

Macrono idėjai pritarė ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis. Europos geopolitinė bendrija „būtų tarsi laukiamasis su privilegijomis kaimyninėms šalims, norinčioms ateityje prisijungti prie bloko.

Michelis teigė, kad dar vasarą bus žengiami pirmieji žingsniai projektui įgyvendinti, rengiama ES ir šalių partnerių vadovų konferencija aptarti konkrečias galimybes. „Tikslas – siekti konvergencijos ir gilinti operatyvinį bendradarbiavimą, kad būtų sprendžiami bendri iššūkiai, užtikrinama taika, stabilumas ir saugumas mūsų žemyne.“ Neabejotinai kilnūs siekiai.

Prezidentas Nausėda kritiškai vertino Macrono pasiūlymą, kaip mėginimą nuslėpti politinės valios trūkumą suteikti kandidatės į ES statusą Ukrainai. Pasak prezidento, „prieš teikiant panašius siūlymus reikėtų paklausti ir pačios Ukrainos“, kaip ji vertina juos, ar tokie siūlymai ją tenkina, nors ir pripažino, kad Ukraina greitai netaps ES nare.

Reikia atskirti du klausimus, kuriuos iš dalies sumaišė Nausėda – Ukrainos siekį patekti į ES ir naujos bendrijos kūrimą. Jei išimties tvarka Ukrainai būtų suteiktas kandidato į ES statusas, praeis dešimtmetis, gal net du, iki kol ji taps pilnateise nare. Ne tik Macronas skeptiškai vertina Ukrainos tinkamumą.

Praeitą savaitę Vokietijos kancleris O. Scholzas pareiškė, kad „kelias į ES negali būti sutrumpintas“, o bet kokios išlygos Ukrainai būtų nesąžiningos narystės ES siekiančių Vakarų Balkanų valstybių atžvilgiu. Nors priėmimo procesas nėra kelių mėnesių ar metų reikalas, Briuselis turi rasti „spartų ir pragmatišką“ būdą padėti Kyjivui.

Kad Scholzas atmetė greitos narystės perspektyvas beveik tuo pačiu metu kaip Macronas, veikiausiai nėra atsitiktinumas. Tai signalas rytų Europos šalims, kad jos nelems ES politikos Ukrainos klausimu, kad sprendžiant suverenius ES reikalus neprivaloma atsiklausti Zelenskio.

Kad Scholzas atmetė greitos narystės perspektyvas beveik tuo pačiu metu kaip Macronas, veikiausiai nėra atsitiktinumas. Tai signalas rytų Europos šalims, kad jos nelems ES politikos Ukrainos klausimu, kad sprendžiant suverenius ES reikalus neprivaloma atsiklausti Zelenskio.

Kelios priežastys skatina vakariečių skepticizmą. Nors ukrainiečiai nepaprastai drąsiai ir ryžtingai priešinasi agresoriui, Ukraina yra netinkama kandidatė. Ji nepaprastai korumpuota. 2021 m. Korupcijos suvokimo indekse (VKI) Ukraina surinko 32 taškus iš 100 galimų, užima 122 vietą iš 180 šalių. Tokie skaidrumo bastionai kaip Zambija, Nepalas, Egiptas, Filipinai ir Alžyras lenkia Ukrainą vienu tašku, Esvatinio valstybė (Svazilandas) surinko tiek pat balų, kaip Ukraina.

Ukrainos teismų sistema apgailėtina. Konstitucinis teismas pakerta pastangas įteisinti antikorupcines priemones, nepasiseka pašalinti akivaizdžiai papirktų teisėjų, Vyriausybę palaikantys deputatai atsisakė patvirtinti tinkamiausio kandidato į vyriausiojo kovos su korupcija prokuroro postą, nes nenori nepriklausomo profesionalaus prokuroro. Buvusiam prezidentui ir opozicinės partijos „Europos solidarumas“ lyderiui Petro Porošenkai iškelta byla dėl tėvynės išdavystės, nes pritaręs anglių pirkimui iš Donbaso už maždaug 47 mln. eurų, jis esą rėmė separatistus. Porošenko teigė, kad reikėjo tai daryti, siekiant išvengti ūkio žlugimo, ir neigia pelnęsis iš bet kurių sandorių. Buvusių šalies vadovų su korupcija nesusieti teismai yra bananų respublikų, o ne liberalių demokratijų specialybė.

Gana skubios narystės suteikimo rytų Europos šalims patirtis irgi skatina atsargumą. Bulgarija ir Rumunija nebuvo tinkamai pasirengusios narystei, jos ūkiškai atsilikusios ir nepajėgios sutramdyti korupciją. Lenkija ir Vengrija pažeidžia kai kuriuos teisinės valstybės ir teisės viršenybės principus. Taigi, esama rimtų problemų keturiose iš dešimties narystę gavusių šalių, o suteikusi narystę ES netenka svertų, kurias būtų galima reikalauti gilesnių ir nuoseklesnių reformų.

Gana skubios narystės suteikimo rytų Europos šalims patirtis irgi skatina atsargumą. Bulgarija ir Rumunija nebuvo tinkamai pasirengusios narystei, jos ūkiškai atsilikusios ir nepajėgios sutramdyti korupcijos. Lenkija ir Vengrija pažeidžia kai kuriuos teisinės valstybės ir teisės viršenybės principus. Taigi, esama rimtų problemų keturiose iš dešimties narystę gavusių šalių, o suteikusi narystę ES netenka svertų, kurias būtų galima reikalauti gilesnių ir nuoseklesnių reformų.

Nežinia, kokia bus, jei iš vis bus, ta Europos politinė bendrija. Ar tai bus neformalus Briuselio globojamas sambūris, turintis panašumų į G-7 ar G-20, kuris sutelks visas Europos šalis, net ir tas, kaip Jungtinė Karalystė, kurios nesieja savo likimo su ES. Toks forumas galėtų būti naudingas, bet didžiulis narių skaičius apsunkintų pastangas priimti sprendimus.

Jei būtų siekiama Europos politinę bendriją padaryti neatsiejama ES struktūrų dalimi, tad ir suteikti rimtesnių įgaliojimų, reikėtų keisti ES sutartis. Tos pastangos dažnai nesėkmingos. Airija buvo vienintelė šalis, kuri rengė referendumą dėl Lisabonos sutarties, ir per pirmą balsavimą ją atmetė. Referendumuose Prancūzija ir Olandija pasisakė prieš numatytą ES Konstituciją, tad ji nebuvo ratifikuota.

Prieš kelias savaites trečdalis Europos Sąjungos šalių, tarp jų Baltijos ir Skandinavijos šalys, nepritarė pradėti Europos Parlamento pasiūlytą procedūrą bloko sutartims pakeisti. Sutartys būtų keičiamos, siekiant sukurti glaudesnius, labiau federalistinius ryšius, tarp kita ko, atimant iš ES narių veto teisę sprendžiant klausimus, susijusius su jautriomis sritimis, kaip mokesčiai, gynyba ir būsimų narių priėmimas.

Sutarčių keitimui nepritariančių šalių yra gerokai daugiau, tad sunku įsivaizduoti sąlygas, kuriomis būtų pritariama rimtesniems ES struktūrų pokyčiams.

ES nėra nepriekaištinga organizacija. Europos parlamentas yra ne itin reikšmingas, didesnio legitimumo neturintis „diskusijų šou“, kurio nariams labiausiai rūpi praplėsti EP galias bei užtikrinti savo stambius atlyginimus bei kitas privilegijas. Europarlamentarų ryšys su savo rinkėjais yra minimalus. Europos komisija yra skiriama, o ne renkama, kartais sukurianti įspūdį, kad ji atskaitinga tik sau.

Demokratijos tvirtovės demokratijos deficitas yra akivaizdus. Bet ES Lietuvai yra naudinga ir reikalinga. Didesnių pokyčių Lietuvai nereikia. Dabartinė tautinių valstybių pagrindu grindžiama sistema yra beveik ideali.

Jeigu būtų stengiamasi labiau integruoti šalis nares, jei Macrono siūlomą Europos bendriją lydėtų planai kurti kelių greičių Europą, kuri leistų skirtingoms ES šalims integruotis skirtingais lygiais ir greičiais, Lietuva atsirastų sudėtingoje padėtyje.

Jei Lietuva siektų kartu su ūkiškai pažangiausiomis šalimis eiti didesnės integracijos keliu, kiltų pavojus, kad ilgainiui bus reikalaujama įgyvendinti tai, ką daugelis laiko kertiniu demokratijos principu – vienas žmogus, vienas balsas. Ir kiltų klausimas, kodėl Lietuva turi vietą prie stalo, o ne Berlynas, Roma, Paryžius, Madridas, Barselona ir jų priemiesčiai.

Jei Lietuva siektų kartu su ūkiškai pažangiausiomis šalimis eiti didesnės integracijos keliu, kiltų pavojus, kad ilgainiui bus reikalaujama įgyvendinti tai, ką daugelis laiko kertiniu demokratijos principu – vienas žmogus, vienas balsas.

Ir kiltų klausimas, kodėl Lietuva turi vietą prie stalo, o ne Berlynas, Roma, Paryžius, Madridas, Barselona ir jų priemiesčiai. Antrasis greitis irgi ne be savo problemų, tarp kita ko, ar tai nebūtų susitaikymas su vieta ant atsarginių suolelio?

Ilgainiui bus kuriama kokia nors Europos bendrija, organizacija, kuriai priklauso visos Europos šalys, kaip Šveicarija, Norvegija, Islandija, Lichtenšteinas, Andora, gal Gruzija ir Armėnija. Tai siektinas tikslas.

ES galėtų globoti ir palaikyti šią bendriją, bet neturėtų jos integruoti į savo formalias struktūras. Nereikia dviejų greičių ES, dar mažiau – trijų greičių.