Kaip, po velnių, Ukraina po Bučos skerdynių, Mariupolio ir kitų nuo žemės paviršiaus nušluotų Donbaso miestų gali išlikti neutrali Rusijai? Tas pats, kas siūlyti ką tik išprievartautai nepilnametei neutraliai vertinti ją išprievartavusį ginkluotą niekšą.

Kokios dar paliaubos, apie kurias kiek anksčiau užsiminė ir kancleris Scholzas, jei nekalbama apie Rusijos okupacinės armijos išvedimą iš Ukrainos, reparacijas už sugriautus miestus?

Paliaubų reikia Rusijai, kuri su nerimu laukia įsisukančių sankcijų padarinių ir ypač penktosios lendlizo pavaros. Rusijai reikia paliaubų, kad įtvirtintų bent tai, ką spėjo užgrobti. Tam, kad gautų laiko išsilaižyti, atkurti Ukrainos apdaužytą armiją, o po kelerių metų su nauja jėga smogtų Ukrainai bei trečią kartą atsirėžtų dar vieną Ukrainos gabalą.

Kaip, po velnių, Ukraina po Bučos skerdynių, Mariupolio ir kitų nuo žemės paviršiaus nušluotų Donbaso miestų gali išlikti neutrali Rusijai? Tas pats, kas siūlyti ką tik išprievartautai nepilnametei neutraliai vertinti ją išprievartavusį ginkluotą niekšą.

Paliaubų reikalas Rusijai dabar toks svarbus, kad vienu metu išlindo tiek daug, regis, skirtingų Maskvai palankių personažų, pradedant Berlusconi ir baigiant buvusiu kanclerės Merkel patarėju, generolu E.Vadu bei „New York Times“ rašytojais, pasakojančiais, kad „Ukrainai teks susitaikyti su skausmingais teritoriniais sprendimais“.

Kas galėtų paneigti, kad kaip ir į paskutinį Rashos puolimą prie Severodonecko, taip ir į separatinių paliaubų frontą mesti visi FSB ir GRU rezervai?

Tiek Merkel patarėjas, bundesvero generolas, tiek garsiausias pasaulio dienraštis, tiek Vašingtono sunkiasvoris R.Haasas ir daugybė jų epigonų visuose kraštuose it geneliai stuksena made in Lubianka mintį, kad Ukrainai nerealu ginklu atsiimti Rusijos užgrobtas teritorijas, jai pačiai naudingiau pasiduoti ir prisiduoti fiurerio Putino malonei.

Tačiau kaip Ukrainos separatinių paliaubų su Rusija stūmimas yra susijęs su Lietuvos partijų (ne)susitarimu dėl užsienio politikos? Prieš kurį, o tiksliau, prieš tas vietas, kurios Kiniją įvardija kaip didžiausią grėsmę Lietuvai ir visam laisvajam pasauliui, piestu stoja visi kairieji (kas būtų pagalvojęs?).

Separatinių paliaubų stūmikų amoralumas – už skalės ribų. Ukrainai ir visam Vakarų pasauliui jie bando prakišti paliaubas su banditu, kuris užgrobė namą ir žada toliau jame parazituoti, pardavinėdamas aruode rastus šeimininkų grūdus etc.

Bet šiaip tai nuostabus įvykių posūkis, prisiminus, kad dar neseniai Putinas ir jo kamarilė taškėsi seilėmis grasindami atominiu ginklu visam Vakarų pasauliui. O kas atsitiko, Rashfiureri, kad taip prireikė paliaubų?

Tačiau kaip Ukrainos separatinių paliaubų su Rusija stūmimas yra susijęs su Lietuvos partijų (ne)susitarimu dėl užsienio politikos? Prieš kurį, o tiksliau, prieš tas vietas, kurios Kiniją įvardija kaip didžiausią grėsmę Lietuvai ir visam laisvajam pasauliui, piestu stoja visi kairieji (kas būtų pagalvojęs?).

Tiesiogiai gal ir ne. Bet ir čia akivaizdus tokių pat separatinių paliaubų stūmimas santykiuose su diktatūrinėmis valstybėmis.

„Šnekantis partijų atstovams išsiskyrė fundamentalūs nuomonių skirtumai pirmiausia dėl santykio Lietuvos, Europos su Rusijos ir Kinijos ašimi. Kolegos konservatoriai mato tai kaip vieną blogio ašį, mes savo ruožtu sakome, kad vis tik Kiniją reikia atsieti, visomis pastangomis, ekonominėmis, diplomatinėmis, politinėmis, atsieti nuo Rusijos“, – aiškina socialdemokratas G.Paluckas. Nelimpa jam ir susitarime figūruojantis terminas „deputinizuoti Rusiją“.

Negali iškart pakeisti visų plokštelių. Elektoratas nesupras. Įrašius dar ir Kiniją prie blogio ašies iš neformalaus kairiųjų (brazauskinės) užsienio politikos naratyvo lieka tik stagarai pelkėje.

„Tie visi epitetai, tie visi aprašymai ir ta Kinijos linija yra šiek tiek griežtoka“, – pritaria jam ir V.Uspaskicho partijos frakcijos Seime seniūnas V.Fiodorovas.

„Tai, kad sakome, jog Kinija yra vienose gretose su Rusija, kuri vykdo karo nusikaltimus ir genocidą, yra negerai“, – Pekino-Maskvos ašies nenori matyti ir valstietis G.Surplys.

Panašu, kad mūsų kairiesiems siaubą kelia vien mintis, jog virkštelė su Pekinu, įpjauta paties Kinijos veiksmų, gali būti galutinai nukirpta. Kam jiems ta kiniška virkštelė? Ar taip sunku suprasti, kad be Pekino pritarimo Maskva nebūtų pasiryžusi karui su Ukraina? Kinija besąlygiškai remia Rusijos veiksmus JT. Apskritai Xi, kalbant Antrojo pasaulinio karo terminais, yra Stalinas, o Putinas – Hitleris, kurio konfliktas su Vakarais reikalingas Xi.

Tai nulemta ne tik ideologijos, bet ir psichologijos.

Nors per visus 32 laisvės metus Lietuva rinkosi vakarietišką kelią, kairėje niekada nenutilo burbėjimas prieš tą kelią, artėjant rinkimams pereidavęs į riksmus. Net Grybauskaitė kažkada piktinosi, „kad draugaujame su visais ubagais“, turėdama galvoje Ukrainą, Gruziją, Moldovą. Kaip alternatyvą „ubagams“ bandė pakviesti Rusijos prezidentą į Sausio 13-osios minėjimą.

Ar seniai čia Bradauskas iš Seimo tribūnos šlovino Baltarusiją, į kurią semtis patirties voromis važinėjo dešimtys rajonų merų, Skardžius skelbė karą SGD terminalui, Bastys vedžiojo po Seimą KGB-FSB pulkininkus, o Burokienė pinigus, skiriamus gynybai, siūlė nukreipti į melioraciją?

Putino pradėtas karas prieš Ukrainą kairiųjų užsienio politikos amžinąjį variklį „kas čia mus puls?“, „reikia su Rusija ir Baltarusija draugauti ir prekiauti“, „baigiam su visais susipykti“ sumalė į miltus. Net ir Uspaskichui aišku, kad „gyvenkime draugiškai su rusais“ nebeveža.

Įrodyta – ačiū fiureriui Putinui – kad skardžių, basčių ir K naratyvas buvo klaidingas, ir čia dar švelniai kalbant. Lietuva – kone vienintelė Vidurio Europos šalis, atsikračiusi priklausomybės nuo Rusijos dujų ir naftos adatos dar gerokai iki karo Ukrainoje. Praeityje tai brangiai kainavo, bet dabar, įvedant sankcijas Rusijai, mums nei šilta, nei šalta.

Išmokusi gyventi dar ir be Kinijos adatos, Lietuva galėtų tapti pirmąja Europoje, kurios ekonomikos ateityje tiesiogiai nepaveiks diktatorių komunistų kaprizai, o gal ir neišvengiami Vakarų susikirtimai su Kinija. Tai kam mūsų kairiesiems tokia pat kinų adata?

Negali iškart pakeisti visų plokštelių. Elektoratas nesupras. Įrašius dar ir Kiniją prie blogio ašies iš neformalaus kairiųjų (brazauskinės) užsienio politikos naratyvo lieka tik stagarai pelkėje.
Maskva ir Minskas krito, už mūsų kairiųjų – tik Pekinas!

Praradusios fašistinę Rusiją ir jos priedą Baltarusiją kaip dangiško draugavimo rojų, kairiosios partijos bando išsaugoti politinio veido likučius kabindamosis į Kiniją – daugiau dešiniesiems netiduos nė pėdos užsienio politikos.

Perfrazuojant separatinių paliaubų Ukrainoje stūmikų šūkį, don't humiliate Chinese!