Būtų idealus variantas jei visa Europa galvotų kaip mes, džiaugtųsi, piktintųsi kaip mes. Arba bent jau kaip Valinskas ir strategai, mintantys karo trydos patiktukais. Būtų seniai pradėti ir užbaigti vadovėliniai blickrygai, savotiškai pakartotas „Eurovizijos“ finalo triumfas.

Bet Macronas kažkodėl neklauso Valinsko, toliau skambinėja Kremliui. Scholzas irgi. Italai palaimingai šypsosi, nors į Berlusconio televiziją pakviesta simpatiška rudaplaukė Julija čia pat išplatina rusiškąjį „urbi et orbi“: „Reikia ištaisyti istorinę klaidą „Eurovizijoje“ – paleisti ant Turino „Palaolimpico“ arenos balistinę raketą „Satan“.

Nes jie tokie yra – vakariečiai! Mandagūs ir tolerantiški. Jų nesusivokimo lygis, neadekvatus situacijos matymas glumina šiandien, stebino vakar. Nors užvakar ir seniau – populus – liaudis kiek kitaip reaguodavo į panašius atvejus: pasiūlei tautai valgyti kruasanus, nes nebeliko duonos? Lipk ant ešafoto, dėk galvą ant kaladės!

Nes jie tokie yra – vakariečiai! Mandagūs ir tolerantiški. Jų nesusivokimo lygis, neadekvatus situacijos matymas glumina šiandien, stebino vakar. Nors užvakar ir seniau – populus – liaudis kiek kitaip reaguodavo į panašius atvejus: pasiūlei tautai valgyti kruasanus, nes nebeliko duonos? Lipk ant ešafoto, dėk galvą ant kaladės! Na, bet tokie dalykai vyko gana seniai – XVIII amžiaus pabaigoje.

O šiandien yra taip, kaip yra: mes, estai, lenkai, čekai suprantame Rusiją. O Vakarai – niekaip. Tas jų nesupratimas yra vertikalus: nuo mažo iki didelio, nuo pensininko iki prezidento, nuo įmonės savininko iki įmonės sargo. Nesupranta Macronas, nesupranta Romos casalinga (namų šeimininkė), nesupranta BMW gamintojai.

Norėtumėte, kad Emmanuelis su Olafu pagaliau padėtų ragelį, kad liautųsi skambinėję? Kad Italijos populistai ir šiaip geri žmonės, trokštantys taikos, suprastų, kas yra Putino Rusija ir apskritai Rusija? Norėtumėte perauklėti Vakarus – šiandien ir dabar? Nepavyks. FEPS (Foundation for European Progressive Studies) duomenimis, jauni vakariečiai nuo 18 iki 38 metų simpatizuoja Ukrainai ir norėtų, kad ji nugalėtų. Gaila, yra vienas didelis „bet“: 58 proc. jaunų vakariečių bijo, kad karas Ukrainoje gali persimesti į Europą. O tada pasigirsta įvairūs „gal pagalvokime“, „gal geriau taika“ ir panašūs dūsavimai.

Neperauklėsime nei Emmanuelio, nei Olafo, nei italų populistų. Galėtume pasikalbėti su jų rinkėjais. Ne dabartiniais, o būsimais. Su tais, kurie dar tik mokosi suprasti pasaulį ir jo neteisybes. Su tais, kurie dar neturi klaidingų istorinių, geografinių stereotipų. Pabandom?

Kai vieno Turino licėjaus dėstytojas man pasiūlė sudalyvauti pamokoje ir paaiškinti jo klasei apie Rusijos agresijos ištakas, suabejojau, ar iš to kas nors gero, reikalingo išeis. Ar jie televizoriaus nežiūri, ar naujienų internete nemato? Vis tik nugalėjo žurnalistinis smalsumas: beprotiškai įdomu pabendrauti su jaunaisiais vakariečiais aktualia nūdienos tema.

Pradėjau nuo skaičių. Ar žinote, kiek Rusija įvykdė karų nuo SSSR žlugimo? Ar žinote, kiek iš viso aneksijų, okupacijų, karinių intervencijų įvykdė Rusija nuo SSSR atsiradimo? Kiek per paskutinius 200 metų? Tyla. Nežino. Pasakoju. Kaip bebūtų apmaudu, bet pateikti skaičiai įspūdžio nedaro, klasėje tvyro ramybė.

Stengiuosi išjudinti trylikmečius – keturiolikmečius: ar matote kiek ligoninių, mokyklų, vaikų darželių išsprogdino Putino kariauna Ukrainoje? Na, taip, jie mato. Kur čia nematysi, juk kasdien televizija rodo. Jokio pagyvėjimo. Gal spėjo apsiprasti?

Esu pakviestas tam, kad paaiškinčiau, kodėl rusai tai darė ir tebedaro. Bandau griebti už nervo: ar kažkas iš jūsų einate į bažnyčią sekmadienį? Kažkas gal ir eina, bet koks ryšys su Rusija? O va toks: okupavę mano šalį jie ne tik vėliavą ir himną pakeitė, jie tikėjimą išbraukė, kaip kenksmingą failą kompiuteryje. Dar ne viskas: tikėjimo vietą – bažnyčią – pavertė netikėjimo vieta – ateizmo muziejumi.

Tyla. Bet jau kitokia, pritvinkusi įtampos. Jau įdomiau jiems ir man.

O, pavyzdžiui, ką jūs darytumėte, jeigu jums leistų kalbėti italų kalba, leistų rašyti, bet lieptų naudoti arabiškus rašmenis? Girdžiu bruzdesį – nustebimo ir nepatiklumo. Ar taip galėtų būti? Aiškinu, kad taip tikrai buvo: rusai leido mums kalbėti lietuviškai, rašyti lietuviškai irgi leido, tik mūsiškes lotyniškas raides liepė keisti svetimomis.

O, pavyzdžiui, ką jūs darytumėte, jeigu jums leistų kalbėti italų kalba, leistų rašyti, bet lieptų naudoti arabiškus rašmenis? Girdžiu bruzdesį – nustebimo ir nepatiklumo. Ar taip galėtų būti? Aiškinu, kad taip tikrai buvo: rusai leido mums kalbėti lietuviškai, rašyti lietuviškai irgi leido, tik mūsiškes lotyniškas raides liepė keisti svetimomis.

Hm, kažin kaip atrodytų itališkas žodis „calcio“ – futbolas – parašytas arabiškai arba kirilica? Arba žodis „amore“?

Nėra lengva kalbėti auditorijai, kuri palikta kultūriniam feikui ir žaidimams. Neseniai buvau vakarienės vienoje šeimoje. Stebėjausi: vaikis žaidė kompiuterinį karą „Panzer corps“, „Gears of war“, o tėtė žiūrėjo televizijos žinių laidą ir komentavo: „Daugiau ugnies, spausk agresyviai, va taip, gerai, kaip čia, Ukrainoje“.

Jeigu karas tampa „geimu“, o „geimas“ – karu, tai ko norėti? Mama gamino lazaniją, o senelis tuo metu kažką prie stalo kuždėjo apie bjauriuosius amerikonus, kurie nori išprovokuoti trečią pasaulinį.

Reikia dirbti su vakariečiais. Edukuoti geopolitiškai, nors pradžiai, žinoma, nepakenktų sutvarkyti mokyklinius geografijos ir istorijos vadovėlius, pasiaiškinti, ką mokiniams mokytojai aiškina. Nuo šito reikėtų pradėti. Ugdyti naujo tipo, naujo mąstymo vakariečių kartą, kuri žinotų: rusų bolševikai vaikų patys gal ir nevalgė, bet Holodomoru marindavo tūkstančius, milijonus. Toks įspūdis, kad jaunieji vakariečiai palikti likimo valiai. Pasimetę tarp „geimų“, senelio istorijų apie bloguosius amerikiečius ir mokyklinių geografijos vadovėlių su bekrašte, didinga Rusijos imperija per pusę Europos ir du puslapius.

Rusija tuo metu nesnaudžia. Prasidėjus karui Ukrainoje viename jų kanale stebėjau unikalų propagandos šou: vaikai – vaikams. Angeliško grožio 12 – 13 metų mergička – ilgos kasos, mėlyni kaspinai, riesta nosytė, balti dantukai, palaidinukė su raukinukais – savo bendraamžiams varo Orwelo distopijas: „Karas yra taika!“, „Rusų žmonės ginasi!“, „Vakarai puola!“. Talentingai!

Rusija tuo metu nesnaudžia. Prasidėjus karui Ukrainoje viename jų kanale stebėjau unikalų propagandos šou: vaikai – vaikams. Angeliško grožio 12 – 13 metų mergička – ilgos kasos, mėlyni kaspinai, riesta nosytė, balti dantukai, palaidinukė su raukinukais – savo bendraamžiams varo Orwelo distopijas: „Karas yra taika!“, „Rusų žmonės ginasi!“, „Vakarai puola!“. Talentingai!

Kaip baigėsi maniškė istorijos pamoka Italijos licėjuje? Finale buvo šiek tiek aistrų. Paleidau nedidelę gastronominio tipo provokaciją: „Ką darysite, jeigu vieną dieną grįšite namo po pamokų, ir mama skėstelėjusi rankomis pasakys: „Lazanijos pietums šįsyk nebus! Nes Rusija užsuko dujas! Italija, pasirodo, tiekia ginklus Ukrainai!“ Klasėje sąmyšis. Vaikinai – už. Merginos pasimetusios.

Emmanuelio, Olafo ir Italijos populistų neperauklėsime. Jie toliau skambinės Putinui, kels erzelį dėl rusiškų dujų ir naftos. Bet vienos klasės mokiniai pasakys tėtei ir mamai: „Išgyvensime be lazanijos“. Kol kas tiek.