Tos pačios lyties partnerystės klausimas Lietuvoje narstomas jau ilgiau nei dešimtmetį. Dar seniau prasidėjo platesnė LGBT bendruomenės teisių tema, įtraukiant ją į bendrą žmogaus teisių spektrą.

Per šį laiką išsakyti visi argumentai „už“ ir „prieš“. Partnerystės įstatymo oponentai tiesiog kartoja tuos pačius retorinius pasvarstymus, kuriuos galima redukuoti į vieną paprastą mintį – mes nenorime, kad homoseksualūs lietuviai būtų lygiateisiai piliečiai. Visi pabaksnojimai į savitai suprantamus apibrėžimus Konstitucijoje (neatsižvelgiant į paties teismo išaiškinimus), visi spekuliavimai apie prigimtines gyvenimo formas neatlaiko kritikos ir tikrosios dalykų padėties akivaizdumo.

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose jau pakankamai atvirai gyvena, apie savo santykius kalba ir juos kuria homoseksualūs žmonės. Mano ir jaunesnėse kartose šių santykių koegzistavimas tapo norma.

Partnerystę praėjusią savaitę parėmė daugiau nei 500 Lietuvos akademikų, mokslininkų, nuomonė dėl tos pačios lyties asmenų santykių visuomenėje turi tendenciją tapti vis pozityvesne, o tai reiškia ir konstruktyvesne. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose jau pakankamai atvirai gyvena, apie savo santykius kalba ir juos kuria homoseksualūs žmonės. Mano ir jaunesnėse kartose šių santykių koegzistavimas tapo norma. Norma, kuri nei tvirkina, nei propaguoja, nei kažką keičia. Tik atveria tikrovei tai, kas anksčiau dėl visuomenės lytinio nebrandumo, uždarumo, fobijų ar iliuzijų nebuvo aptarinėjama ar bandoma suprasti.

Oponentus galutinai nuraminti turėjo tai, kad pati partnerystės idėja redukuota iki emociškai visiškai išsunkto civilinės sąjungos termino. Civilinė sąjunga būtų sudaroma ne civilinės metrikacijos biuruose, o pas notarus. Padaryta viskas, kad tie, kuriems pakyla spaudimas vien išgirdus apie tos pačios lyties asmenų santykių galimybę, galėtų jaustis kaip įmanoma komfortabiliau.

Sprendimą dėl tos pačios lyties santykių teisinio apibrėžimo jau seniai priėmusi Estija, karo Ukrainoje metu šis klausimas iškeltas ir pajudėjo į priekį Latvijoje. Ką jau kalbėti apie Šiaurės ar Vakarų Europą, į kurią nuolat lygiuojamės įvairiais gyvenimo kokybės, laimės ar vertybių standartais.

Opozicijoje prasideda atsikalbinėjimai apie tai, kad „ne laikas“, „ne dabar“, „kaip mes čia sukiršinsime visuomenėje“, net ir į Europos kairę besilygiuoti norinčių socialdemokratų gretose pasigirdo kalbos, kad „pasiūlymas – ne toks“.

Lietuva šiuo klausimu vėluoja ir, stebint bandymus sukaupti politinę valią, atrodo, kad yra nusiteikusi tempti neišvengiamą priėmimą ir toliau. Opozicijoje prasideda atsikalbinėjimai apie tai, kad „ne laikas“, „ne dabar“, „kaip mes čia sukiršinsime visuomenėje“, net ir į Europos kairę besilygiuoti norinčių socialdemokratų gretose pasigirdo kalbos, kad „pasiūlymas – ne toks“.

Šiuo klausimu viešai rašau jau dešimtmetį ir mane nuoširdžiai stebina tai, kiek mažai politinio progreso pasiekta visuomeninio progreso akivaizdoje. Jei visuomenė nuo pirmųjų „Baltic Pride“ eitynių Vilniuje su viena uždaryta gatve, grotomis ir per tvoras lipančiais, baubiančiais gražuliais nuėjo iki laisvos šventės laisvame europietiškame mieste, tai politinė retorika liko panaši.

Kol vieni bando įtikti rinkėjams kamšydami partnerystės idėją į teisinę prokalbę, kad tik ši neprimintų jų provincijos rinkėjui, kad egzistuoja gėjai, kiti vis dar aiškina, kad mes negalime įteisinti kažko, kas egzistuoja ir egzistuos, tik bus palikta pilkojoje beteisėje zonoje.

Būtent šiai grupei palanku aiškinti apie tai, kad laikas ir vieta netinkami, o klausimas dar nepakankamai aptartas. Pripažinkime, kad klausimas yra aptartas iš visų pusių ir visiems viskas aišku. Vienintelis dalykas, kurio trūksta – politinė valia ir lyderystė.

Lietuvoje nemažai norinčių lyderiauti krašto apsaugos, ekonomikos, socialinės politikos klausimais, bet daugeliui politikų sutraukia skrandį, kai tik tenka žengti žingsnį į priekį žmogaus teisių klausimu.

Lietuvoje nemažai norinčių lyderiauti krašto apsaugos, ekonomikos, socialinės politikos klausimais, bet daugeliui politikų sutraukia skrandį, kai tik tenka žengti žingsnį į priekį žmogaus teisių klausimu.

Žmogaus teisių klausimuose dažniausiai nėra populistiškai veikiamos ir garsiai už nugaros skanduojančios minios, nėra stipraus lobistinio palaikymo, nėra galimos reitingų kilimo perspektyvos. Todėl žymiai paprasčiau įdėti šiuos klausimus į stalčių ir ištarti stebuklingą „dar padiskutuokime“.

Štai valstiečių žaliųjų frakcijos atstovas Seime Dainius Gaižauskas radijo eteryje aiškino, kad jo partija trauktųsi iš nacionalinio gynybos susitarimo, jei būtų imtas spręsti tos pačios lyties asmenų santykių klausimas, nes „visuomenė negins valstybės, jei bus priešinama“.

Tai ir nepriešinkime visuomenės. Suteikime tiems, kas neturi pelnytų teisių, galimybę gyventi lygiavertiškai. O tiems, kuriems dėl lygiateisiškumo kyla priešiškumo jausmas priminkime, kad visi esame tos pačios visuomenės dalis.

Tos pačios lyties partnerystės klausimas Lietuvoje yra išsemtas. Dabar galime tik stebėti, kiek teisiškai, politiškai, socialiai ir galiausiai etiškai subrendusi būtinybė neignoruoti homoseksualių asmenų egzistavimo, pavirs įstatymu.