Ką darysite? Kai laikas spaudžia, turbūt paimsite kokį seną partnerystės projekto variantą, pakeisite pavadinimą į, pavyzdžiui, Civilinės sąjungos įstatymas, padarysite kosmetinius pataisymus tekste ir.... apsimesite, kad nesiekiate įteisinti vienos lyties šeimų, kad teikiamas įstatymo projektas yra visai ne partnerystė.

Kad būtų įtikinama, teks suvaidinti politinį spektaklį. Blefo meistras T. V. Raskevičius turėtų po tokiu įstatymu išdidžiai nepasirašyti (jo iniciatyvoms visuomenė alergiška), bet, be abejo, už jį balsuos. Todėl Civilinės sąjungos įstatymą pristatinėtų ne jis (atkakliausias partnerystės entuziastas Seime), o grupė akivaizdžiai temoje nesiorientuojančių parlamentarų. Lyg susitarę visi tvirtintų, kad tai kompromisų kompromisas, radikalus kompromisas: nieko panašaus į santuoką, šeimą ar pernai atmestą partnerystę. Tik finansinių, sveikatos informacijos susižinojimo ir pan. praktinių problemų sprendimas.

Spektaklio režisieriaus nežinome, afišų nebuvo, bet vaidinimas tęsiasi. Galima tik paploti, kaip sėkmingai pavyko suklaidinti didelę dalį gyventojų ir net Seimo narių. O po aplodismentų atsakykime keletą klausimų.

Tai kodėl netiko Bendro gyvenimo susitarimo projektas?

Visi tie praktiniai aspektai, apie kuriuos dabar kalba civilinės sąjungos iniciatoriai, dar prieš kelis metus buvo sudėti į projektą. Jei išties norima sureguliuoti kartu gyvenančių žmonių santykius, kodėl tai nepadaryta anksčiau?

Atsakymas čia paprastas – nes Bendro gyvenimo susitarimas neimplikuoja šeimos santykių. Jis tinka ne tik poroms, bet visiems kartu gyvenantiems žmonėms, todėl nėra saistomas monogamijos principo ar pririštas prie santuokos ir šeimos teisinio reguliavimo.

Kodėl civilinė sąjunga suteiks šeimos statusą vienos lyties poroms?

Siūlomas įstatymas ir vėl yra santuoką imituojanti partnerystė, tik kitu pavadinimu. Didžioji dalis projekto arba kopijuoja CK Šeimos knygos nuostatas, arba duoda nuorodas į jas. Pavyzdžiui, civilinės sąjungos sudarymo ir nutraukimo sąlygos yra tokios pat, kaip santuokos.

Galima toliau vardinti panašumus ir kalbėti apie teismų praktiką, bet esmė ta, kad civilinė sąjunga pastatytų tos pačios lyties poras ant šeimos „teisinių bėgių“, o toliau būtų jau ne politikų, bet teisininkų reikalas nuvažiuoti jais iki galo – iki skirtingų šeimų lygybės su vienodomis teisėmis ir iš to sekančiomis pasekmėmis.

Prieš balsavimus viešai deklaruoti tėvystės siekį būtų pražūtinga, tačiau jau skubama šį reikalą sutvarkyti. Nors naujo projekto pavadinimas pakeistas iš Partnerystės į Civilinės sąjungos įstatymą, „sajungiečiai“ jame vadinami partneriais. Ir lyg netyčia Seimas paraleliai pritarė sąvokos „sugyventiniai“ pakeitimui į sąvoką „partneriai“ Pagalbinio apvaisinimo įstatyme...

Kur tokio reguliavimo problema?

Problema ne tai, kad civilinė sąjunga įteisins tos pačios lyties porų gyvenimą kartu. Jis ir taip teisėtas: kas nori, gali taip gyventi. Tai yra tų žmonių reikalas, jų privatus gyvenimas, į kurį nevalia kištis, smerkti ar nurodinėti, kad jie turėtų gyventi kitaip.

Problema ir ne tai, kad projektas leistų registruoti tarpusavio ryšį, išspręstų gyvenant kartu kylančias praktines problemas. Tą reikia padaryti, tačiau tam užtektų Susitarimo dėl bendro gyvenimo projekto.

Civilinės sąjungos problema yra ta, kad teisiškai ji bus šeima. Tai reiškia, kad bus pakeista šeimos samprata teisėje – iš tos, kuri nukreipta į gyvybės pratęsimą ir iš jo kylančius prigimtinius ryšius (LRK 38 str. vyro ir moters santuoka, tėvystė, motinystė, vaikystė), į tokią, kuri grįsta romantiniais, seksualiniais ir kitas asmeniniais ryšiais. O kodėl pastaruosius valstybė turėtų laikyti visuomenės pagrindu?

Klasikinis kontrargumentas – juk neprivaloma turėti vaikų, būna nevaisingų šeimų. Atsakymas – iš to, kad valstybė pripažįsta išskirtinę vyro ir moters sąjungos svarbą dėl prigimtinės potencijos joje gimti vaikams, neseka, kad sutuoktiniai privalo juos gimdyti. Kaip nusipirkę ir užregistravę automobilį neprivalome juo važinėti. Tačiau ir greitkeliu lekiantis, ir riedantis žvyrkeliu, ir stovintis garaže ar autoservise automobilis yra laikomi automobiliu. Tai, kad būna sugedusių ar nevažinėjamų automobilių, nereiškia, kad važiavimas nėra automobilio paskirtis. Tai taip pat nereiškia, kad suoliukus ir sofas irgi turime pradėti laikyti automobiliais, nes ant jų irgi galime sėdėti (kaip ir automobiliuose). Tai skirtingi, skirtingos paskirties dalykai, nors tiesa, kad turi ir tam tikrų panašumų.

Nusimato dvi žalingos šeimos sampratos pokyčio pasekmės:

1. Vaikai neteks jiems svarbiausios teisės – teisės į tėtį ir mamą, nes anksčiau ar vėliau valstybė privalės užtikrinti „tėvystės lygybę“ (įvaikinimas, pagalbinis apvaisinimas, surogacija);

2. Visi Lietuvos žmonės neteks teisės viešai laikytis iki šiol galiojančios šeimos sampratos ir atitinkamai auklėti savo vaikus, nes per lytinį švietimą (rengimą šeimai), neapykantos kalbos normas ir pan. bus diegiama naujoji samprata.

Ir neapsimesime pernelyg naiviais, kad santuoka vis tiek liks išskirtinė. Visose valstybėse, kuriose buvo įteisinta tos pačios lyties civilinė sąjunga ar partnerystė (išskyrus Pietų Afrikos Respubliką), maždaug per 8 metus buvo įteisinta ir tos pačios lyties santuoka.

Galite nekalbėti apie homofobiją ar pan. Man nesvarbu, kokia yra asmens seksualinė orientacija – tai neturi reikšmės draugystei, bendriems darbams, tarpusavio palaikymui, pagalbai.

Man svarbu, kad valstybė neverstų mūsų ir mūsų vaikų laikyti melo tiesa: neva kuriant šeimą lytis neturi reikšmės; neva vaikams nėra skirtumo, ar jie auga su dviem mamomis, ar su savo tėčiu ir mama...

Vyro ir moters bei jų vaikų šeima iš prigimties yra kitokia nei tos pačios lyties pora. Neteisinga jas įstatymais suvienodinti, vienodai remti ir skatinti.

Per metus žymiai išaugęs Lietuvos gyventojų nepritarimas partnerystei rodo, kad politiniai spektakliai visuomenei jau nusibodo. Nustokime vaidinti ir pradėkime kalbėti atvirai, ko siekiame ir kokios bus to pasekmės.