Panašu, kad ministrė nepasimokė, gal net po karo pradžios pradėjus augti jos reitingui kiek atsipalaidavo ir, prisidengdama niekam nežinomų komisijų neva pateiktais siūlymais atiduoti dar vieną didelės vertės valstybės turtą ant prekystalio. Šis objektas – taip vadinami VRM rūmai, esantys praktiškai pačiame Vilniaus centre.

Gal tai tik sutapimas, tačiau visus objektus, kurių dėl neva perteklinių funkcijų siūlo atsisakyti A. Bilotaitė sieja vienas bendras vardiklis – visi jie yra nepaprastai gerose, o tuo pačiu ir nepaprastai brangiose ir verslą itin dominančiose vietose. Štai, tarkime, sanatorija „Pušynas“, kurią privatizavimui norėjo atiduoti VRM, turi ne tik puikius pastatus su modernia reabilitacine įranga, bet ir daugybę laisvos žemės, esančios vos 300 metrų iki jūros, kur galėtų atsirasti privatūs daugiabučiai ar net keli viešbučiai.

VRM rūmai, kurių siūlo atsisakyti A. Bilotaitės valdoma ministerija, yra praktiškai Vilniaus centre, galima sakyti ant Neries kranto, iš kur atsiveria puikūs vaizdai į upę ir miškus. Labai tankiai statyti mėgstantys Vilniaus nekilnojamo turto vystytajai ten tikrai galėtų pastatyti net kelis verslo centrus, prie kurių tikrai prišlietų taip vadinamos „premium“ klasės daugiabučius, kur vienas butas kainuotų tikrai ne vieną šimtą tūkstančių eurų.

Ministrė teikdama tokius siūlymus aiškina, kad Vyriausybės tikslas yra atsisakyti perteklinių funkcijų. Tai išties yra prasminga, kai kalbama apie jokios funkcijos neatliekančius, tik mokesčių mokėtojų pinigus ryjančius objektus. Bet tiek anksčiau darytų bandymų dėl sanatorijų, tiek ir VRM rūmų atveju taip nėra. Net jeigu taip ir būtų, valstybė planuodama atsisakyti dešimtis milijonų vertų objektų tai turėtų daryti ypatingai skaidriai ir viešai. Turėtų vykti diskusijos tiek su pačiais pareigūnais, tiek ir su visuomene, negali būti net kalbų apie aptakius pranešimus spaudai ar net akis badančius interesų konfliktus, kuomet iš tam tikrų sprendimų tiesioginę naudą gali gauti jos partijos bendražygės dar gi ir turinčios asmeninį pasitikėjimą.

Dabar gi, atsisakydama milijonų vertės turto, VRM ne tik neaiškina motyvų, bet ir slepia tikruosius objektus, savo pranešimuose įvardydama tik visuomenei nieko nesakančius įstaigų pavadinimus. Štai paskutiniuoju atveju, kai visuomenė išgirsta, kad yra atsisakoma viešosios įstaigos „Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai“, turbūt retas susimąsto apie tai, kad kalba eina apie visiems žinomo prie Žirmūnų žiedo esančio legendinio pastato atsisakymą.

Visuomenei ir žurnalistams domintis tokių sprendimų priėmimu, ministrė aiškina, kad tokius siūlymus, girdi, teikia ne bet kas, o specialiai VRM sudaryta komisija. Tai neva turėtų pridėti tokiam sprendimui motyvacijos ir profesionalumo, nes juk tai – komisija! Tačiau žmonės nėra tokie kvaili ir supranta, kad ministrės iniciatyva ir galimai jai aktyviai dalyvaujant, iš lojalių, gal net ir tai pačiai partijai priklausančių VRM darbuotojų ar net politinį pasitikėjimą turinčių asmenų sudaryta komisija, gali priiminėti ne visuomenei, o ministrei ar jos partijos nariams naudingus siūlymus. Tad dar sausio mėnesį, kuomet visuomenei kilo daugybė klausimų dėl sanatorijų atsisakymo, aš asmeniškai kreipiausi į Vidaus reikalų ministrę ir šios ministerijos kanclerę, prašydamas nurodyti šios komisijos sudarymo pagrindus, atrankos kriterijus ir asmenų , dalyvavusių komisijos veikloje, vardus ir pavardes. Ir nors teisės aktai reikalauja atsakymus į bet kurio piliečio užklausą pateikti per 20 kalendorinių dienų, net ir šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po kreipimosi jokio atsakymo iš VRM apie tą nuolat ministrės linksniuojamą komisiją vis dar negavau. Tikrai keista, nes jeigu komisija išties profesionali ir sudaryta skaidriai – kodėl gi reikia slėpti šias aplinkybes nuo visuomenės?

Dabar ministerija aiškina, kad rūpintis, tarkime, pareigūnų reabilitacija, jų sportinių įgūdžių tobulinimas ar kultūrinis užimtumas nėra jos funkcija ir reikalas. O dėl tolimesnio objekto likimo, sprendimas neva perleidžiamas visuomenei. Galima net pamanyti, kad pareigūnų ši ministrė nelaiko visuomenės dalimi atseit pareigūnai nebūtų laikomi visuomenės dalimi. Tačiau taip aiškinti gali tik tie, kurie nesirūpina savo pavaldiniais, neturi fantazijos arba turi labai konkretų tikslą.

Stebina, kad Vidaus reikalų ministerijos vadovė nemato galimybės, investavus išties nedideles lėšas remontui, atnaujinti sporto ir pačių rūmu sales, rūmuose esančias šaudyklas ir pritaikyti jas tiesiogiai pareigūnų poreikiams – tobulinant jų kovinius, šaudymo įgūdžius, sportinę formą, pagaliau sudarant galimybę jų bendruomenės kolektyvams vykdyti kultūrinę veiklą. Negi pareigūnai nesinaudotų infrastruktūra, esančia tokioje patogioje vietoje? Vargu. O teiginiai, kad pareigūnai pastaruosius metus šiomis patalpomis nesinaudojo – menkai įtikina, mat čia kaip ir su sanatorijomis – jeigu neskiri pinigų reabilitacijai, logiška, kad ja pasinaudoti negali daug žmonių. Tad jei viską išnuomoji privatiems klubams – logiška, kad pareigūnams laisvų laikų ir nebelieka. Patiems sudarius tokią situaciją, tampa lengva aiškinti, kad neva pareigūnams tai nereikalinga, nes per metus nebuvo užfiksuota, kad jie būtų naudojęsi patalpomis... Naudotis galimybių nėra, o jei nesinaudoja – vadinasi, nereikia. Tai ne argumentai, tai paprasčiausia manipuliacija.

Gerai, tarkime, kad rūmai nereikalingi pareigūnams, bet negi jie nėra reikalingi bendruomenėms, jaunimui, kurie turi įvairių veiklų ir užsiėmimų, kuriems nepaprastai trūksta vietų Vilniuje. Čia juk galėtų repetuoti, sportuoti, kurti daugybė meninių ir sportinių kolektyvų. Tad, kodėl gi nepasiūlius įstaigos su visais rūmais perimti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai? Pagaliau ta pati Vilniaus savivaldybė, neleidžiant jai šio turto parduoti, tikrai rastų kaip jį būtų galima panaudoti visuomenės ir ją sudarančių mažesniųjų bendruomenių poreikiams. O gal čia ministrė kaip ir aną kartą seks pasakas, kurių niekad taip ir nesugebėjo pagrįsti apie neva vykusias diskusijas su kitom ministerijomis dėl perėmimo? Primenu, kad anąkart ministrė aiškino, kad sanatorijų Sveikatos apsaugos ministerija atsisakė, o visuomenei ėmus domėtis kaip ir kada buvo atsisakyta, vietoje atsakymų pateikimo paaiškėjo, kad visgi Sveikatos apsaugos ministerija su mielu noru perims tokius objektus savo žinion.

Pasigirdo konservatorių nuomonių, kad dėl šios vietos ateities turi spręsti ir neva nuspręs Žirmūnų bendruomenė. Pirmiausia, nors rūmų vieta ir yra pačiame Žirmūnų „pasienyje“, visgi dėl tokio objekto panaudojimo turėtų spręsti tikrai ne išimtinai vieno mikrorajono gyventojai, o visi miestiečiai. Kita vertus, nepaisant to, kas spręs dėl šio objekto, žinant dešiniųjų vykdomą praktiką – greičiausiai šios vietos likimas bus toks, koks dažniausiai ir nutinka valstybinį turtą valdant dešiniesiems ir vis kažką optimizuojant.

Tai kas nutinka, kai dešinieji perduoda visuomenei priklausančius objektus „bendruomenių poreikiams“, ypač Vilniuje, jau tampa tikromis legendomis. Banalu, bet negalima nepaklausti – kur gi vietoje buvusio „Žalgirio“ stadiono žadėtas „visuomenės poreikius atitinkantis“ nedidelis stadionas toje pačioje vietoje? Kai neseniai ten lankiausi – be biurų kompleksų ir daugiabučių ten nieko nėra. Vietoje senojo „Žalgirio“ baseino – nauji ir labai prabangūs daugiabučiai. Koks likimas laukia Tauro kalno nugriovus ten buvusius Profsąjungų rūmus – neaišku. Ką jau kalbėti apie mažesnius objektus, kurie neva buvo perleisti visuomenei, o galiausiai tapo privataus verslo nuosavybe...

Tad, greičiausiai toks pats likimas gali laukti ir šio objekto, jeigu visuomenė ir politikai nieko nedarys, tikės pramanais apie efektyvumo didinimą ir tik pasyviai stebės galimą jau eiliniu tampantį bandymą pigiai perleisti visuomenės turtą į privačias rankas.