Nesu tikra, ar su Dievo įsikišimu, ar be Jo, tačiau mažesniuose miestuose ir rajonuose vienas po kito naikinami akušerijos skyriai. Dar „valstiečių“ valdymo metu mokesčių mokėtojoms nuo 2017 m. neliko galimybės gimdyti Lazdijuose, o nuo 2018 m. – Šilutės bei Rokiškio ligoninėse.
Konservatoriai, paties Dievo mums siųsta valdžia ir ne kitaip, misiją tęsia. Gimdymo skyriai uždaryti Visagine bei Pasvalyje. Gal ir būtų racionalu langus užkalti vienai kitai pustuštei, apleistai, nuo kitų tokią pačią funkciją atliekančių įstaigų netoli esančiai gimdyklai, tačiau azarto apimta valdžia tik keliomis neapsiriboja. Akušerijos paslaugos užraukiamos – pats Dievas mato – ir šiose ligoninėse: Vilkaviškio, Kėdainių, Ukmergės, Kretingos.
Sunku pasakyti, ar su Dievo palaima, bet su dabartinio sveikatos apsaugos ministro (SAM) Arūno Dulkio palaiminimu tai tikrai, nelieka ir Trakų ligoninės Akušerijos skyriaus, kuriame dar prieš atsisveikinimą spėta atlikti apie milijoną eurų Šveicarijos fondams ir miesto savivaldybei kainavusią renovaciją (nes jei skyriui užsilenkti, tai būnant labai gražiam).
Svarbiausia, Trakai garsėjo neįkanojamai puikiu, profesionaliu medicinos personalo darbu, dėl kurio gimdyvės specialiai čia atvykdavo ir iš Vilniaus. Nuo birželio 1 d. užsidaro Akušerijos skyrius ir Raseiniuose. Iki 2030-ųjų planuojama atsikratyti dar dviem ar trimis skyriais, kur teikiamos akušerių paslaugos.
Aš, kaip šiek tiek skeptiškai nusiteikusi vienatinio Dievo atžvilgiu, vis dėlto drįstu kelti klausimą, kur tas viceministrės Dievulis bus, kai su Jo palaima ne vienerius metus privalomo sveikatos draudimo (PSD) įmokas mokėdavusiai ir ne nuo Šventosios dvasios pastojusiai moteriai iš Lietuvos kaimo įvyks ūminė nėštumo komplikacija, pavyzdžiui, atšoks placenta arba ištiks preeklampsijos priepuolis, ar prasidės priešlaikinis gimdymas, tad kiekviena minutė bus brangi, o regiono ligoninė – už pusšimčio ar daugiau kilometrų?
Gal Dievo paliestoji gimdys ar skubią operaciją darysis artimiausio miestelio bažnyčioje? Ar su Dievo pagalba stums kūdikį pakelės trobelėje pas į pribuvėją persikvalifikavusią melžėją (nes gyvulininkystė Lietuvoje jau ir taip sužlugdyta)? Jei pramogų verslo žvaigždelės galėjo būti klastingiausio pasaulyje viruso – covido – specialistais ir maltis selfindamiesi prie mirtinų ligonių, tai ko melžėja negali staiga tapti pribuvėja? Juk šimtmečiais buvo tokia profesija.
Tiesa, Viduramžių Europoje kas trečia gimdyvė mirdavo, kūdikių irgi nedaug išgyvendavo, bet panašu, kad tokia tendencija gal ir tenkintų mūsų politikų lūkesčius, kai planetos progresyvieji nenustoja kalbėti apie tai, kaip išvis neekologiška turėti vaikų.
O jei nėštukę vis dėlto lydės Dievo stebuklai, tai iki tolimos didesnio miesto ligoninės kažkaip spės nuvažiuoti.
Nesunku numatyti ir kitokių, ne taip gerai pasibaigusių scenarijų, kuriuos dieviška ligoninių pertvarka užprogramavusi. Antai, tarkim, Kėdainių rajono kaimo gyventoja pasijus blogai. Galėtų ji pirmiausia vykti pas ginekologus į Kėdainius, bet jei išpuls poilsio ar šventinė diena, tai moterų ligų specialistas nedirbs.
Iškviesta greitoji atlėks paimti gimdyvės ir ją apžiūrai veš į Jonavą arba Kauną. Tarkim, medikai pavojaus pacientei nenustatys. Tada gydymo įstaiga puškuojančią moterį išsipūtusiu pilvu išprašys lauk. Neaptikus rizikos, jos juk nelaikys, nes po ligoninių praretinimo palatos ir taip bus pergrūstos.
Tokiu atveju jau bus pačios nėščiosios rūpestis, kaip dešimtis kilometrų nukakti atgal namo – ar kas nors iš artimųjų vyks jos pasiimti, ar teks kviesti taksi, ar Dievo lydimai tamsiuoju paros metu šunkeliais tranzuoti. O gali nutikti ir taip, kad pakeliui į sodybą teks apsigręžti, ūmiems skausmams nepraeinant ar, tarkim, labiau atsivėrus gimdos kakleliui.
Dar vienas niuansas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo tik pačių medikų reikalas, bet netrukus paaiškės, kad yra ir visų pacientų bėda: po masinių uždarymų darbo netekusiems akušeriams nebus, kur dėtis. Kaip patys sako, dauguma jų taps pastumdėliais. Tiek naujų etatų miestų gydymo įstaigose nereikės, todėl nereikalingiems gydytojams siūloma persikvalifikuoti.
Tačiau medicinos studijos kolegijoje ar universitete trunka kelerius metus ir kainuoja tūkstančius, todėl brandesnio amžiaus arba pensiją artėjantys specialistai, kaip tik tie, kurie turi daugiausia patirties, paskaičiavo, kad iš naujo į mokslus investuoti neapsimoka. Taigi, nemaža dalis „pamestų“ specialistų jau dabar stoja į Darbo biržą, kiti išvis palieka medicinos sektorių. Tuo metu likusiems atiteks didesni pulkai ligonių, o tai reiškia suprastėjusią, ne tokią atidžią gimdyvių priežiūrą.
Žodžiu, dėl bręstančių problemų krūvos ekstremaliose situacijose pacientėms nesusipratimai ir adrenalinas – garantuotas. Turbūt tik dėl pačių moterų gerovės kils joms daugiau nepatogumų ir grėsmių, kad galutinai praeitų noras gerinti šalies demografinę padėtį.
Ir SAM nurodoma viena pagrindinių priežasčių, kodėl drastiškai per visą Lietuvą mažinamas Ligonių kasų išlaikomų gimdyklų skaičius, – katastrofiškai mažėjantis gimstamumas: per pastaruosius trisdešimt metų Lietuvoje jo rodikliai smuko beveik 60 proc., nepaisant to, kad, anot šventųjų raštų, Dievas sakė: „Dauginkitės“.
Net ir, kaip patys SAM atstovai pripažįsta, joks beibių bumas, kurio labai tikėtasi, 2021 m. neįvyko. Tik pamanykit – į gardus suvaryti, nuo artimųjų ir draugų atskirti, užsidepresavę nuo karantinų žmonės nesiteikė daugintis kaip triušiai! Turbūt tokia Dievo valia.
Taigi, užuot valstybė jaunas, aktyvias šeimas motyvavusi dirbti, sudariusi palankias sąlygas investuoti į ateitį, sumažinusi joms mokesčius, palikusi kuo ilgesnes, komfortabilias motinystės atostogas, apsimeta, tarytum tautos nykimo problemos nė nebūtų, dargi kasmet sunkina galimybes išsilaikyti smulkiesiems verslams, ūkiui, kultūrai, taip pat didina mokesčius, savo piliečius varinėja ir gąsdina, juos išvaiko, o paskui nieko kita nesugalvoja kaip tik uždaryti gimdyklas, kurios neišstena daugiau nei 300 naujagimių per metus. Nes nėra žmogaus – nėra ir problemos.
Bet neturėtume teigti, kad tokie sprendimai neatsirado be Dievo palaimos. Kaip kitaip, jei ne Dievo palaima laikyti ES pažadėtus 800 milijonus eurų sveikatos apsaugos sistemos griūčiai, atsiprašau – pertvarkai, ateinančių aštuonerių metų laikotarpiui?
Aišku, galima būtų šių lėšų atsisakyti, tada nereikėtų medicinos paslaugų srityje kelti chaoso, tačiau kaip valdantiesiems ir jų sėbrams praleisi tokią fantastinę progą pelnytis per visokius e.sveikatos tobulinimo projektus ir projektukus?
Na, kad tik klysčiau. SAM atsakymai – labai optimistiški, esą ir šeimos gydytojų komandos bus stiprinamos, ir plėtojamas dienos stacionaras, ir ko tik dar nebus prigalvota, tame tarpe ir įvyks pokyčių greitosios pagalbos veikloje.
Tik kad nenutiktų kaip Boriso Khlebnikovo dramoje „Aritmija“ (2017 m.) – irgi apie reformas sveikatos apsaugoje, kai žmogiškąjį faktorių, empatiją keičia bejausmė, formali ligonių aptarnavimo tvarka. Juk mūsų valdžia dažnai slapčia kopijuoja pagrindinę priešę – Rusiją, tik kvailystėmis nuo pastarosios atsilieka keleriais meteliais, o kartais – tik mėnesiukais.
Jei ne Rusijos įstatymai tampa įkvėpimo šaltiniu, tai sekama pačiais nevykėliškiausiais Europos pavyzdžiais. Dar neseniai mūsų migrantai, grįždavę trumpam į Lietuvą mamos cepelinų, apsikirpti ir užsiplombuoti dantų ar gimdyti, paklaikę pasakodavo siaubo istorijas apie Anglijoje valstybinėse gydyklose regėtus iki chirurgų negalinčius prasibrauti sužeistuosius su kirviu nugaroje, apie ilgas eiles prie tyrimų kabinetų ir palatų tarsi kokiame gyvulyne ir apie tai, kad visai įprasta, kai akmenligę ar skrandžio opą daktariukas pataria gydytis aspirinu ar nuskausminamaisiais, o kai kada – ir kokakola, ir čia visai ne anekdotas (jei ne Dievas, tai įsikūrę svetur tautiečiai paliudys).
Net jei tai – sušaržuoti epai, vis tiek jiems Lietuvoje artimoje ateityje gresia virsti realybe, juolab kad staigmena seka po staigmenos. Antai A. Dulkys patvirtino dar vieną naujovę (įdomu, ar pats Dievas ją pašnabždėjo) – po chirurgo atliktos operacijos žmogų išrašyti namo tą pačią dieną, tiksliau, kritiniu metu, kai tik po narkozės atsigaunantį pacientą reikia ypač atidžiai stebėti.
Paradoksas: dirbantys gyventojai turi privalomai biudžetą šerti PSD mokesčiu be galimybės savanoriškai nutraukti mokėjimą ir atsisakyti valstybės paslaugų, ir kuo tas mokestis didesnis, tuo gydymas bei skubioji pagalba paprastam mirtingajam tampa sunkiau pasiekiama – sunkiau pasiekiama fiziškai, tiesiogine prasme. Maža to, „nemokama“ medicina besinaudojantys piliečiai vis dažniau turi papildomai primokėti – jei ne kyšiams, tai formaliai už kokius nors tyrimus.
Toks įspūdis, kad valstybė tyčia stengiasi mokesčių mokėtojus atjunkyti nuo jiems priklausančių paslaugų ir pririšti prie ypač brangaus privataus gydymo, o valstybinės poliklinikos ir ligoninės liktų tik vietos valkatoms ir parazituojantiems pašalpiniams. Tegul taip ir būna, bet tada neturi likti PSD prievolės.
Ir visai sveikiems piliečiams absurdai – dar priešaky. Štai Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas pasiūlė genialų planą – tiems begėdžiams, kurie neserga hipochondrija, todėl per dažnai nevarsto gydytojų kabinetų durų ir be reikalo nevaikšto į sveikatos patikras, arba tiesiog nepasitiki mūsų sveikatos apsaugos sistema, gydosi kur nors užsieniuose, taigi, nešvaisto ir taip brangaus mūsų medikų laiko, padidinti mokestį už medicinos paslaugas. Už paslaugas, kuriomis nesinaudoja! Vargu, ar taip tyčiotis iš žmonių net pats velnias sugalvotų.
Didėjant mokesčiams (ne tik PSD), apskritai smarkiai didėja atotrūkis tarp paslaugų kokybės valstybinėse ir privačiose įstaigose. Švietimo sistemą, kuri metodiškai pastaruosius gerus dvidešimt metų luošinama irgi po reformų priedanga, ištinka panašus krachas kaip ir sveikatos apsaugą.
Dar gan neseniai privačios mokyklos Lietuvoje buvo skirtos provincialiems snobams, kuriems tik svarbu pasipuikuoti tariamu prestižu arba savo pupuliams legaliai užtikrinti lengvesnius mokslus ir tuo pačiu aukštesnius balus. Tačiau pastaruoju metu situacija keičiasi į išvirkščią pusę.
Jau net valstybinės viduriniojo ugdymo įstaigos tampa moksleivių debilinimo lopšiais. Tai išduoda jaunimo sėdmaišinis intelektas ir apgailėtino lygio raštingumas (jei kompiuterio klaviatūra surinkti žodžių trumpiniai ir perskaityti tekstai „TikTok“ platformoje gali išvis būti laikomi kažkokio raštingumo rodikliu).
Pamatysite, tik laiko klausimas, o tas laikas ateis labai greitai, kai atsiras vien elito mažumai finansiškai įkandamų privačių mokyklų, skelbiančių, kad, pavyzdžiui, ugdo vaikus išskirtinai tik pagal Makarenkos sistemą, ir už tokį padoresnį bendrąjį išprusimą užtikrinantį mokslą, kuris dar pirmajai Nepriklausomybės kartai buvo be problemų prieinamas, pasiturinčios šeimos bus pasiryžusios kasmet pakloti dešimtis tūkstančių eurų, kad vaikai neužaugtų visiškais balvonais ir skaitmeniniais mankurtais.
Bet tokią prabangą galės sau leisti koks vienas – du procentai Lietuvos tėvų. Visų kitų, tiksliau, bėdžių, atžalos valstybinėse mokyklose, sausakimšose klasėse mokymosi procesą tik imituos, žaisdami testukus ir pamokas be skambučių.
Paskui tokie, baigę mokyklas, stos į mediciną. Tie, kuriems mokslai bus sąlyginai nebrangūs, akušerijos subtilybes studijuos online, o paskui su Dievo palaima žais „į daktarus“ tikruose valstybiniuose gimdymo namuose, kurių per visą nualintą šalį bus likę vienetai. Aišku, jei išvis bus likę.
