Akivaizdu, jog Lukašenka, kad ir pataikaudamas Putinui, būdamas nuo jo beveik visiškai priklausomas, vis tik nenorėtų būti visiškai susietas su Kremliaus agresija Ukrainoje. Juo labiau tapti kartu atsakingu už Ukrainoje jau įvykdytus karo nusikaltimus, nors ir pats savo šalyje klastodamas rinkimus, brutaliai ir negailestingai susidorodamas su opozicija, įvykdė nemažai politinių bei kitokių nusikaltimų.
Lukašenką ypač išgąsdino JAV ir kitų G7 lyderių pareiškimas, jog po karo Ukrainoje bus patrauktas atsakomybėn ir jis pats pagal tarptautinės teisės reikalavimus, kaip Rusijos nusikaltimų talkininkas. Šis pareiškimas parodė, jog Vakarai pradeda suprasti ir jau mato, kokia yra Lukašenkos politika ir jos tikrieji tikslai.
Nepaisant to, kad svaidėsi grasinimais bei kaltinimais Vakarams savo paties surengtame gegužės 9-osios parade Minske (į Maskvą Putino pakviestas, matyt, nebuvo), tačiau pagrindinė ir nuolat prikišamai kartojama Batkos žinutė buvo, kad Baltarusija kare su Ukraina esą nedalyvauja, o tik morališkai palaiko sąjungininkę Rusiją. Tai gana akivaizdi netiesa, tuo pačiu ir tipiška Baltarusijos miglos politika: Kremliui sakyti viena, Vakarams siųsti priešingas žinutes, tikintis iš tokio laviravimo ką nors išpešti.
Vis tik JAV galvoja, jog „derybų klausimas su baltarusių režimu yra svarbus“ – taip pareiškė paskirtoji į Baltarusiją ambasadorė Džiuli Fišer. Ji sureagavo į Vladimiro Makėjaus laišką kai kurioms Europos Sąjungos sostinėms, teigdama, jog „oficialusis Minskas supranta, jog kenčia nuo izoliacijos, kurią sukūrė Lukašenka“. O ta izoliacija bei sankcijos mažų mažiausiai reiškia, jog į eksportą orientuota Baltarusijos ekonomika netenka apytiksliai 16–18 milijardų eurų rinkų, kas galėtų visiškai sunaikinti jos ekonomiką.
Nes visos kalbos apie greitą persiorientavimą į Rusijos uostus ir net baltarusiško uosto statybą prie Sankt Peterburgo taip ir baigėsi kalbomis. Baltarusijos ekonomika sankcijų poveikį pajuto daug greičiau ir stipriau, nes yra silpnesnė už Rusijos, o ir pastaroji padėti gali vis mažiau.
Nepasiteisino ir režimo viltys, jog padės Kinija, kuri vargu, ar turi interesų tai daryti, ypač dabartinėje situacijoje, nors konsultacijas su ja, kad ir žemame lygyje baltarusiai vykdo.
Ambasadorė Džiuli Fišer išdėstė sąlygas, kurios būtų reikalingos, kad pradėtų kažkokį dialogą ir galbūt ateityje palengvintų sankcijas Baltarusijai. Pirmas žingsnis – visų politinių kalinių išlaisvinimas. Tai visiškai suprantama, sakyčiau, minimali Vakarų sąlyga kokio nors dialogo pradžiai.
Antrasis žingsnis – Minsko valdžios dialogas su baltarusių tauta, kuris aptartų ir leistų surengti naujus demokratiškus rinkimus, stebint tarptautinei bendruomenei. Aišku, dialogas – tai ne pseudo referendumas dėl Konstitucijos pataisų diktatūros išsaugojimui, kurį neseniai surengė Lukašenka.
Trečiasis – visiškas Rusijos karo Ukrainoje palaikymo atsisakymas. Tai itin svarbus reikalavimas, nes nors tiesiogiai Baltarusijos kariai nedalyvauja veiksmuose Ukrainos teritorijoje, Rusija naudojasi baltarusių teritorija, tačiau ir Minskas dislokuoja artilerijos, raketų dalinius, o taip pat savo specialiųjų operacijų pajėgas šalies Vakaruose. Tokiais veiksmais, kad ir savo teritorijoje, Lukašenka trukdo Ukrainai atitraukti pajėgas, nemažiau 10 tūkstančių Ukrainos karių, ir panaudoti jas Donbase ar kitur prieš Rusiją.
Tokia migla, kaip jau ne sykį minėta, tipiška Baltarusijos režimo veiksmams – lyg ir nedalyvauja kare prieš „draugišką ir brolišką Ukrainą“, kaip prieš karą mėgdavo pabrėžti Batka, tačiau iš tiesų padeda Rusijai. Lukašenka, gana akivaizdu, bijo ne tik galimo Ukrainos keršto, pagaliau ir jos sėkmės kare prieš Rusiją, o šito ypač, tačiau ir savo kariuomenės bei visuomenės pasipriešinimo, jei jis mėgintų ją siųsti į Ukrainos teritoriją.
Batka nėra naivus, jis supranta, jog tokiais veiksmais, įvairiausiais miglotais manevrais ir pažadais neapgaus Putino, nekompensuos kol kas neįvykdyto Kremliaus reikalavimo realiai su kariuomene dalyvauti „specoperacijoje“. Todėl šiuo metu daug kalba apie rusiškų raketų S-400, gal net Iskander įsigijimą, stiprinant atsaką jį „apsupusioms NATO šalims“.
Tokių kompleksų įsigijimas, ekspertų nuomone, kainuotų Baltarusijai kone metinį biudžetą, kuris dramatiškai traukiasi veikiant sankcijoms. Vargu, ar Rusijai tokius kompleksus perduoti Baltarusijai apsimoka, net ir tikint savo pačių propaganda apie „juos apsupusias agresyvias NATO šalis“.
Stengdamasis įtikti Putinui, Lukašenka ne tik kartoja Rusijos propagandą, bet ir su jam būdinga demagogija ją dar „patobulina“. Pavyzdžiui, neseniai Maskvoje įvykusiame Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos jubiliejiniame šešių šalių (Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Armėnijos, Tadžikistano, Kirgizijos) vadovų susitikime teigė, jog Vakaruose jau „sukurti tūkstantiniai padaliniai, kad apsimetus taikdariais, būtų įžengta į Ukrainą“…
Įdomu tai, jog šiame susitikime nei Kazachstanas, ne Armėnija, nei Tadžikistanas, nei Kirgizija ne tik nepareiškė palaikymo Rusijai ir Baltarusijai, bet ir apskritai jokios nuomonės apie karą nepareiškė, nepaisant Putino paaiškinimų apie „specoperaciją“ ir Lukašenkos pataikūniškos propagandinės kalbos apie juos užpuolusius Vakarus.
Visi ambasadorės Džiuli Fišer paminėti žingsniai, iškeltos sąlygos diktatoriui aktualios ir Lietuvos situacijai, kitoms Baltarusijos kaimynėms, siekiančioms demokratinių procesų šioje šalyje paskatinimo, nepamirštant ir Astravo atominės elektrinės eksploatavimo skaidrumo bei saugumo, ateityje galbūt ir sustabdymo.
Partijų rengiamuose susitarimuose dėl užsienio bei saugumo politikos, jei jie bus pasirašyti, Baltarusija paminėta kaip grėsmė, mažiau arba beveik neskiriant vietos Lietuvos diplomatiniams, politiniams veiksmams kartu su ES ir NATO, mėginant keisti situaciją šioje šalyje. Apskritai nereikėtų apleisti kontaktų bei aktyvesnės veiklos su dar egzistuojančiomis Baltarusijos opozicinėmis jėgomis, nes anksčiau ar vėliau teks su jomis dirbti ir joms padėti.
Kad ir kokia bebūtų dabartinė Baltarusija bei jos režimas, nederėtų, mano nuomone, jos dėti į vieną krepšelį su Rusija. Baltarusijos išsivadavimas iš diktatūros nagų esmingai keistų saugumo situaciją mūsų regione. Ir nors šiandien kalbėti apie tai – beveik iš fantastikos srities, tačiau taip anksčiau ar vėliau atsitiks. Pagaliau nereikėtų pamiršti, jog Baltarusijos šansai demokratizuotis, ypač po Ukrainos pergalės, daug didesni nei Rusijos.
Svarbu tai, jog Vakarai jau realiai mato tikrąjį Lukašenkos veidą ir jo aplinkos tikslus. Jie perprato jo išsisukinėjimus, apgaulingus viražus, nuolat kaitaliojamas pozicijas, klaidinančią retoriką. Batka ir jo režimas skendi migloje, tačiau tai nereiškia, jog esminiai pasikeitimai ten įvyks savaime.
