1917–1922 m., kai buvo galima ir reikėjo neleisti bolševikams laimėti Rusijos pilietinio karo ir tam būtų visai pakakę vidutinio intensyvumo Vakarų sąjungininkų pastangų, Lenino šutvei vis dėlto buvo leista įsigalėti. Padugnių remiamai nusikaltėlių partijai buvo leista įsteigti nusikalstamą režimą ir padugnių valstybę (jos steigėjo tipažas gerai aprašytas Ivano Bunino knygoje „Okajannyje dni“).

Prie to prisidėjo ne tik klaidinantis trumpalaikės naudos ir kaštų skaičiavimas Vakarų politikų galvose, ne tik tradicinis populistų nenoras daryti rinkėjų balsų nepridėsiančius sprendimus, bet ir „progresyvių“ visuomenių nuotaikos Vakaruose, kai Rusijos bolševikai atrodė „progresyvesni“ nei jų priešai pilietiniame kare.

Antrasis pasaulinis karas ir pokaris tapo antra baisia Rytų politikos klaida ir Vakarų moraliniu pralaimėjimu. SSRS tironija tikrai nebuvo verta tos didžiulės sąjungininkų pagalbos ir partnerystės, kurią jie pademonstravo gelbėdami Staliną nuo Hitlerio ir kurdami su juo bendrą pasaulio saugumo architektūrą.

Po karo atsiradusi „geležinė uždanga“ buvo Vakarų apsikvailinimo padarinys ir bandymas (tiesa, sėkmingas ir reikalingas) gelbėti padėtį po stačiai neįtikėtinų politinių klystkelių. Jei Antrąjį pasaulinį karą laisvoji Europa ir Amerika būtų išties laimėjusios, užuot padėjusios vienam naciui įveikti kitą nacį, tai „geležinė uždanga“ būtų kirtusi ne Vokietiją, o Baltarusiją.

Nesugebėjimas ir nenoras suvokti, kas yra Rusijos komunistai ir Stalino SSRS, lėmė ne tik Vidurio Europos šalių, paliktų už „geležinės uždangos“, išdavystę (vadinkime dalykus tikraisiais vardais), bet ir neįtikėtinai idiotišką situaciją, kai Vašingtone kaip namuose jautęsi rusai pavogė iš amerikiečių branduolinės bombos išradimą.

Tačiau net ir Fultono kalbos išmintis neišgelbėjo Vakarų ir pirmiausia tuomečių JAV nuo aklumo. Nesugebėjimas ir nenoras suvokti, kas yra Rusijos komunistai ir Stalino SSRS, lėmė ne tik Vidurio Europos šalių, paliktų už „geležinės uždangos“, išdavystę (vadinkime dalykus tikraisiais vardais), bet ir neįtikėtinai idiotišką situaciją, kai Vašingtone kaip namuose jautęsi rusai pavogė iš amerikiečių branduolinės bombos išradimą.

Tai, kad caras Blyškioji kandis dabar šantažuoja NATO šalis branduolinio ginklo panaudojimu, grobdamas svetimas teritorijas ir žudydamas jų taikius gyventojus, yra Antrojo pasaulinio karo laikų Stalinfersteinerių dovanėlė visoms ateities kartoms. Penktosios kolonos triumfas pačioje laisvojo pasaulio širdyje.

Kairieji politikai, intelektualai ir liaudies masės Vakaruose rimtai tikėjo, kad SSRS yra ne tik ne blogesnė, bet kažkuo net geresnė už Vakarų valstybes ir politines santvarkas.

Šis tikėjimas Šaltojo karo metais šiek tiek priblėso, tačiau po SSRS griūties jo vietą užėmė kitas ne ką mažiau pavojingas klystkelis – pasakojimas apie tai, kad Rusija nebekelia grėsmės Vakarams.

Tai tikėjimas, atsispindintis ir dabartinėje, 2010 m. patvirtintoje NATO strategijoje, kur Rusija įvardijama ne kaip grėsmė Vakarams, o kaip partnerė siekiant taikos ir visokeriopo gėrio. Atsiverskite oficialų puslapį: Rusija jame vis dar įrašyta tarp NATO partnerių.

Žinoma, galime raminti save ir teigti, kad Vakarai pagaliau atsibudo ir suvokia, su kuo turi reikalą, kas yra Rusija ir ką su ja daryti. Bet kai tik mes šitaip pagalvojame, staiga prabyla Emmanuelis Macronas, ir iš to „Vakarų atsibudimo“ tik ima juokas.

Žinoma, galime raminti save ir teigti, kad Vakarai pagaliau atsibudo ir suvokia, su kuo turi reikalą, kas yra Rusija ir ką su ja daryti. Bet kai tik mes šitaip pagalvojame, staiga prabyla Emmanuelis Macronas, ir iš to „Vakarų atsibudimo“ tik ima juokas.

Rusijai palanki – arba tiesiog Maskvos nupirkta – politinė pasaulėžiūra, skelbianti, kad su Rusija reikia tartis diplomatinių susitarimų keliu ir vengti bet kokios konfrontacijos, toliau gyvuoja ir klesti. Taip, Rusijos kariuomenės siautėjimas Ukrainoje sukėlė Vakarų visuomenių pasipiktinimą, o politikai, net tokie kaip Macronas, negali nekreipti dėmesio į visuomenių nuotaikas.

Tačiau puikiai žinome, kad visuomenių nuotaikos nėra labai tvarios ir ilgalaikės – jos gali keistis ir greitai, ir smarkiai, ir nebūtinai keliant sau patiems moralumo kartelę. O tada scenoje vėl pasirodo tie, kurie imituoja protinę ir politinę veiklą dangstydami savo bailumą ir parsidavėliškumą kalbomis apie diplomatiją.

Vienintelis „diplomatas“, kuris tinkamai elgėsi su Rusijos bolševizmu, buvo maršalas Heinzas Guderianas, kai jo vadovaujama 2-oji tankų armija artėjo prie Maskvos. Tai tas retas atvejis, kai Rusiją tebevaldantys Lenino įpėdiniai buvo pastatyti į vietą, o skambutis, kuris jiems skambėjo, buvo toli gražu ne Macrono – ir ne apie „veido išsaugojimą“.

Šiaip ar taip dabar nieko kita nelieka, kaip tikėtis ir melstis, kad iš klaidų pagaliau būtų pasimokyta. Šiuo atžvilgiu galėtų būti svarbus ir girdimas Lietuvos balsas svarstant, kokia Rusijos ateitis nekeltų karinės grėsmės Europai ir, vadinasi, kokią politinę viziją, Rusijos suvokimą ir santykių koncepciją galėtume siūlyti savo sąjungininkams.

Šiaip ar taip dabar nieko kita nelieka, kaip tikėtis ir melstis, kad iš klaidų pagaliau būtų pasimokyta. Šiuo atžvilgiu galėtų būti svarbus ir girdimas Lietuvos balsas svarstant, kokia Rusijos ateitis nekeltų karinės grėsmės Europai
  • Viešai nuskambėjęs pripažinimas, kad Vakarų Europa klydo dėl Rusijos, o Baltijos šalys visada buvo teisios, atveria galimybių langą, kurį galime lyginti su Švedijos ir Suomijos galimybių langu stoti į NATO. Tik čia būtų kalba ne apie tai, kur stojame, o apie tai, ką prašome suvokti ir kokiu suvokimu vadovautis. Lietuva ir kitos Baltijos šalys galėtų esmiškai prisidėti prie naujo Rusijos suvokimo formavimo – suvokimo, kuris galėtų tapti ir naujos politinės darbotvarkės pagrindu.
  • Rusijos suvokimas Vakaruose iki šiol rėmėsi klaidingomis prielaidomis apie tai, kad Rusija yra Europos dalis, kurią galima pacifikuoti ekonomiškai bendradarbiaujant ir taip pamažu integruojant į Vakarus – jau ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Tiesa ta, kad ekonominė Rusijos integracija nėra kelias į jos politinę vesternizaciją, o Europos dalimi Rusija niekada nebuvo ir artimiausiu metu nebus. Konceptualų paaiškinimą, kas ir kodėl yra Rusija, reikėtų pritraukti arčiau politinės praktikos, ir Lietuva gali šioje srityje nemenkai prisidėti. Nes neįmanoma tikėtis paveikti politikos objekto neatsakius į klausimą apie to objekto prigimtį.
  • Atsakant į klausimą, kas yra Rusija, svarbu nedaryti politinio korektiškumo skatinamos klaidos ir vaizduoti, jog Kremlius – tai viena (blogis), o Rusijos visuomenė – visai kas kita. Ši klaida Lietuvoje jau pakankamai gerai suprasta. Bet svarbu nedaryti ir kitos klaidos, pripaišant tautoms kažin kokią „politinę genetiką“ ir kolektyvinę kaltę (tiesiog žydai iš prigimties tokie, rusai – anokie, čia jau nieko nepadarysi, reikia „galutinio sprendimo“ ir „Juden, Raus!“). Ši klaida pastaruoju metu virsta keista mada ir net politiniu spaudimu.
  • Šiam spaudimui jokiu būdu negalima pasiduoti – net ir ciniškai galvojant apie viešųjų ryšių dividendus. Jam negalima pasiduoti dėl dviejų priežasčių. Pirma priežastis ta, kad, vertinant teoriniu rakursu, toks požiūris – klaidingas. Kolektyvinė kaltė neegzistuoja – gali būti tik kolektyvinė atsakomybė. Tai gerai paaiškino ir apibrėžė Hannah Arendt. Antra klaida – praktinė: jei visi rusai „genetiškai kalti“, vadinasi, nebeįmanoma jokia politika Rusijos atžvilgiu, išskyrus totalinį karą iki visiško rusų sunaikinimo arba „paskutiniojo teismo“, kuris paskelbs nuosprendį visai tautai. Tai jau būtų ganėtinai panašu į nacių „Endlösung der Judenfrage“ – „galutinį žydų klausimo sprendimą“. Toks požiūris vargu, ar pasitarnautų konstruktyviam tikslui – turėti pašonėje denacifikuotą Rusiją. Kitaip tariant, praktiniu požiūriu, kolektyvinės kaltės filosofija ir politika veda į Rusijos visuomenės mobilizaciją prieš Vakarus, o tai reiškia, kad į kampą įvaroma žiurkė bus nebe Putinas ir jo klapčiukų režimas, bet visa Rusija. Tai kaip tik ir naudinga Putinui.
  • Vakaruose tarp Putinfersteinerių vis dar gyvybinga nuostata, kad Rusijos politinį režimą reikia tausoti ir gerbti, pripažinti jo interesus bei orumą, „išgelbėti Putino veidą“ ir sugalvoti tironui oraus atsitraukimo iš karo Ukrainoje būdą. Tačiau palikti Putinui atsitraukimo kelią – vadinasi, ne išspręsti, o tik atidėti Maskvos imperinio revanšo prieš Vakarus problemos sprendimą. Todėl šis matymas turėtų būti koreguojamas: atsitraukimo kelią reikia palikti ne Putinui, o Rusijai, iš kurios būtų aiškiai tikimasi režimo kaitos.
  • Režimo kaita Rusijoje gali vykti tik autoritarinio valdymo rėmuose. Demokratija Rusijoje šiuo metu ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina, nes laisvi rinkimai greičiausiai atvestų į valdžią dar vieną Putiną arba Staliną. Rusijos visuomenės smegenys yra tiek pažeistos, kad, jų nesuremontavus, balsavimas būtų gerokai baisesnis nei tas, kuris vyko 1933 m. Vokietijoje. Todėl Rusijai ir Baltarusijai pastaruoju metu taikyto pažangos modelio („iš pradžių – demokratija ir žmogaus teisės, o paskui kada nors – europinė integracija“) turėtų būti atsisakyta kaip pavojingos iliuzijos ir wishful thinking. Pirmas etapas – Vakarams priešiško režimo pakeitimas gerokai palankesniu režimu, kuris, gavęs iš Vakarų tam tikras saugumo garantijas, įsipareigotų šviesti bei vesternizuoti rusų visuomenę. Tam gali prireikti mažiausiai 15-20 metų pereinamojo laikotarpio. Ir tik po to galima būtų tikėtis ir siekti Rusijos demokratizavimosi bei nuoseklesnio integravimosi į Vakarus. Šio susitarimo modelio oponentams verta priminti, kad Portugalija tapo NATO nare būdama valdoma diktatoriaus Antonio Salazaro.
  • Lietuva gyvybiškai suinteresuota Abiejų Tautų Respublikos geopolitinio formato (Lietuva, Lenkija, Ukraina) atkūrimu regione kaip alternatyvos politinei ir istorinei Maskovijai. Pageidautinas šio formato praplėtimas, įtraukiant su Rusija kariavusią bei imperijos dalimi buvusią Suomiją. Šis formatas natūraliai vienytų NATO rytinio flango valstybes, besiribojančias su Rusija ir istoriškai tapusias Vakarų civilizacijos forpostu Europoje. Taip pat pageidautinas nuoseklus vesternizacijos ir modernizacijos spaudimas Baltarusijai.
  • Rusijoje šis Vakarų forpostas turėtų stengtis ištaisyti dvi istorines klaidas: XV a. kunigaikščio Kazimiero padarytą klaidą, kai LDK, Naugardo respublikos paprašyta pagalbos prieš Maskvą, nepadėjo, ir Antantės padarytą klaidą, kai Rusijos pilietiniame kare nebuvo padėta sutriuškinti bolševikus. Naugardo respublikos palikimo kaip alternatyvos maskoliškai Rusijai naratyvas šiomis dienomis įgyja vis didesnį simbolinį svorį kovoje su Putino Rusija. Šis simbolis naudojamas laisvoje rusakalbėje žiniasklaidoje, jį pasirinko ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sudėtyje kovojantis legionas „Rusijos laisvė“. Balta-mėlyna-balta vėliavos spalvos šįmet tampa naujos Rusijos viltimi. Šios simbolikos prasmę, gyvybingumą ir ideologinį vektorių svarbu visomis jėgomis palaikyti.
  • Švietimo ir istorijos politikos srityje būtina radikaliai keisti Antrojo pasaulinio karo suvokimą. Neatsitiktinai Putinas dar 2019 m. pabaigoje tapo aktyviu „istoriku“. Putino WWII naratyvą būtina laužyti, bet tam reikia atsisakyti ir Vakarų istorinio klystkelio – Antrojo pasaulinio karo bendražygių ir nugalėtojų, kurie esą turi, ką švęsti drauge, sampratos (esą Vakarai ir SSRS buvo gėris, laimėjęs karą su blogiu). Turi būti aiškiai parodyta ir pripažinta, kad sovietai buvo niekuo ne geresni (o kai kuriais atžvilgiais blogesni) už nacius. Tai svarbu šviečiant ne tik Rusijos, bet ir Vakarų Europos visuomenes.