Baltarusijos prezidento pareigų uzurpatoriaus Aliaksandro Lukašenkos beveik prieš metus prasidėta vykdyti hibridinė ataka prieš Lietuvą, Lenkiją ir Latviją taip ir liko mūsų suvokta tik kaip „pabėgėlių krizė“. Nors dabar, Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, nesunku įžvelgti, kad tai buvo gerokai didesnio Putino ir Lukašenkos tarnybų plano dalis.
Putino FSB pareigūnai, kuruojantys buvusios Sovietų sąjungos šalis, įdėmiai perskaitė visas Europos Sąjungos direktyvas apie pabėgėlių teises. Jiems buvo akivaizdu, kad tinkamai organizavus nenutrūkstamą pabėgėlių iš Irako, Sirijos ir Afrikos šalių srautą, Lenkija ir Baltijos šalys taps viena didele migrantų stovykla.
Tai turėjo sukelti mūsų šalyse visuomenės priešiškumą tiek patiems migrantams, tiek jų sustabdyti negalinčiai šalies valdžiai, tiek laikytis atvirų sienų politikos reikalaujančiai Europos Sąjungai. O galbūt netgi atvesti į valdžią radikaliai euroskeptiškas politines jėgas. Toks visuomenės destabilizavimo būdas buvo nužiūrėtas Vokietijoje, kur migrantų gausėjimas gerokai sustiprino proputinišką AfD partiją.
Vėliau, kai Rusija su Baltarusija pradės „specialiąją operaciją“ Ukrainoje, tas lenkų ir lietuvių priešiškumas migrantams bei savo valdžiai turėjo būti nukreiptas į bėgančius nuo karo ukrainiečius. Būtų užtekę kelių melagienų socialiniuose tinkluose apie tariamai kažką blogo padariusius ukrainiečių pabėgėlius, ir visuomenė nepritartų nei jų priėmimui, nei ginkluotės tiekimui besiginančiai Ukrainos valstybei. O be Lenkijos ir Baltijos šalių spaudimo ukrainiečiams būtų gerokai sunkiau įtikinti Europą taikyti sankcijas Rusijai ir remti Ukrainą ginklais.
Gudrus planas žlugo tuomet, kai Lenkija ir Baltijos šalys labai greitai ėmė taikyti savo pasienyje su Baltarusija migrantų apgręžimo politiką. Žinios, kad patekti į Europą šiuo keliu nebus taip paprasta, kaip žadėjo baltarusių KGB kuruojamos turizmo agentūros Irake ir Sirijoje, netruko pasklisti tarp kelionę į Vakarus jau planavusių žmonių. Apgynėme savo sienas, o Europos Komisija beveik užmerkė akis prieš tokią kietą sienų apsaugą, kurios nė neįsivaizdavo ne pirmą dešimtmetį kiekvieną migrantą įsileidžiančios Pietų Europos šalys.
Lenkijos ir Baltijos šalių užtvindymas migrantais nebuvo vienintelis nesėkmingas FSB planas, kurį vykdant, ko gero, išvogtos sunkiai įsivaizduojamos pinigų sumos. Kur kas didesni Kremliaus pinigai buvo ištaškyti ruošiant ukrainiečius pasitikti su gėlėmis Rusijos tankus. Vietoje gėlių juos pasitiko javelinai. Bet turbūt jau niekada nesužinosime, kur pradingo tos lėšos, kurias gauti turėjo iš vidaus Lietuvai trukdyti stabdyti migrantus turėjusios politinės jėgos.
Kairieji Radikalai turėjo ginti migrantų teisę gauti prieglobstį, o tolimoji dešinė – organizuoti protestus prieš atvirų sienų politiką ir įbaugintų gyventojų savisaugos būrius. Savo akimis mačiau, kaip aną vasarą Lietuvos Šeimų sąjūdžio iniciatyva suvaidintas sienos saugojimas nuo migrantų Druskininkų savivaldybėje, prie Latežerio, virto pikniku ant žolės pakelėje.
Balandžio mėnesį tiriamosios žurnalistikos ekspertas iš „Bellingcat“ Christo Grozevas, duodamas interviu „Youtube“ kanalui „Popular Politics“, pranešė, kad Rusijoje buvo sulaikytas buvęs FSB 5-osios tarnybos vadovas, generolas pulkininkas Sergejus Beseda ir jo pavaduotojas, o daugiau nei 150 FSB pareigūnų, dalyvavusių „Ukrainos linijoje“, buvo „išvalyti“. Ar jiems buvo pareikšti kaltinimai ir už nesėkmingą hibridinę ataką prieš Lenkiją bei Baltijos šalis, sužinosime nebent po visiško Putino režimo žlugimo. Spėčiau, kad pasiteisinti pavyko suverčiant kaltę tiesioginiams vykdytojams – Baltarusijos KGB.
Operacija „Migrantų krizė“ žlugo dėl daugybės priežasčių, bet svarbiausios iš jų buvo laiku priimti politiniai sprendimai taikyti nelegalių migrantų apgręžimą, efektyvus Lenkijos ir Lietuvos pasieniečių ir pasitelktų į pagalbą karių darbas bei visuomenės atsparumas hibridinėms grėsmėms.
Hibridinės atakos organizatoriai ne atsitiktinai pasirinko laiką, kai mes buvome pavargę nuo pandemijos, o visuomenės pritarimas griežtoms jos valdymo priemonėms gerokai sumažėjęs. Tačiau Rusijos tarnyboms pavyko užverbuoti tik tokius lietuvius ir lenkus, kurie savo socialiniuose burbuluose nematė tikrojo vaizdo, ir tą nuovargį gerokai pervertino.
Juk mažai tikėtina, kad už rusiškus ar baltarusiškus rublius ims dirbti žmonės iš aptirpusio, bet vis dar stabilaus valdančiosios daugumos elektorato. Kur kas lengviau būtų užverbuoti kažką iš tų nuteisto už šnipinėjimą Algirdo Paleckio bendražygių, kurie šią savaitę atidirbinėjo dalyvaudami gegužės 9-osios parade Minske.
Jų nuomone, 2021-ųjų vasarą Lietuvos vyriausybė buvo sutrikusi ir vos ne žlunganti. Toks požiūris neišvengiamai nugulė į pranešimus užsakovams Maskvoje, o galiausiai tapo viena iš svarbiausių klaidingo hibridinės operacijos planavimo priežasčių.
Patikėjus tokia teorija, kad hibridinė ataka mūsų pasienyje buvo Rusijos pasirengimo agresijai prieš Ukrainą dalimi, atsiranda pagunda visus žmogaus teisių gynėjus, kritikavusius migrantų apgręžimo politiką, paskelbti vos ne Kremliaus agentais.
Nors jie tik nuoširdžiai stengėsi dideliame geopolitiniame lošime pamatyti konkretų kenčiantį žmogų ir jam ištiesti pagalbos ranką. Tačiau toks jų pašaukimas neabejotinai buvo iš anksto numatytas hibridinės operacijos planuotojų. Gal tik pervertintos negausių žmogaus teises ginančių visuomeninių organizacijų galimybės paveikti Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos politikus.
Paradoksalu, bet Maskvos FSB ir Minsko KGB įsivaizdavo mus nuoširdesniais vakarietiškais liberalais negu iš tikrųjų esame. O mūsų valdančioji dauguma, didelė dalis opozicijos ir sisteminė žiniasklaida, Maskvos bei Minsko nuostabai, sugebėjo susitelkti dėl bendro reikalo apginti valstybę.
