Brutali Rusijos agresija prieš Ukrainą tapo paskata suomiams iš esmės permąstyti savo saugumą. Šaltojo karo metu Suomija buvo neutrali – Žiemos kare neparklupdyta prieš Sovietų Sąjungą, ši šalis balansavo tarp Rytų ir Vakarų. Tai buvo veikiau išgyvenimo strategija nei ideologinis pasirinkimas, mat siena su pavojinga kaimyne, šiuo metu siekianti 1,3 tūkst. kilometrų, nepaliko didelės manevro laisvės.
Tačiau po Geležinės uždangos griūties Suomija atsisakė neutraliteto. Buvo žengta Vakarų integracijos keliu, o tai geriausiai iliustravo įstojimas į Europos Sąjungą. Tiesa, Suomija ir toliau laikėsi principo formaliai nesišlieti prie kolektyvinės gynybos aljansų, tokių kaip NATO, nenorėdama komplikuoti santykių su Maskva.
Tokia laikysena buvo priimtina ir Suomijos gyventojams. Parama narystei NATO dar 2017 metais siekė vos 17 proc., o prieštaraujančiųjų buvo daugiau nei pusė. Nors pavieniai politiniai lyderiai keldavo idėją praverti NATO duris, o faktiškai Suomija vis glaudžiau bendradarbiavo su Aljansu, neatrodė, kad tokiam sprendimui pakaks ryžto. O ir būtinybės, atrodytų, nebuvo.
Tad pokyčio mastas nuo vasario 24-osios yra nepaprastai reikšmingas. Šiandien narystei NATO pritaria jau 76 proc. suomių – ir šis skaičius kryptingai auga. Pagrindinės politinės partijos, nuo kairiųjų iki dešiniųjų, permąsto savo laikyseną ir sunkiai randa argumentų, kodėl neturėtų praverti NATO durų.
Geriausiai visa tai apibūdino Suomijos prezidentas Sauli Niinistö. Bene daugiausiai su Vladimiru Putinu tiesiogiai iki invazijos bendravęs ir pragmatiško sutarimo ieškojęs Europos lyderis paragino Kremlių „pažvelgti į veidrodį“ – būtent Rusija yra didžiausias NATO plėtros variklis, paskatinęs Suomiją nebesidairyti bei ignoruoti Kremliaus grasinimus.
Tiesa, procedūros užtruks. Po Suomijos lyderių išreikštos politinės valios, kitą savaitę žodį turės tarti šalies parlamentas. Neabejojama, kad jame yra pakankama dauguma pritarti narystės NATO paraiškai. Po jos seks diskusija NATO viduje, kuri bus trumpa – niekas neabejoja, kad suomiai atitinka politinius, karinius, vertybinius narystės NATO standartus.
Sudėtingiausias etapas bus Suomijos narystės ratifikacija visų NATO valstybių parlamentuose. Įprastai tokia procedūra galėtų trukti apie vienerius metus; esamų aplinkybių kontekste, manoma, gali būti paspartinta iki 3-4 mėn. Nors pavienių šalių atstovai išreiškė mintį, kad galėtų blokuoti Suomijos įstojimą siekdami kitų klausimų sprendimo, beveik neabejojama, jog realių kliūčių nekils. Pačioje proceso pabaigoje žodį dar kartą tars Suomijos parlamentas.
Sėkminga viso to kulminacija būtų didžiulė pergalė ir Baltijos šalių saugumui. Vyriausybės saugumo situacijos vertinime, paskelbtame balandį, konstatuojama, kad įstojimas į NATO „padidintų Baltijos jūros regiono saugumą ir stabilumą“. Tą lemia kelios aplinkybės.
Visų pirma, Suomija puikiai atitinka retai viešai aptariamą NATO sutarties trečiąjį straipsnį, teigiantį, kad „šalys, kiekviena atskirai ir kartu, nuolatinėmis ir veiksmingomis savo pačių bei tarpusavio paramos priemonėmis palaikys ir plėtos individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti.“ Kitaip tariant, suomiai yra pasirengę gintys patys, mat gali greitai sutelkti 280 tūkst. dydžio karines pajėgas bei turi puikiai paruoštą rezervą.
Dar daugiau, Suomija kryptingai ruošėsi visuotinei gynybai neturėdama iliuzijų dėl Rusijos raidos. Pasirengimo lygis sietinas ir su planuojamu 64 moderniausių naikintuvų F-35 įsigijimu, ir turima „geriausia Europoje artilerija“, ir glaudžiu bendradarbiavimu su NATO rengiant bendras pratybas dar gerokai iki įstojimo.
Galiausiai suomiai yra pasiryžę gintis – ir ginti draugus. Dar iki narystės NATO apklausos rodė, kad 58 proc. Suomijos vyrų yra pasirengę ginklu prisidėti prie Baltijos valstybių gynybos, jei joms kiltų grėsmė.
Todėl šis žingsnis turės ypatingai didelę įtaką Lietuvos, Latvijos, Estijos saugumui. Baltijos jūros regionas – ypač, jei Suomijos keliu žengs Švedija, kuriai paskatos tą daryti tik auga – taps sąjungininkų saugoma erdve. Išaugs Baltijos šalių strateginis gylis. Bus galima koreguoti gynybos planus, suteikiant daugiau galimybių suvaldyti esamas rizikas, tokias kaip Suvalkų koridoriaus užkirtimas.
Vakarų pasaulis vienijasi. Ir to vienijimo varikliu tampa Kremliaus politika.
