Kitą sekmadienį ir vėl grybautojas renka voveraites ir kazlėkus, ir vėl sutinka tą patį lokį, ir vėl lokys pasinaudoja stipriojo teise ir pamyli svečią, nesiklausęs sutikimo ir net nepadovanojęs jam gėlių.

Galiausiai po savaitės istorija pasikartoja dar kartą. Šį sykį lokys dingsta ne iškart, bet, sagstydamasis kelnes, atsisuka į grybautoją ir klausia: „Klausyk, žinai, man atrodo, tu čia ne dėl grybų ateini.“

Labai panašu, pažvelgus į nepramušamų smegenų Lietuvos gyventojų dalį, kuri vėl kudakuoja kaip būrys pabaidytų vištų: kodėl čia mūsų tie kvailiai Seime pripažino Rusiją teroristine valstybe? Na, ar reikia čia tą Putiną erzinti, ar reikia čia visada pirmiems visur bruktis, amžinai gi mes priekyje traukinio, na, nebūtų konservai, visada jie viską gadina.

Ketvirtas laisvės dešimtmetis, bet lokio pamylėtieji nieko neišmoko ir nesuprato.

Ketvirtas laisvės dešimtmetis, bet lokio pamylėtieji nieko neišmoko ir nesuprato.

„Reikia su kaimynais draugauti.“ „Ar sviestu tankus tepsime?“ „Nereikia tampyti tigro už ūsų.“ „Kam tas NATO, būsim taikiniu.“ „Mes galėtume būti lyg koridorius tarp Vakarų ir Rusijos, mes juos suprantam, o vietoje to Amerikai subinę bučiuojam.“

Taip, visi šitie teiginiai yra iš Kremliaus televizijos laidų ir iš Rusijos Užsienio reikalų ministerijos repertuaro, bet ne tai svarbiausia.

Galiausiai, koks skirtumas, kas tą propagandą skleidžia, svarbiausia, kad tai visiškas melas ir netiesa, ir tai gali pastebėti kiekvienas, kieno akys neužklijuotos garinamo acto išskyromis ir rūkomojo tvarsčio dūmais.

Rusija visada priėmė draugiškumą kaip silpnumą ir gerbė tik tuos, kas jai trenkia atgal. Įžūlumas jiems yra gerbtinas elgesys, o diplomatinis protokolas laukinių šalyje sudarytas iš spyrių į dantis, kuokos mojavimo ir bauginimo kalbos su keiksmažodžiais.

Rusija visada priėmė draugiškumą kaip silpnumą ir gerbė tik tuos, kas jai trenkia atgal. Įžūlumas jiems yra gerbtinas elgesys, o diplomatinis protokolas laukinių šalyje sudarytas iš spyrių į dantis, kuokos mojavimo ir bauginimo kalbos su keiksmažodžiais.

Per pastaruosius porą mėnesių net skysti kinkadrebiai prancūzai ir korumpuoti cinikai vokiečiai suprato, kad negalima su velniais obuoliauti ir draugystės pasekmės, lipant į patalą su banditų gauja, visada tos pačios.

Gruzinų (liežuvis neapsiverčia vadinti jų šalies Sakartvelu) dosnus vaišingumas Rusijos žmonėms baigėsi 2008 metų agresija ir atplėštomis teritorijomis, bet kalnų vaikai nieko neišmoko: šašlyko ir arbūzo diplomatija tęsiasi, dabar jau neva prieš Putiną nusiteikę rusai, bėgantys iš šalies, kuriasi Gruzijoje ir garsiai skundžiasi „rusofobija“, jausdamiesi kaip namie.

Armėnija tiesėsi Kremliui po kojų kaip kilimėlis, ir dėkojo, kai į ją valėsi kojas – ir jų nemato, kaip nieką kitą, tik kaip kilimėlį. Pagarbos tiek pat, kaip tuščiam buteliui nuo armėniško brendžio.

Norite žinoti, ką Rusija labiausiai gerbia ir su kuo skaitosi? Pasižiūrėkite jos priešų sąrašus pagal gyventojų nuomones. JAV, Britanija, Lietuva. Dabar jau ir Ukraina (kuo daugiau gaus ukrainiečiai haubicų ir sunkiosios artilerijos, tuo labiau juos gerbs).

Tas pats visur ir visada. Norite žinoti, ką Rusija labiausiai gerbia ir su kuo skaitosi? Pasižiūrėkite jos priešų sąrašus pagal gyventojų nuomones. JAV, Britanija, Lietuva. Dabar jau ir Ukraina (kuo daugiau gaus ukrainiečiai haubicų ir sunkiosios artilerijos, tuo labiau juos gerbs). Draugystės su Kremliumi nebus, tik pergalė prieš nusikaltėlius, Rusijos ekonomikos sutaršymas, nuskurdinimas, šalies pažeminimas iki trečiojo (ne, geriau ketvirtojo) pasaulio statuso, visuotinė panieka, Vladimirui Putinui – labiausiai žeminantis jį elgesys, patyčios bet kuria proga, visų jo sėbrų siuntinėjimas karo laivo kryptimi.

Ir aiškus įvardinimas, ką mes galvojame apie tą šalį, jos kariuomenę ir represinį aparatą, šalį, kuri prarado visas teises į pagarbą. Suprantamas, garsus, nuolatinis bedimas pirštu: nusikaltėliai, naciai, marodieriai, agresoriai.

Jei jie bus ant bado slenksčio, žinoma, nuvešime humanitarinės pagalbos, kaip Europa ir Amerika vežė prieš tris dešimtmečius į sugriuvusią Sovietų Sąjungą, bet jokių perauklėjimų ir panašių iliuzijų: tik trumpa grandinė ir geras bizūnas rankoje, kad neateitų į galvą ilčių šiepti – ne todėl, kad būtume kerštingi (kerštas yra neproduktyvus ir nereikalingas, ir kenktų mums patiems), bet todėl, kad civilizuotas pasaulis yra pirmoje vietoje, o laukiniams – laukinių ir vieta.

Nori taikos – ruošiesi karui. Nenuleisti akių ir nepritildyti balso. Šokti aukščiau bambos. Garsiau, ryžtingiau ir aršiau negu kiti. Priekyje traukinio. Neklausti leidimo, nelaukti savo eilės. Tik taip.

Iš pradžių buvo žodis ir vardas „teroristas“, garsiai pasakytas teroristui, yra geras, protingas ir garbingas poelgis.