Knygoje parodomos valstybės saugumo ir komunistų partijos mirtinos grumtynės: jų tarpusavio kova 1991 m. pasibaigė KGB pergale prieš SSKP, o 2000 m. – ir prieš visą šalį, kai Vladimiras Putinas, buvęs FST direktorius, tapo Rusijos prezidentu, o po 2020 m. konstitucijos pataisų užsitikrino savo viešpatavimą prezidento poste iki 2036-ųjų. Tik ar žiaurus Ukrainos naikinimas rusiškomis bombomis nesugriaus šio „rusų pasaulio“ architekto kruopščiai puoselėtų imperinių planų?

Visoje sovietinėje istoriografijoje, milijonuose sovietinės istorijos knygų nėra nė krislo tiesos, nes jos rašytos turint vienintelį tikslą – suklastoti XX amžiaus Rusijos istoriją, ją kaip įmanoma labiau supainioti ir pridėti įvairaus melo: stalininio, chruščiovinio, brežnevinio, putininio. Šios knygos autoriai atskleidžia ne vieną kruopščiai ir ilgai slėptą istorinį faktą ar peripetiją, todėl apie kai kuriuos dalykus čia perskaitysite pirmąkart.

Abu knygos bendraautoriai gimė ir užaugo Rusijoje, abu ne vieną dešimtmetį dabar yra iš jos emigravę. V. Popovas – buvęs KGB papulkininkis, savo darbo šioje struktūroje ypatumus aprašęs knygoje „Niekšų sąmokslas“ (ją išleido kartu su J. Felštinskiu).

J. Felštinskis – rusų kilmės amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, drąsių, atvirų veikalų apie SSRS ir Rusijos istoriją autorius arba bendraautorius (leidyklos „Briedis“ lietuvių k. išleistos jo knygos – „KGB žaidžia šachmatais“, jau minėtas „Niekšų sąmokslas“, „FST sprogdina Rusiją“, šiuo metu verčiama „Trečiasis pasaulinis: mūšis dėl Ukrainos“). 1978 m. išvyko studijuoti į JAV, gilinosi į įvairaus laikotarpio Rusijos istoriją, tapo istorijos mokslų daktaru. 1993 m. grįžo į Rusiją ir Mokslų akademijoje apgynė mokslo daktaro disertaciją. 1998 m. Maskvoje ėmė studijuoti šiuolaikinės Rusijos politiką, susipažino su FST agentu Aleksandru Litvinenka.

Iš šios pažinties gimė didelio atgarsio sulaukusi knyga „FST sprogdina Rusiją“, kurioje pirmąkart drąsiai teigiama, kad per 2000 metų prezidento rinkimus norėdama užgrobti Rusijos Federacijos prezidento postą FST ryžosi susprogdinti keletą gyvenamųjų namų Rusijoje, pasėti paniką, šiais teroro aktais apkaltinti čečėnus ir sukelti antrąjį Čečėnijos karą. Knyga Rusijoje, suprantama, uždrausta.

2002-aisiais, kai pirmąkart buvo paviešintas šis kruvinas KGB-FST įgyvendintas planas, J. Felštinskio ir A. Litvinenkos (kuris po kelerių metų bus nunuodytas) iškeltos teorijos rodėsi sunkiai suvokiamos. Bet po dvidešimties metų jos atrodo labiau nei įtikinamos.

J. Felštinskis yra parašęs Lietuvai svarbių veikalų, iš kurių mokėsi mūsų istorikai ir politikai. Pavyzdžiui, 1989 m. tuometinėje Vilniaus leidykloje „Mokslas“ pusiau legaliai išspausdinta J. Felštinskio knyga apie Molotovo–Ribentropo paktą „TSRS–Vokietija 1939. Dokumentinė medžiaga“ (pirmąkart išleista 1983 m. nedidelėje JAV išeivijos leidykloje „Telex“). Įdomu tai, kad dalis iš 100 tūkst. Vilniuje išspausdintų egzempliorių (lietuvių ir rusų k.) iškeliavo į Maskvą ir buvo išsiųsti visiems SSRS Aukščiausiosios Tarybos nariams.

Kaip žinoma, neilgai trukus SSRS vadovybę sudrebino žinia, kad visos trys Baltijos respublikos, kurios buvo okupuotos Raudonosios armijos pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. sovietų ir Vokietijos vyriausybių sudarytą slaptą sutartį, iškėlė klausimą dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Ir kas galėtų paneigti, kad šios dokumentinės medžiagos paskelbimas neprisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.

Gegužės 18–20 d. J. Felštinskis viešės Lietuvoje ir pats pristatys knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Vienas knygos pristatymas vyks gegužės 18 d., trečiadienį, 17 val. Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33). Kitas – gegužės 19 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F). Renginių moderatorius – žurnalistas, politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis.

Knygos pristatymuose dalyvausiantis J. Felštinskis, jau keletą dešimtmečių skaitytojams pasakojantis Kremliui nepatogią SSRS ir Rusijos istoriją, pasidalins savo įžvalgomis apie Ukrainoje pradėtą brutalų karą, kuris Rusiją neabejotinai pasuks kita kryptimi, atsakys į dalyvių klausimus. Renginys vyks rusų kalba.

Renginio metu galėsite įsigyti knygų.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Specialiosios tarnybos 1999 m. parlamento ir 2000 m. prezidento rinkimams ruošėsi įprastu režimu – joms teroro aktai ir karas tebuvo dingstis įvesti ypatingąją padėtį ir atšaukti rinkimus, jeigu kils tokia būtinybė. Premjeru paskirtas Stepašinas parengti šią operaciją iki atstatydinimo nespėjo. Dabar viskas užgulė Putino ir Patruševo pečius.

Atkreipsime dėmesį į tai, kad Basajevo įsiveržimo į Dagestaną 1999 m. rugpjūčio mėnesį Rusijos vadovybė nepanaudojo kaip dingsties pradėti karinius veiksmus prieš Čečėnijos Respubliką, bet visai ne todėl, kad formaliai dėl to nebuvo galima skelbti karo. Karui su Čečėnija pradėti to būtų pakakę.

Atkreipsime dėmesį į tai, kad Basajevo įsiveržimo į Dagestaną 1999 m. rugpjūčio mėnesį Rusijos vadovybė nepanaudojo kaip dingsties pradėti karinius veiksmus prieš Čečėnijos Respubliką, bet visai ne todėl, kad formaliai dėl to nebuvo galima skelbti karo. Karui su Čečėnija pradėti to būtų pakakę. Bet įsiveržimo į Dagestaną buvo maža tam, kad būtų paskelbta ypatingoji padėtis visoje Rusijos Federacijoje ir šia dingstimi būtų atšaukti rinkimai. Tam reikėjo teroro aktų, daug galingesnių, nei nepavykę pirmojo Čečėnijos karo laikų teroristiniai mėginimai.

1999 m. rugsėjo 4 d. Dagestano mieste Buinakske buvo susprogdintas sprogmenų prikrautas sunkvežimis, stovėjęs netoli karinio miestelio gyvenamojo namo. Žuvo 64 gyventojai – kariškiai ir jų šeimų nariai. Tą pačią dieną Buinakske rastas užminuotas automobilis „ZIL 130“, kuriame buvo 2706 kilogramai sprogstamųjų medžiagų. Mašina stovėjo aikštelėje šalia gyvenamųjų namų ir karo ligoninės. Sprogimo padėjo išvengti tik vietinių gyventojų budrumas. Kitaip tariant, antram teroristiniam aktui Buinakske už akių užbėgo ne specialiosios tarnybos ir ne teisėtvarkos organai, o piliečiai.

Rugsėjo 4 d. teroro aktą Buinakske parengė ir įvykdė GRU, kuriam vadovavo generolas pulkininkas Valentinas Korabelnikovas. Visai operacijai vadovavo GRU 14-osios valdybos viršininkas generolas leitenantas Nikolajus Kostečka. Teroro aktą vykdė GRU dvylikos karininkų grupė, būtent dėl to išsiųsta į Dagestaną. Tai tapo žinoma iš GRU vyresniojo leitenanto Aleksejaus Galkino, kurį 1999 m. lapkričio mėnesį čečėnai paėmė į nelaisvę, liudijimų (pabėgęs iš nelaisvės Galkinas 2002 m. interviu leidiniui „Novaja gazeta“ neteigė, kad jo liudijimai, duoti čečėnų sukilėliams, buvo išgauti kankinimais ir neatitiko tikrovės).

Teroro aktai Maskvoje, Volgodonske ir Riazanėje įvyko praėjus kelioms dienoms po Buinakske susprogdinto namo. Ankstyvą rugsėjo 9-osios rytą buvo susprogdintas gyvenamasis namas Maskvoje, Gurjanovo gatvėje. Ankstų rugsėjo 13 d. rytą į orą pakilo namas Kaširkos plente. Rugsėjo 16 d. susprogo gyvenamasis namas Volgodonske. Rugsėjo 22-osios vakarą vietos gyventojai ir milicija užbėgo už akių gyvenamojo namo Riazanėje susprogdinimui.

Didžiausi Rusijos istorijoje teroro išpuoliai nusinešė maždaug 300 žmonių gyvybes ir tapo formalia dingstimi pradėti didelio masto karą su Čečėnijos Respublika. O šiame kare žuvo tūkstančiai žmonių, buvo sužaloti milijonai likimų. Net ir po daugiau negu 20 metų, remiantis FST versija, su visais tais teroristiniais aktais nebuvo susijęs nė vienas čečėnas. Nė vienas. Net ir pagal FST versiją.

Ruoštis rugsėjo teroro išpuoliams imta tada, kai Rusijos vyriausybė priėmė politinį sprendimą pradėti antrąjį Čečėnijos karą – 1999 m. kovo ir balandžio mėnesiais. Įvykdyti teroro aktus buvo patikėta FST ir GRU.

Buinakske kariškių gyvenamąjį namą sprogdino GRU, nes įtraukus į tą operaciją FST galėjo kilti FST ir Gynybos ministerijos tarpžinybinis konfliktas. Maskvoje, Volgodonske ir Riazanėje teroristinius išpuolius organizavo FST. Operacijos valdymo vertikalę sudarė: Putinas (buvęs FST vadovas, būsimasis prezidentas) – Patruševas (Putiną pakeitęs FST direktorius) – FST generolas Germanas Ugriumovas (kovos su terorizmu skyriaus vadovas) – Abdulgafuras (tam tikrais duomenimis, Maksas Lazovskis, susijęs su pirmojo Čečėnijos karo teroristiniais aktais) ir Abubakaras – kaip operatyviniai FST bendradarbiai, tiesiogiai atsakingi už praktinį teroristinių išpuolių organizavimą. Tatjana Koroliova, Ačemezas Gočijajevas, Aleksandras Karmišinas – asmenys, įkūrę firmą, į kurios sandėlius cukraus maišų pavidalu buvo pristatomas heksogenas; Adamas Dekuševas, Jusufas Krymšamchalovas ir Timuras Batčajevas – asmenys, neva užverbuoti „čečėnų separatistų“ (o iš tikrųjų FST) ir gabenę sprogmenis cukraus maišų pavidalu į namų rūsius, bet manę, kad jie vykdo „čečėnų vadovų“ nurodymus, o sprogmenų pristatymo vietos tėra tranzitiniai sandėliai, nes iš tiesų esą bus sprogdinami „federaliniai objektai“. Ir galiausiai FST operatyviniai bendradarbiai Vladimiras Romanovičius ir Ramazanas Dyšenkovas, kurie sprogdino pastatus Maskvoje, – taip pat FST bendradarbiai, sulaikyti ir įamžinti vaizdo juostoje, bet jų pavardės nepaskelbtos. Jie mėgino susprogdinti gyvenamąjį namą Riazanėje naktį į 1999 m. rugsėjo 23-iąją. Iš trijų žmonių, dalyvavusių Riazanės operacijoje (dviejų vyrų ir vienos moters), buvo sulaikyti vyrai. Moteris teroristė (valstybės saugumo karininkė) sugebėjo pasprukti.

Rugsėjo 23 d., kai Riazanėje buvo sulaikyti FST bendradarbiai, FST Maskvos valdybos viršininkas Aleksandras Carenka pareiškė, kad sprogdinimus Maskvoje organizavo čečėnai. Kaltininkai esą jau areštuoti (vėliau abu maskviečiai ingušai, kuriuos Carenka pavadino „čečėnais“, buvo paleisti į laisvę, nes jie su teroro aktais neturėjo nieko bendra). Tą pačią dieną rusų aviacija raketomis ir bombomis atakavo Grozno oro uostą, naftos perdirbimo gamyklą ir čečėnų sostinės šiaurinio priemiesčio gyvenamuosius kvartalus.

Putinas tą pačią rugsėjo 23 d. atsakinėdamas į žurnalistų klausimus pasakė: „Dėl smūgio Grozno oro uostui pakomentuoti negaliu. Aš žinau, kad yra bendra nuostata, jog banditai bus persekiojami ten, kur jie yra. Nesu iki galo informuotas, bet jeigu jie atsidūrė oro uoste, vadinasi, – oro uoste. Man sunku ką nors pridurti prie to, kas jau pasakyta.“

Kitaip tariant, dar nežinodama apie nesėkmę, patirtą Riazanėje, Rusijos vyriausybė pradėjo karines operacijas prieš Čečėnijos Respubliką kaip atsaką į išpuolį Riazanėje. Rugsėjo 24 d. kalbėdamas Kazachstano sostinėje Astanoje jis pareiškė, kad aviacijos smūgiai suduodami „išimtinai į smogikų bazes ir tai bus tęsiama, kad ir kur teroristai būtų: „Jeigu rasime juos tualete, skandinsime ir išvietėje.“

Tą pačią dieną Patruševas pranešė, jog Riazanėje bandymo susprogdinti namą nebuvo ir apskritai Riazanėje FST esą rengė „mokymus“. Kada ir kur žmonijos istorijoje karas prieš visą tautą buvo pradėtas atsakant į savo specialiųjų tarnybų rengtus „mokymus“?

Spalio 1 d. rusų šarvuotoji technika kirto Čečėnijos administracinę sieną ir pavažiavo giliau penkis kilometrus.

Čia derėtų pridurti, kad Primakovą Jelcinas atleido, nes įtarė, jog jis flirtavo su Dūma. Stepašiną Jelcinas atleido, nes įtarė, jog šis turi slaptų reikalų su Lužkovu.

Čia derėtų pridurti, kad Primakovą Jelcinas atleido, nes įtarė, jog jis flirtavo su Dūma. Stepašiną Jelcinas atleido, nes įtarė, jog šis turi slaptų reikalų su Lužkovu. Bet Putino ir Patruševo po nesėkmių, susijusių su teroristiniais išpuoliais ir Riazanės epizodu, jis nepašalino, nes Jelcinas tuo laikotarpiu buvo susirūpinęs ne valstybės saugumu, o savo šeimos neliečiamybės ir ramios ateities reikalais.

1999 m. gruodžio 19 d. vykusiuose trečiojo šaukimo Valstybės dūmos rinkimuose Berezovskio įkurta partija „Jedinstvo“ („Medved“) visos valstybės daugiamandatėje apygardoje gavo 23,32 proc. balsų ir užėmė antrą vietą po komunistų (24,29 proc.). Primakovo ir Lužkovo blokas „Otečestvo – vsia Rossija“ gavo 13,33 proc. ir tai reiškė absoliutų pralaimėjimą. Buvo tikimasi, kad „Jedinstvo“ gaus apie 14 proc. balsų, o Primakovo ir Lužkovo blokas – apie 40 proc. Atsižvelgdamas į Dūmos rinkimų rezultatus Primakovas pareiškė, kad jis atsiima savo kandidatūrą ir traukiasi iš kovos dėl prezidento posto. Putinas liko vienintelis valstybės saugumo kandidatas. Iš rimtų konkurentų jam priešinosi tik Genadijus Ziuganovas. Tai reiškė, kad FST jau laimėjo, todėl buvo galima daugiau neveidmainiauti. Tad gruodžio 20-ąją, čekistų dieną, Putinas pasirodė šalia FST pastato Maskvoje ir atidengė vėl ant jos sienos pritvirtintą memorialinę lentą, skirtą buvusio KGB pirmininko Jurijaus Andropovo garbei. (Šią lentą, kai niekas nematė, per 1991 m. rugpjūčio pučą naktį nukabino patys čekistai. Baiminosi, kad ją suskaldys, nes GKČP priešininkai apipylė ją dažais).

Gruodžio 20 d. vakarą, kalbėdamas valstybės saugumo vadovybei, Putinas pateikė ataskaitą apie savo, kaip saugumo aktyviojo rezervo karininko, darbą: „Noriu pranešti, kad FST darbuotojų grupė, nusiųsta į komandiruotę dirbti su vyriausybės priedanga, pirmajame etape su savo uždaviniais susidorojo.“

Laikraštis „Moskovskij komsomolec“ tada pacitavo dar tokius Putino žodžius: „Įsiterpimas į nusikalstamą grupuotę įvyko sėkmingai.“

Valstybės saugumas sėkmingai prasiskverbė į Kremlių su darbo vyriausybėje priedanga. Lubiankos požiūriu, tai iš tiesų labiausiai priminė priešiškos grupės įsiskverbimą. Būtent taip valstybės saugumas žiūrėjo į visą daugiamilijoninę šalį.

1999 m. gruodžio 31 d. prezidentas Jelcinas savo naujametiniame kreipimesi pateikė Rusijos piliečiams netikėtą dovaną – pareiškė atsistatydinantis iš prezidento posto ir skiriantis Putiną savo įpėdiniu iki priešlaikinių prezidento rinkimų (jie buvo numatyti 2000 m. kovo 26 d.). Už tai pagal išankstinį Jelcino ir Putino susitarimą 2000-ųjų sausio pradžioje Putinas išleido įsaką, suteikiantį pirmajam Rusijos prezidentui ir jo šeimos nariams imunitetą nuo bet kokių teisminių ir administracinių persekiojimų.

2000 m. sausio 13 d. darbo kelionės į Sankt Peterburgą metu Putinas oficialiai patvirtino savo ketinimą kandidatuoti į Rusijos prezidento postą. Vasario 15 d. centrinė rinkimų komisija oficialiai įregistravo jį kandidatu į šalies prezidentus.

2000 m. vasario 14 d. Sobčiakas buvo paskirtas kandidato į Rusijos prezidentus Putino įgaliotuoju asmeniu bei tapo Sankt Peterburgo demokratinių partijų ir judėjimų politinės konsultacinės tarybos vadovu. Išvykęs agitacinės kelionės į Kaliningrado srities Svetlogorsko miestą naktį iš 2000 m. vasario 19-osios į 20-ąją Sobčiakas staiga mirė.

Ankstyva ir netikėta mirtis pagimdė daugybę gandų, kurie turėjo pagrindą. Buvo įslaptinti Sobčiako skrodimo rezultatai, imtasi ypatingų priemonių, kad būtų nuslėpta visa informacija apie buvusio Sankt Peterburgo mero mirtį.

Pasirodė spėlionių, esą jis buvo nunuodytas. Nors oficialiai tai nebuvo patvirtinta, bet Sobčiako mirties dieną Svetlogorske viešėjo garsus KGB agentas verslininkas Šabtajus Kalmanovičius ir buvęs kariuomenės generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos karininkas, irgi verslininku tapęs Andrejus Burlakovas. O tai buvo nerimą keliantis faktas. Negana to, viename interviu Kalmanovičius pareiškė, jog Sobčiakas mirė ant jo rankų.

Po kelerių metų – 2009 m. lapkričio 2 d. – Maskvos centre vidury baltos dienos į Kalmanovičiaus mersedesą buvo paleista ugnis iš dviejų šaunamųjų ginklų. Į jo kūną susmigusios aštuoniolika kulkų šansų išgyventi nepaliko. Kalmanovičius mirė vietoje. Jo vairuotojas Piotras Tumanovas buvo sunkiai sužeistas. Nužudytojo mašinoje operatyvininkai rado pusantro milijono dolerių, kurie žudikų nesudomino. Praėjus dar porai metų nuo kito samdomo žudiko rankos krito Andrejus Burlakovas. Nei žudikai, nei nusikaltimų užsakovai išaiškinti ir rasti nebuvo.

Netrukus po Sobčiako mirties 2000 m. kovo 9 d. žuvo garsus rusų žurnalistas Artiomas Borovikas, skridęs į Gruziją susitikti su numanoma biologine Vladimiro Putino motina, Metechų kaimo, esančio Gruzijoje, gyventoja Vera Putina. Kaip nustatė tyrimas, katastrofos priežastimi tapo lakūno klaida ir oro uosto technikų, kurie prieš skrydį neapdorojo lėktuvo specialiu skysčiu nuo apledėjimo, aplaidumas.

Remiantis oficialiais duomenimis, kovo 26 d., gavęs 39 740 434 rinkėjų balsus (52,94 proc.), Vladimiras Putinas buvo išrinktas prezidentu. Iš tikrųjų Putinas surinko apie 48–49 proc. balsų. Likusieji balsai jam buvo prirašyti

Remiantis oficialiais duomenimis, kovo 26 d., gavęs 39 740 434 rinkėjų balsus (52,94 proc.), Vladimiras Putinas buvo išrinktas prezidentu. Iš tikrųjų Putinas surinko apie 48–49 proc. balsų. Likusieji balsai jam buvo prirašyti, kad savo konkurentą Ziuganovą jis nugalėtų jau pirmajame ture. Taigi 2000 m. kovo 26 d. Putinas įgyvendino valstybės saugumo vadovų, ypač tų, kurie nesibaimino jos išsakyti garsiai – Dzeržinskio, Berijos, Andropovo ir Kriučkovo, – svajonę. Lubianka užgrobė valdžią.