Žiūrint į tris dešimtmečius, praėjusius po Lietuvos išsivadavimo iš sovietų imperijos, susidaro įspūdis, kad politinė ir politologinė mintis Lietuvoje apeidavo labiau politinei filosofijai priskirtinus klausimus apie Rusijos politėją ir mieliau gvildeno ne tai, kas ir kodėl yra Rusija, o tai, kas ir kaip joje tądien vyksta.

Po to, kai Boriso Jelcino Kremlius pradėjo pirmąjį Čečėnijos karą (1994 m.), Jelcino klanas laimėjo prezidento rinkimus (1996 m.), o Aleksandras Duginas paskelbė savo imperinius „Geopolitikos pagrindus” (1997 m.), Lietuvoje dar beveik nebuvo suvokiama, kad imperija po truputį grįžta.

Pirmi nerimo ženklai tada sklido iš Tėvynės sąjungos vadovybės. TS-LK buvo kaip tik laimėjusi Seimo rinkimus ir 1997–2000 m. formavo saugumo ir užsienio politikos darbotvarkę, prie kurios nuo 1998 m. prisidėjo prezidentu išrinktas Valdas Adamkus.

Tačiau kad ir kaip aštriai Lietuvos konservatoriai tada reagavo į Rusijos Dūmos imperinius judesius bei Dugino idėjų gyvybingumą, jų vadovai pabrėždavo, kad Rusijos valdžia nėra Rusijos visuomenė: Kremlius – blogas, bet žmonės – tikrai geri. Tai buvo nuolat kartojama iš aukštų tribūnų. Ir tai buvo klaida.

Tačiau kad ir kaip aštriai Lietuvos konservatoriai tada reagavo į Rusijos Dūmos imperinius judesius bei Dugino idėjų gyvybingumą, jų vadovai pabrėždavo, kad Rusijos valdžia nėra Rusijos visuomenė: Kremlius – blogas, bet žmonės – tikrai geri. Tai buvo nuolat kartojama iš aukštų tribūnų. Ir tai buvo klaida.

KGB karininko Vladimiro Putino paskelbimas Jelcino įpėdiniu 1999–aisiais ir vainikavimas Rusijos prezidentu 2000–aisiais sukrėtė dalį Lietuvos konservatyviojo dešiniojo elito, kurį 2000–ųjų Seimo rinkimai nušlavė nuo valdžios, bet nepadarė didelio įspūdžio valstybės vairą tada perėmusiems kairiesiems.

Į valdžią atėjo Naujoji politika, kurios ryškus atstovas – buvęs Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, naujajame Seime tapęs Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku, priešinosi Lietuvos narystei NATO, 2 proc. BVP gynybai vadino „absurdu“, o apie JAV prezidentą George’ą W. Bushą kalbėjo taip: „Aš manau, jog G. Bushas yra labai pavojingas. Jo agresyvi politika yra pražūtinga“ (BNS, 2002 m. lapkričio 21 d.).

Algirdas Brazauskas tuo metu, duodamas interviu, atvirai svarstė, kad Lietuvai, jo asmeniniu požiūriu, gal net nevertėjo siekti narystės NATO, ir Suomijos neutralumo kelias šia prasme būtų buvęs šiek tiek geresnis.

Tiesa, bendradarbiaudama su prezidento Adamkaus komanda, 2000–2004 m. valdžioje buvusi Naujoji sąjunga prisidėjo prie ambicingo Lietuvos regioninės lyderystės projekto. Vadinamoji „valstybininkų“ grupė, kurios tuometė aktyvi veikla baigėsi sulig politiniu skandalu po VSD karininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje 2006 m., stovėjo prie šio projekto idėjinio vairo.

„Valstybininkų“ politika Rusijos atžvilgiu, be kita ko, rėmėsi prielaida apie tai, kad galima ir, vadinasi, reikia Putino aplinkoje ieškoti bei rasti (ir jie, beje, rado) žmonių, su kuriais įmanomas abipusiai naudingas bendradarbiavimas. Vienu tokių „kontaktinių“ asmenų buvo tapęs Vladimiras Jakuninas.

Įdomu tai, kad dalis „valstybininkų“ oponentų Tėvynės sąjungoje, kurie Rusijos atžvilgiu turėjo bent jau atrodyti esą „vanagai“, tuo pat metu ieškojo ir rado savų naudingų kanalų Maskvoje.

Tokiu kanalu, per kurį pasipylė ne tik rusiška energija, bet ir pinigai, tapo Rusijos oligarchinio kapitalizmo kūrėju vadinamo Anatolijaus Čiubaiso vadovaujama elektros energijos eksportuotoja „Inter RAO“ ir jos dukteriniai dariniai Lietuvoje. Vienu metu net buvo atsiradusi graži politinės giminystės grandis tarp rusiškos elektros importuotojų ir Tėvynės sąjungos iždo.

Bet grįžkime prie „valstybininkų“ reikalų ir jų požiūrio į Rusiją. Vienas šio intelektualinio klubo ryškių žmonių – Antanas Valionis, būdamas užsienio reikalų ministru, kalbėjo, kad:

„Rytuose formuoti saugią aplinką, rinkos ekonomiką, demokratiją, perteikti savo patirtį yra milžiniškas darbas, kurį Lietuva gali sėkmingai atlikti. Lietuva ruošiasi būti įtakinga, aktyvia regiono lydere. Aš manau, kad Rusija yra pragmatiška, pasiruošusi bendradarbiauti. Be bendradarbiavimo su Rusija nei Lietuvai, nei ES nebus lengva normaliai vystytis.“ („Vakarų ekspresas“, 2004 m. gegužės 13 d.).

Šie žodžiai apie „pragmatišką“ ir „pasiruošiusią bendradarbiauti“ Rusiją mūsų ministro sakyti tada, kai Lietuvoje buvo ką tik pasibaigęs Rolando Pakso skandalas, prie kurio kaip tik ir prisidėjo (Jurijaus Borisovo ir „Almax“ istorija) „pasiruošusi bendradarbiauti“, anot Valionio, Rusija.

Ji buvo „pasiruošusi bendradarbiauti“ ir po trejų metų, kai Viktoras Uspaskichas Rusijoje pasiprašė politinio prieglobsčio ir kartu su savo bendražygiais surengė garsiąją spaudos konferenciją, per kurią iš Maskvos tribūnos nesivaržydamas dergė Lietuvą.

Ji buvo „pasiruošusi bendradarbiauti“ ir po trejų metų, kai Viktoras Uspaskichas Rusijoje pasiprašė politinio prieglobsčio ir kartu su savo bendražygiais surengė garsiąją spaudos konferenciją, per kurią iš Maskvos tribūnos nesivaržydamas dergė Lietuvą.

Tai buvo 2007– ųjų ruduo. O 2008– aisiais vyko dar keistesni dalykai. Netrukus po to, kai Rusija užpuolė Gruziją ir parodė visam pasauliui savo tikrąjį politinį veidą (tą veidą atitinkantį turinį Putinas jau buvo paskelbęs Miuncheno saugumo konferencijoje 2007–aisiais), Seimo rinkimus Lietuvoje laimėjo Tėvynės sąjunga.

Atrodė, kad viskas radikaliai keisis. Tačiau užsienio reikalų ministru Andriaus Kubiliaus vyriausybėje paskirtas Vygaudas Ušackas iškart pranešė sieksiąs gerinti santykius su Rusija ir juos pradėti „nuo naujo lapo“.

Taigi su Rusija – kaip ir viskas gerai? Kam rūpi užgrobtos Gruzijos teritorijos, teisa? Juk nesusipyko Europa su Adolfu Hitleriu dėl kažkokių Sudetų. Susitarė. Pradėjo nuo naujo lapo.

Ties šia vieta stabtelkime: nuo 1994–ųjų gruodžio, kai Rusijos kariuomenė įsiveržė į Čečėniją, iki 2008–ųjų gruodžio, kai penkioliktoji Lietuvos vyriausybė pradėjo darbą, Kremlius judėjo imperijos atkūrimo link. Kurį laiką tuo dar galima buvo abejoti, bet 2000–aisiais, atėjus į valdžią sovietinei KGB ir sugrąžinus SSRS himną, klausimas buvo jau nebe „ar tikrai?“, o „kada?“ ir „kaip?“.

Kaip tik tada, kai Rusijoje iškilo Putinas, Lietuvoje prasidėjo ir prorusiškas balaganas, pritraukęs nemažą dalį Lietuvos rinkėjų balsų, ir kartu – griežtas kursas stojimo NATO ir Europos Sąjungą link.

Prie Seimo mitingavo NATO priešininkai su Arvydu Juozaičiu ir Pavilioniu priešakyje. Jų bendražygis Uspaskichas tapo Seimo nariu. Partija, kurios atstovai buvo karščiausiai pasisakę prieš NATO ir JAV, tapo valdančiosios koalicijos dalimi.

Prie Seimo mitingavo NATO priešininkai su Arvydu Juozaičiu ir Pavilioniu priešakyje. Jų bendražygis Uspaskichas tapo Seimo nariu. Partija, kurios atstovai buvo karščiausiai pasisakę prieš NATO ir JAV, tapo valdančiosios koalicijos dalimi. Lietuvos prezidentu buvo išrinktas Paksas, susikūręs populiarumą iš savo karo su JAV komanija „Williams“ ir 2004-aisias paskyręs savo patarėju Rusijos įtakos agentą Borisovą.

Visame šitame balagane Lietuvai kone per stebuklą – daugiausia procesą pradėjusių bei nuosekliai rėmusių dešiniųjų politikų pastangomis – pavyko įstoti į NATO. O įstojusi į NATO Lietuva nuolat erzino Vakarų Europos ir JAV politikus bei diplomatus kalbomis apie Rusijos keliamą grėsmę.

Tačiau ir tos kalbos, ir sėkminga euroatlantinės integracijos politika, ir regioninės lyderystės ambicija visą laiką stokojo intelektualinio – politinio filosofinio, o ne vien techninio diplomatinio arba formalistinio mokslinio (kai struktūra ir metodologija daug svarbesnė už lėkštą turinį) Rusijos suvokimo pagrindo.

Trumpai ir paprastai tariant, nepakankamai stengtasi suvokti ir aiškintis, kas yra Rusijos civiliazacija, politėja. Užtat daug aiškintasi, ar Dmitrijus Medvedevas nustums Putiną; kas ir kaip tam tikru laikotarpiu vyksta Karaliaučiuje; kokie klanai ir kokiu mastu įgijo arba prarado įtaką Kremliuje dėl tam tikrų procesų. Visa tai – įdomu, bet telkia dėmesį ties trumpalaikio aktualumo detalėmis ir visiškai nepaaiškina visumos.

Iki pat Gruzijos karo tvyrojusi migla šiuo klausimu nesibaigė nei 2008–aisiais („atverskime naują puslapį santykiuose su Rusija!“; santykiuose su kuo? kas yra Rusija? kas yra „seni puslapiai?“), nei po prorusiško „Berkut“ siautėjimo Maidane, Krymo aneksijos bei Rusijos agresijos Donbase 2014–aisiais.

Žiemos olimpinese žaidynėse Sočyje Lietuvos komentatorės per LRT radiją linksmais balsais žavėjosi gražiu reginiu ir (tai vyko 2014–ųjų vasarį – per Maidano revoliuciją Ukrainoje) samprotavo, kad politika neturėtų trukdyti sportui.

Po 2009 m. prezidento rinkimų Lietuvoje Rytų politika ir juolab regioninės lyderystės ambicija apskritai buvo nustumta į paraštes. Iškilmingai užsimota teikti prioritetą santykiams ne su nupiepusiais Rytų skurdžiais, o su turtinga Vakarų Europa ir, kaip ilgainiui aiškėjo, pirmiausia – Vokietija (nors iš pradžių buvo kažkodėl minima Skandinavija).

Nusiginkluojanti, pataikaujanti Rusijai, prarandanti energetinę nepriklausomybę, kairuoliškų pacifistinių nuotaikų persunkta ir dešiniųjų vairuojama kažkodėl į kairę, o ne į dešinę Vokietija tapo nekritikuotina. Merkel tapo kone šventąja, o Dalia Grybauskaitė – jos kulto Lietuvos politikoje vaidilute.

Merkel daug metų vykdyta energetinės priklausomybės nuo Rusijos didinimo ir neatsakingo nusiginklavimo politika dabar, kaip matome, trukdo Vakarų sąjungininkų pastangoms padėti kovojančiai Ukrainai.

Antai Olafo Scholzo vyriausybė po ilgų dvejonių, proceso vilkinimo, spyriojimosi ir blaškymosi sutiko siųsti į Ukrainą sunkiąją ginkluotę, bet Vokietijos žiniasklaidoje pripažįstama, kad, tarkime, Ukrainai pažadėtiems Flakpanzer Gepard Berlynas tiesiog neturi šaudmenų. Tos amunicijos, kurią gali pasiūlyti Vokietija, neužtektų net vienai karo dienai (iš „Utro Fevralja” interviu su Ukrainos karo ekspertu Pavelu Lakijčiuku).

Reikia manyti, ilgainiui šią problemą sąjungininkams pavyks išspręsti, nors brangus laikas gaištamas, o juk Rusijos puolimas Ukrainoje nesiliauja.

Bet verta atkreipti dėmesį į kitą svarbų problemos aspektą: Vokietija yra viena pagrindinių mūsų gynybos partnerių Europoje. Ir ta Vokietijos kariuomenės būklė, kuri kelia pasibaisėjimą net jos vadams, antai Alfonsui Maisui, negali nekelti susirūpinimo ir mums (ypač turint omenyje Lietuvoje dislokuoto NATO priešakinių pajėgų bataliono sudėtį).

Tačiau Merkel kultas Lietuvos politiniame beau mond’e skelbė, jog, kad ir ką ji darytų, būtina džiaugtis, turint Europoje šią nuostabią ir išmintingą lyderę. Nors ji darė klaidą po klaidos (kas dabar jau iš dalies pripažįstama pačių vokiečių) energetikos, gynybos, migracijos politikos, santykių su Rusija srityse, mūsų merkelfersteineriai ilgai nenorėjo pripažinti problemos rimtumo.

Kai kalbama apie prorusišką Europos politikos elitą, nuolat minimas buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis. Tačiau jei pažvelgtume į Vokietijos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos būklę arba kariuomenės pajėgumų statistiką, tai matytume, kad ne Schroederio, o būtent Merkel laikais Bundeswehras virto kone pajuokos objektu.

Žinoma, nereikėtų visko priskirti Merkel. Neįtikėtino bukumo argumentai dėl Vokietijos dronų apginklavimo Bundestage skambėjo ne iš jos lūpų (kai buvo nuspręsta, jog misijai Afganistane palaikyti gaminami vokiečių dronai neturėtų būti apginkluoti, nes, na, supraskite, ginkluotas dronas gali sukelti skausmą, mirtį ar sveikatos sutrikimą talibų kariui). Bet gal jau laikas būtų update’inti prorusiško klystkelio simbolį, kuriuo taip ilgai buvo laikomas Schroederis ir neatimti šitos garbės iš jo įpėdinės.

Šiaip ar taip, Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse pagaliau pripažįstama, kad dėl Rusijos grėsmės Baltijos valstybės daug metų buvo teisios, o kitokio požiūrio užsispyrę laikęsi vokiečiai bei kiti Vakarų europiečiai – klydo.

Ir tai – svarbus momentas bei gera proga Lietuvos saugumo ir užsienio politikai. Tai proga ne šiaip išlaikyti Vakarų dėmesį – kaip tiems, kurie, pasirodo, visąlaik buvo teisūs – bet ir pasiūlyti savo darbotvarkę Rusijos atžvilgiu.

Paprastai kalbant, įrodę, kad Rusijos grėsmės klausimais visada buvome geresni ekspertai už „Rusija nekelia grėsmės“ mantrą kartojusius europiečius ir amerikiečius, dabar galime siūlyti tolesnius veiksmus, scenarijus ar planus bei juos grindžiantį Rusijos kaip civilizacijos ir santvarkos suvokimą.

Paprastai kalbant, įrodę, kad Rusijos grėsmės klausimais visada buvome geresni ekspertai už „Rusija nekelia grėsmės“ mantrą kartojusius europiečius ir amerikiečius, dabar galime siūlyti tolesnius veiksmus, scenarijus ar planus bei juos grindžiantį Rusijos kaip civilizacijos ir santvarkos suvokimą.

Šiuo atžvilgiu dabartinė Lietuvos užsienio politika – vadinamoji vertybinė politika (kad ir kaip vertintume viražą su Taivano atstovybe bei jo ekonominius padarinius) yra idėjiškai nuosekli, nes ji grindžiama ne vienadieniu pragmatizmu ar vien reakcija į dirgiklį, bet politine filosofija, teikiančia pirmenybę politinei santvarkai (režimui) kaip esminiam kriterijui su politiškai įpareigojančia skirtimi tarp Vakarų ir Rytų, laisvės ir tironijos, Carlo Schmitto „draugo ir priešo“.

Galima ginčytis dėl to, ar Lietuvai tikrai vertėjo tapti ta vienintele ES valstybe, kuri metė iššūkį Kinijai. Tačiau klasikinio politinio-moralinio dėmens (klasikinė politinė filosofija neatskira politikos nuo moralės taip, kaip tai daro (post)makiaveliškas politinis mąstymas) prioretizavimas renkantis tarp laisvės (Taivano) ir komunistinės tironijos (žemyninė Kinija) yra be galo svarbus, nuosekliai projektuojant šį principą ir į santykius su Rusija.

Štai čia svarbu nepadaryti klaidos, kurią minėjau pirmoje šio straipsnių ciklo dalyje – nepradėti „Duokim garo“ etnoisterijos: „visi rusai – kacapai ir niekšai“, „visi jie kalti, jų kaltė – kolektyvinė, nes visi jie palaiko karą ir Putiną“, „juos visus reikia bausti“, etc.

Pirmiausia ši etnoisterija yra tokia pat primityvi, kaip malūno ir pilnaties dekoracijos senesnėje „Duokim garo“ versijoje (iki 2015 m.) ir paremta visiškai klaidingu Rusijos suvokimu. Jei jau vadovaujamės vertybinės politikos implikuojama politinių santvarkų skirtimi, tai ir kalbėkime apie priešų ir draugų santvarkas, o ne priešų ir draugų tautybes.

Jei kaltinsime „blogas“ tautas, tai rizikuosime nusiristi iki nacių „Juden Raus!“ lygio. Jei „visi jie kalti“, tai gal bausime ir įkalintą žurnalistą Vladimirą Kara Murzą, ir Aleksejų Navalną, ir Lietuvoje dabar gyvenančius Navalno bendražygius? Deportuosime juos ir kitus čia prieglobstį radusius rusus ar tiesiog viešai sugėdinsime už jų tautybę?

Kur kriterijai, kur ta „kaltumo“ sudėtis, kas kaltintojas ir kas teisėjas, jei, kaip teigiama, kaltė – kolektyvinė, ir kalti – visi?

Vokietijos nacių persekiotas Konradas Adenaueris ir jo bendraminčiai po Antrojo pasaulinio karo suvokė vokiečių kolektyvinę atsakomybę, bet neigė kolektyvinę kaltę. Kolektyvinė atsakomybė reiškia viešą atgailą visos valstybės vardu dėl režimo padarytų nusikaltimų, bet, kitaip nei implikuotų kolektyvinės kaltės sąvoka, nereiškia, kad „visi jie – kalti“.

Hannah Arendt suformulavo taip: „Kaltė gali būti tik individuali – ir tik už konkretų nuosavą poelgį. Atsakomybė gali būti kolektyvinė ir aprėpti veiksmus, kurių žmogus asmeniškai neatliko“.

Vargu, ar atsiras norinčių apkaltinti Arendt atstovavimu Putino interesams ir ją denacifikuoti. Nors sprendžiant iš to, kas dabar rašoma Lietuvos socialiniuose tinkluose, – atsiras.

Rusija privalėjo atgailauti už tai, ką pridirbo, iškart po SSRS subyrėjimo, bet to nepadarė, o Vakarai to griežtai nepareikalavo. Atrodo, kad sovietų nusikaltimai Vakarų tiek nejaudino, kiek nacių nusikaltimai. O Stalino, kaip Vakarų sąjungininko, vaidmuo Antrajame pasauliniame kare įskiepijo nerašytą taisyklę (ypač tarp kairiųjų) laikyti stalinizmą mažesniu blogiu už hitlerizmą.

Bet stalinizmas yra tam tikra prasme ne mažesnis, o net didesnis blogis už hitlerizmą. Didesnis pirmiausia todėl, kad jis tęsėsi – su visais kruvinos tironijos žiaurumais, kitaminčių kalinimu, koncentracijos stovyklomis, masinėmis žudynėmis – daug ilgiau: nuo 1917–ųjų iki Stalino mirties 1953– aisiais.

Bet stalinizmas yra tam tikra prasme ne mažesnis, o net didesnis blogis už hitlerizmą. Didesnis pirmiausia todėl, kad jis tęsėsi – su visais kruvinos tironijos žiaurumais, kitaminčių kalinimu, koncentracijos stovyklomis, masinėmis žudynėmis – daug ilgiau: nuo 1917–ųjų iki Stalino mirties 1953– aisiais.

Bolševikų Mordoro blogis dar alsavo nuodais ir gadino daugybės žmonių gyvenimus iki pat SSRS subyrėjimo. Nacizmas Vokietijoje, savo ruožtu, truko 12 metų ir baigėsi visišku režimo sunaikinimu.

Putino režimas turi būti sutriuškintas, kaip buvo sutriuškintas hitlerizmas. Prezidentas Joe Bidenas garsiai pasakė, viešėdamas Lenkijoje, kad to režimo turi nelikti. Ir nauja Rusijos vadovybė visos Rusijos vardu turės atgailauti dėl padarytų karo nusikaltimų bei karinės agresijos aktų.

Tačiau jei mes norime, kad tas naujas režimas Rusijoje atsirastų, turime elgtis išmintingai ir padėti jam atsirasti, užuot skelbę visus rusus nusikaltėliais ir svajoję apie Rusijos gyventojų išnykimą.

Nes su tokiomis svajonėmis ir skelbimais patys rizikuosime nusiristi iki Putino ar Hitlerio nacių lygio, o nusiritę garsinsime savo tautybę nebent kaip tie, kuriems skiriama ši antraštė: „Pasaulį pašiurpinęs lietuvių emigrantų žiaurumas: aukas kapojo gabalais ir trypė kojomis“.

Straipsnyje rašoma: „Pasibaisėtina, ligota, sunkiai suvokiama – tai tik dalis epitetų, užsienio žiniasklaidoje lydėjusių lietuvių emigrantų padarytus nusikaltimus.“ Ar čia esminis dalykas – tautybė? Ar jau laikas pradėti mąstyti apie kolektyvinę kaltę?

Putino režimas, beje, kaip ir Stalino, meile rusams, švelniai tariant, nepasižymi. Jis kupinas neapykantai artimos paniekos savo tautai, rusams, kurie laikomi tik chalopais, balso neturinčia darbo jėga, vergais ir patrankų mėsa.

Neapykanta rusams suartina šiandien keliančius primityvią etnocentristinę bangą su Putino režimu dar ir todėl, kad Ukrainoje Rusijos kariuomenė žiauriausiai elgiasi būtent su rusakalbiais miestais – Charkivu, Mariupoliu, keršydama už tai, kad šių miestų gyventojai, Ukrainos rusai, nepalaikė Putino agresijos 2014–aisiais, kaip kad tikėjosi Kremliaus chunta.

Didžiausia Rusijos bėda yra ne rusai, o politinė santvarka, politinio mąstymo ir veikimo kultūra, politėja. Maskolijos santvarkai reikalinga tokia alternatyva, kokia XIV ir XV amžiuje buvo Rusios žemes valdžiusi LDK ir jos sąjungininkai europiniuose Rusijos miestuose – Pskove, Naugardo respublikoje.

Ir kaip tik dabar, vykstant karui Ukrainoje, daugiau kaip 700 metų egzistavusi civilizacinė skirtis tarp rytietiškos, mongoliškos, maskoliškos Rusijos ir LDK, Lenkijos bei Kijevo Rusios įpėdinio Naugardo grįžta su neįtikėtinu dramatizmu ir jėga. Ir, beje, su Naugardo vėliava (balta – mėlyna – balta) kaip vakarietiška alternatyva krauju suteptai Romanovų ir Putino imperijos trispalvei. Tai – svarbi simbolika.

Jokia išorės jėga dabartinės Rusijos kariniais smūgiais ar ekonominėmis sankcijomis nesugriaus ir nepadalins (nebent Kinijai pritrūks kantrybės laukti prisijungiančio Sibiro). Ji gali tik smarkiai nusilpninti Putino režimą ir paskatinti procesus, kurie lemtų režimo eroziją bei žlugimą. Bet tai neįmanoma be alternatyvaus galios centro ar centrų pačioje Rusijoje ir kultūriškai artimos valstybės, galinčios kurti alternatyvą rytietiškam modeliui, Rusijos kaimynystėje.

Tokia alternatyva – minkštąja ir kietąja galia maskolijos kaimynystėje – anksčiau buvo LDK; tokia alternatyva dabar gali tapti Ukraina, įrodžiusi savo kaip Rusijai karo lauke atsispirti ir net laimėti gebančios kietosios galios potencialą.

Vargu, ar tie centrai pačioje Rusijoje dabar būtų demokratiniai, bet jie bent jau gali būti nepriešiški Vakarams, o ilgainiui (jei Vakarai nebedarys 1991–ųjų „istorijos pabaigos“ klaidos) – net ir draugiški. Toks ir turėtų būti pragmatinis Lietuvos ir Vakarų tikslas. Antai Turkija, nebūdama liberaliąja demokratija, vis dėlto yra NATO narė. O Portugalija įstojo į NATO, kai ją valdė Antonio Salazaras.

Tačiau, kaip jau sakiau, neįmanoma veiksmingai siekti minėto tikslo ir nuosekliai vykdyti santvarkų skirtimi grįstos politikos Rusijos atžvilgiu nesuvokus, kas ir kodėl yra Rusijos politėja. Apie tai – kitoje šio straipsnių ciklo dalyje.