Antra vertus, Lietuvos valdžia užima itin karingą poziciją Rusijos atžvilgiu. Ji ragina Kremliui taikyti vis daugiau ir vis griežtesnių sankcijų, tiekti Ukrainai kuo daugiau ir kuo galingesnių ginklų, nepaisyti Kremliaus užuominų apie galimą branduolinių ginklų pavartojimą, užšaldytą Rusijos turtą nusavinti ir panaudoti Ukrainos rekonstrukcijai, ir t. t. Žiniasklaida niekuo neatsilieka, smerkdama Rusiją ir rusus. Kai kurie pranešimai net skatina neapykantą, nors savaime aišku, kad ta neapykanta laikoma „pelnyta.“
Tad nestebina, kad praeitą savaitę paskelbta naujausia „Eurobarometro“ apklausa rodo, kad valdžios ir viešosios erdvės nuostatos nelieka be poveikio. Nors trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų mano, kad Europos Sąjunga (ES) parodė solidarumą su Ukraina, lietuviai išlieka vieni skeptiškiausių vertinant ES atsaką į karinius veiksmus. Vos 49 proc. pritarė teiginiui, kad nuo konfIikto pradžios ES vieningai atsakė į karo veiksmus. Tai skeptiškiausias rezultatas tarp 27 ES valstybių. Antra vertus, gerokai daugiau lietuvių negu ES vidurkis pasisako už pagalbą perkant karinę įrangą.
Didėjant nuomonės vienybei, auga nepakantumas bei polinkis smarkiai kritikuoti, net smerkti tuos, kurie reiškia nuomonę, kuri šiek tiek skiriasi nuo vyraujančių nuostatų, nuo šiandieninės įprastinės išminties (conventional wisdom). Kilo pasipiktinimo banga po to, kai popiežius Pranciškus pasakė, kad „galbūt NATO lojimas prie Rusijos durų paskatino Kremliaus vadovą piktai sureaguoti ir sukelti konfliktą,“ taigi, kad NATO veiksmai galėjo prisidėti prie Putino nutarimo pulti.
Pažodžiui vertinant popiežiaus pasisakymą, jis yra visiškai teisus ir tikslus – Putinas pakartotinai pabrėžė, kad NATO plėtra kėlia grėsmę Rusijai, tad Vakarai turi atstatyti Rytų Europoje padėtį, kurie egzistavo iki 1997 m. Pastabos buvo, apie ką Putinas galvojo, o ne apie objektyvias karo priežastis. Įsiaudrinę kritikai lyg nepastebėjo, kad popiežius stačiatikių patriarchui Kirilui pasakė, kad „patriarchas negali būti Putino klapčiukas“ ir atidėjo birželio mėnesį numatytą susitikimą Jeruzalėje, taigi, aiškiai atsiribojo nuo Putino apologetų.
Popiežiaus pastabos suteikė progą buvusiems komjaunuoliams (jų gausu) įrodyti, kad jie tebėra ideologiškai budrūs, pasiryžę kiekviena proga smerkti „juodaskvernius“ liaudies išnaudotojus. Panaši nepakantumo dvasia veikiausiai paskatino tuos „patriotus“, kurie šeštadienį ant Kauno stačiatikių parapijos durų priklijavo įžeidžiančius užrašus, manydami, jog vykdo vyriausybės ir žmonių norus.
Popiežius galėjo kitaip išsireikšti, pabrėžti, kad, pagal Bažnyčios puoselėjamos teisingo karo teorijas, Rusijos puolimas smerktinas. Nežinau, kodėl jis to nesakė, gal viliasi tapti tarpininku tarp Ukrainos ir Rusijos. Bet jis užsitraukė daugelio pyktį, nes nepasakė to, ką jie mano, ką kiekvienas privalo sakyti, būtent, kad Rusija yra karo nusikaltimus vykdanti agresorė, ir kad tik nedorėliai to nedaro. Yra viena tiesa, kurią visi turi pripažinti. Buvęs ir, ko gero, būsimas Brazilijos prezidentas Lula da Silva pasakė, kad Zelenskis tiek pat atsakingas už karą kaip Putinas. Jei jis bus išrinktas, ar bus raginama nutraukti diplomatinius ryšius, boikotuoti Brazilijos prekes?
Vilniaus universiteto TSPMI gimtadienio proga buvusi prezidentė D. Grybauskaitė išrėžė sau būdingą kalbą ir kaltinimus. Esą pirminė Vakarų reakcija į Maskvos veiksmus buvo apgailėtina, buvo gėda žiūrėti, kaip stenėjo Europos ir Amerikos vadovai, kad jie nieko negali padaryti. Net dabar nėra tikrų lyderių, o Vakarai vis negeba suprasti, kad Rusija yra visai kita civilizacija. Šitoks populistinis kalbėjimas veikiausiai kutena ne vieno lietuvio širdį, kuris gal mano, kaip ir prezidentė, kad reikalai būtų kitaip klostėsi, jei Grybauskaitė būtų buvusi paskirta viena iš ES vadovių.
Būtų galima priešintis beveik kiekvienam jos teiginiui, bet nėra tam vietos. Ką ji laiko apgailėtinai vangia ir baikščia reakcija, yra tvirtas ir vieningas atsakas, kurio niekas nenumatė karo pradžioje. Atsargią JAV laikyseną sukėlė ne kokia nors nepagrįsta baimė (kur ne kur, JAV tikrai nebijo nei karų, nei Rusijos), bet Rusijos siekių nežinojimas bei supratimas, kad tiesioginė konfrontacija su silpnesniu, bet branduoliniais ginklais apsiginklavusiu oponentu, gali privesti prie nesuvaldomos konfrontacijos. Ir dabar nežinome, ar tie grasinimai yra tušti, ir nežinosime iki kol baigsis karas, nes Vakarams šimtą kartų nereagavus į jos grasinimus, Maskva gali nutarti, kad nebus šimtas pirmojo atvejo. Juolab, kad, pasak Grybauskaitės, Rusija yra visai kita civilizacija.
Grybauskaitė smerkia tuos, kurie galvoja, kaip padėti Putinui išsaugoti veidą, nors teisingai pastebi, kad „kuo ilgesnis karas bus, tuo ilgiau ir daugiau bus naikinama Ukraina.“ Jei Putino savimylos paglostymas, atvėrimas kelio jam pusiau garbingai pasitraukti padės greičiau užbaigti karą Ukrainai priimtinomis sąlygomis ir tuo išgelbėti tūkstančių ukrainiečių gyvybes, tai tegul glosto kuo daugiau ir kuo išmaniau.
Artėjant gegužės 9 d., kuri Rusijoje minima kaip pergalės prieš nacių Vokietiją diena, viešoje erdvėje baiminamasi, kad minėjimų pagrindinis tikslas gali būti ne siekis minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigą, o švęsti karą Ukrainoje. Valdžia nedraudžia eiti į kapines, bet įspėja, kad nevalia neštis uždraustų Rusijos karą Ukrainoje remiančių simbolių. Viliamasi, kad nekils peštynių tarp rusų ir Rusijos agresiją smerkiančiųjų, ir kad kapinėse bus sutelkta pakankamai policijos bet kokiems susidūrimams greitai numalšinti.
Būta siūlymų sekti Latvijos pavyzdžiu ir paskelbti gegužės 9 d. ukrainiečių gedulo diena, ir uždrausti visus mitingus. Akivaizdu, kad pagrindinis Latvijos valdžios tikslas yra atimti iš savo ne latvių kilmės piliečių teisę rengti mitingą, juk Gedulo dieną galėjo skelbti gegužės 8 d. ar 10 d., ar bet kokią kitą metų dieną. Gegužės 9 d. seniai švenčiama, kadaise Lietuvos prezidentai svarstydavo, ar vykti į Maskvą ją atšvęsti. Nereikėtų mėgdžioti komunistų, kurie neleido minėti vasario 16 d., sulaikydavo ir bausdavo tuos, kurie iškeldavo Lietuvos vėliavą, tą „skudurą“, kurį pašalinti reikalavo A. Brazauskas 1988 m. birželio mėnesį Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje.
Rusija ir rusai turi teisę paminėti pabaigą Antrojo pasaulinio karo, kuriame žuvo daugiau negu 20 milijonų sovietinių piliečių.
SSSR palaužė Wehrmachto galią, bet jos indėlis į pergalę gerokai mažesnis negu manoma. Istorikai, kaip Philips Payson O‘Brien, teigia, kad karą lėmė ne sausumos mūšiai, bet tai, ką jis vadina Vakarų sąjungininkų oro-jūros karu. Vokietija niekada neskyrė daugiau negu 9 procentų karinių išlaidų šarvuočių gamybai, lėktuvams apie 50 proc., kas rodo, ką naciai laikė pagrindine grėsme.
