Tariantis dėl šeimos apibrėžimo
Vienas iš ginčų šaltinių: kad apie šeimą galima kalbėti iš įvairių perspektyvų. Pavyzdžiui, praktiškai kiekviena religinė tradicija turi savitą šeimos sampratą. Net ir krikščioniškos įvairios konfesijos skirtingai suvokia santuokos ir šeimos ryšį. Pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčioje daugiau dėmesio skiriama apibrėžti net ne šeimai, bet santuokai, kuri suvokiama kaip sakramentas, kuris sudaromas iki tol, kol mirtis išskirs sutuoktinius.
Katalikiški kanonai nepripažįsta skyrybų, galima tik sudėtinga santuokos pripažinimo negaliojančia nuo pat pradžių procedūra, kuriai reikalingi rimti įrodymai, kad santuoka buvo sudaryta neteisėtai. Sutuoktiniai gali atsiskirti ir gyventi atskirai, tačiau tai nepanaikina santuokos saitų ir todėl iš principo neįmanomas toks dalykas, kaip „antroji santuoka“.
Kitose krikščioniškose bendrijose santuoka nėra vertinama kaip sakramentas, todėl egzistuoja tiek skyrybų, tiek naujos santuokos galimybė. Tiesa, praktiškai visos krikščioniškos bendruomenės tvarkingais seksualiniais santykiais vadina tik tuos, kurie susiję su santuokiniu ryšiu. Tačiau jokios krikščioniškos konfesijos kanonuose neatrasime griežto šeimos apibrėžimo. Čia jau nuo epochos ir socialinės aplinkos priklauso, ar šeima bus vadinami tik sutuoktiniai ir jų vaikai, ar taip pat į ją įtraukiami ir seneliai, broliai, sesės bei kiti giminaičiai.
Lietuvos Konstitucija numato, kad religinės bendrijos gali laisvai tvarkyti vidaus reikalus pagal savo kanonus, jokia valdžia neturėtų nurodinėti, kaip religinė bendrija turi apibrėžti santuoką ir šeimą, o tradicinių ir valstybės pripažintų religinių bendrijų sudarytos santuokos turi ir civilinės santuokos statusą – valstybė jas paprasčiausiai įregistruoja.
Sociologiniu požiūriu, šeima yra besikeičiantys socialiniai santykiai ir paprastai sociologai neformuluoja normatyvinio šeimos apibrėžimo, bet tik deskriptyvų, t. y. paprasčiausiai fiksuoja tai, ką žmonės yra linkęs laikyti šeima.
Kai apie šeimai palankią visuomenę kalbame politiniame lygmenyje, kyla sudėtingas uždavinys – atrasti pasaulietinį šeimos apibrėžimą, kuris leistų vieną socialinių santykių rūšį atskirti nuo kitų. Kadangi nėra aiškaus politikų sutarimo dėl tokio apibrėžimo esmės, Konstitucinis teismas ėmėsi paaiškinti, kokia Valstybės šeimos politikos koncepcija atitinka Konstitucijos nuostatas.
KT konstatavo, kad, nors pagal Konstituciją santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų, tačiau tai nereiškia, kad nėra galimybių sukurti šeiminių santykių kitais būdais nei santuoka. Pasak KT, šeimos tapatybėje svarbiausia ne tai, kaip ji buvo sukurta (ar per santuoką, ar kitu būdu), bet bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, vaikų bendro auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu priimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.
Ar tokiu būdu nuvertinama santuoka? Ar tokiu būdu kišamasi į tai, kaip Lietuvoje veikiančios religijos bendrijos suvokia santuokinius įsipareigojimus ir seksualinius santykius? Tikrai ne. Veikiau pripažįstama, kad gyvenama pliuralistinėje visuomenėje, kurioje, jei su šeiminiais santykiais kylančius gėrius įtraukiama į bendrojo gėrio perspektyvą, labai svarbu dirbtinai nesusiaurinti galimybės kurti tokius santykius.
Partnerystė ir šeima
LR Civiliniame kodekse, kuris galioja jau keliasdešimt metų, yra aiškiai nurodyta, kad Lietuvos žmonės gali sudaryti partnerystės santykius. Tiesa, jie nekonkretizuoti, kiek suprantu, tikintis, kad netrukus bus priimtas Partnerystės įstatymas. Beje, nors šiandien viešumoje šis įstatymas išskirtinai siejamas su homoseksualių žmonių santykių įteisinimu, tačiau iš tiesų egzistuoja daug heteroseksualių porų, kurios nenori sudaryti santuokos, tačiau mielai savo santykius įteisintų per partnerystės institutą, nes tai garantuotų kur kas didesnį jų socialinį saugumą ir suteiktų svarbias teises, pavyzdžiui, gauti informaciją, jei partneris patektų į ligoninę, reglamentuotų turtinius santykius.
Lietuvoje įvairūs Partnerystės įstatymo variantai buvo pateikti Seimui, tačiau jie buvo nepriimti dar pateikimo stadijoje. Tai turėtų reikšti, kad netiko ne kuri nors detalė, formuluotė, bet pati idėja, kad turime teisiškai reglamentuoti lyčiai neutralią partnerystę.
Kiek žinau, dar Pavasario sesijoje vėl bus teikiama nauja partnerystę reglamentuojančio įstatymo versija. Dar nuosaikesnė, atsižvelgianti į kritikų priekaištus, kad partnerystės santykiai ankstesniuose projektuose pernelyg panašėjo į šeiminius, sukurtus santuokos būdu. Spėju, kad labai panaši į tą įstatymo projektą, kuris vis dėlto buvo priimtas svarstyti į komitetus Latvijos Seime.
Pritariu minčiai, kad labai svarbu pradėti rimtas politines diskusijas ir diskusiją dėl konkrečių detalių, kas įmanoma tik tada, kai įstatymas praeina pristatymo stadiją Seime, nes realiai iki tol diskutuojama dėl įvairių dalykų, kurių įstatymo projekte net nėra. Pritariu ir tam, kad svarbiau priimti nuosaikų teisės aktą, nei dar metų metus laužyti ietis dėl tokio, kuris gal ir geresnis, bet negali sulaukti platesnio palaikymo parlamente.
Partnerystė ir santuokos sakramentas
Vienas iš svarbiausių praėjusiais metais tekto Partnerystės įstatymo projekto kritikų priekaištas buvo tas, kad partneryste siekiama sukurti šeiminius santykius ir nelieka skirtumo tarp „partnerystės“ ir „šeimos“. Paradoksalu, jog toks argumentas buvo vertinamas, kaip tikrai rimtas, jį išsakė ir ne vienas pažįstamas katalikas, nerimaujantis dėl to, ar nenukentės krikščioniška šeimos samprata.
Turime labai aiškiai pasakyti, kad siekiama išlaikyti skirtumą tarp „santuokos“ ir „partnerystės“ santykio, kaip dėl skirtingų įsipareigojimo tarp asmenų pavidalui. Tuo labiau, kad Konstitucijoje aiškiai apibrėžta, kas gali sudaryti santuoką. Konstitucinę santuokos sampratą galima keisti tik pakeitus pačią Konstituciją. Tačiau, jei mes teigiame, kad šeiminiai santykiai yra gėris, tai natūralu, jog į tą gėrį orientuojasi ne tik santuoka, bet ir bet kuri partnerystė. Būtent todėl visai nepriimtinas ponios Širinskienės bandymas suvesti partnerystės santykius į ūkinę-ekonominę veiklą. Partnerystė, apie kurią šiuo atveju kalbame, kaip ir santuoka, sudaroma ne dėl to, jog tai ekonomiškai naudinga, tai nėra ūkinės bendrovės kūrimas, bet santykiai, kuriais siekiama sukurti pastovų emocinį prieraišumą bei tarpusavio įsipareigojimus.
Sutinku, kad, žvelgiant iš konkrečios religinės tradicijos, pavyzdžiui, katalikybės pozicijų, brandus emocinis prieraišumas ir jais grįsti seksualiniai santykiai yra neatsiejami nuo santuokos sakramento. Tačiau jei gyvename pliuralistinėje pasaulietinėje visuomenėje, kurioje dalis žmonių nepriima katalikiškos kūno teologijos, ar tai nereiškia, kad svarbu politikams, atsakingiems už bendrą gėrį, rūpintis, kad ir jiems būtų sudarytos palankios sąlygos emociniam prieraišumui augti? Tuo labiau, kad Konstitucinis teismas, pripažindamas, kad santuoka nėra vienintelis kelias į šeiminius santykius, tuo pačiu įpareigoja politikus įgyvendinti konstitucinę prievolę – remti taip pat ir kitus kelius link šeiminių santykių. Tai reiškia, kad mes, nesvarstydami, koks turėtų būti partnerystės teisinis institutas, iš esmės nevykdome konstitucinio priesako.
Apmaudu tai, kad, kai pradedamas kelti partnerystės instituto įteisinimo klausimas, susiduriame su labai keistais prieštaravimais. Nuo „ne laikas“, iki „tai ves prie visuomenės homoseksualizacijos“. Tiesa, dar galima išgirsti ir apie „pasaulinį gėjų sąmokslą“. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna ir skaudu.
Ne kartą susidūriau ir su nuostaba, kodėl man rūpi partnerystės įteisinimo klausimas, nors esu heteroseksualus ir jau beveik trisdešimt metų gyvenu sakramentinėje santuokoje. Bandau dar kartą paaiškinti – nes tai teisinga, nes tai puoselėja saugesnę visuomenę ir yra pagarbos kiekvieno žmogaus orumui išraiška, nes daug metų studijavau Bažnyčios socialinį mokymą ir aiškiai matau, kad tie, kurie kovoja su partnerystės įteisinimu, yra skatinami baimių, o ne krikščioniškos artimo meilės.
Partnerystės įstatymas niekaip negali paveikti mano pagarbos santuokai ir šeimai. Priešingai, esu tvirtai įsitikinęs, kad tai žingsnis, kuriant emociškai brandesnę visuomenę. Tai ypatingai svarbu visų tektoninių lūžių, kurie vyksta šių dienų pasaulyje, akivaizdoje.