Medikamentai baigėsi. Improvizuotą operacinę susprogdino orkai. Kas yra gangrena, žino net vaikai. „Užmirškit mus, mes iš čia nebeišeisim“. Gyslas turintys draskyti pasmerktųjų žodžiai iš Mariupolio citadelės skęsta karo skaičiuose, ginkluotės tiekimų euforijoje ir gyvenimo rutinoje.

Ir, žinoma, pergalės prieš Hitlerį ir nacizmą metinių pompastikoje. Europos sostinėse mašinaliai kartojant „niekada daugiau“.

Nėra veidmainiškesnių žodžių už tą „never again“. Verslas ir pelnas iš prekybos su fiureriu Putinu über alles – štai kas skambėtų be veidmainystės po Krymo užgrobimo, po MH 17 numušimo, Donbaso karo, ką ten tai, kas buvo, šiandien – po Bučos egzekucijų ir Mariupolio sunaikinimo, ir toliau perkant kruvinus Putlerio naftos barelius.

Medikamentai baigėsi. Improvizuotą operacinę susprogdino orkai. Kas yra gangrena, žino net vaikai. „Užmirškit mus, mes iš čia nebeišeisim“. Gyslas turintys draskyti pasmerktųjų žodžiai iš Mariupolio citadelės skęsta karo skaičiuose, ginkluotės tiekimų euforijoje ir gyvenimo rutinoje.

Ukrainoje per tuos aštuonerius metus buvo tik daugiau.

Buvo sušaudyta Maidano šimtinė. Dangiškoji šimtinė. Buvo rusų numuštas Malaizijos keleivinis lėktuvas – per 300 aukų. Buvo Ilovaisko katilo skerdynės – rusų kariai šaudė į ginklus sudėjusius ukrainiečių karius. Buvo Donecko oro uosto gynyba. Buvo šimtai išprievartautų ir kulka į galvą nužudytų Bučos, Irpenio ir Borodiankos moterų. Buvo masiniu kapu rusų karo lakūno paverstas Mariupolio teatras. Vakar – masiniu kaimo kapu tapusi Bilohorivkos mokykla.

Dabar „Azov“ pulko eilė. Azoviečiai žino – jie visi iki vieno mirs. Kaip dangiškoji Maidano šimtinė. „Nuo to laiko, kai rusai įėjo į Mariupolį, čia nuolat vyksta žiaurūs mūšiai. Šiandien mus labai stipriai apšaudė iš artilerijos, žuvo trys mano draugai. Manau, galim dar prasilaikyti savaitę. Et, po to jau niekas čia negalės prasimušti“.

Kiti jau būtų seniai pasidavę. „Azov“ negali pasiduoti rusiškiesiems fašistams taip, kaip vokiškiesiems fašistams pasidavė herojiški Vesterplatės gynėjai, už narsumą sulaukę hitlerininkų pagarbos, kaip Varšuvos sukilėliai, – kariškai garbingai. Pasidavusius orkai nužudys.

Jei orkai galėjo palikti granatą-spąstus prie nužudytos motinos pririštam vaikui, „Azov“ pulkui, kurį orkų fiureris ir jo propaganda demonizavo penktuoju laipsniu, – atskira „programa“.

Putinui reikia „Azov“ karių kraujo, o prieš tai – kančių. Daug kančių. Pažeminimo. Tokia rusiškojo – raudonojo nacizmo karinė tradicija. Tyčiotis iš priešo iki pat mirties ir dar po mirties. Nukankintų partizanų kūnai mūsų miestelių aikštėse. Atsikartojantis vaizdas – nukankintų, išprievartautų ukrainiečių civilių kūnai Bučos, Irpenės ir Borodiankos gatvėse.

Europinio nuoširdaus, bet labiau parodomojo „niekada daugiau“ sąžinė bando prisibelsti į mūsų širdis azovietės 21-erių Katerynos (iki karo mergina studijavo dainavimą) akimis. Tai ji taip gražiai dainavo „Azovstal“ požemiuose.

Susiraskit tą įrašą. Ir nuotrauką. Įsižiūrėkit. Europoje, šiandien mininčioje didžiojo karo metines, nėra nieko tyresnio už Katerynos, šaukinys „Paukštelis“, akis.

Parodykit, kas galite, vengrams ir austrams, kuriems gyvenimas be fiurerio Putino naftos atrodo kaip katastrofa. Nors, o kam žmonėms gadinti nuotaiką? Kažkokie sentimentai.

Mes laidojame juos gyvus – „Azov“ pulko karius. Paukštelį – Kateryną. Europoje. Kuri aštuntą dešimtmetį baigia kartodama – daugiau taip niekada. Praėjus nuo nacizmo sutriuškinimo 77 metams. Europa šitiek metų melavo sau. Viena antroji nacizmo nebuvo sutriuškinta. Su viena antrąja nacizmo Europa ir JAV surengė Niurnbergą, prekiavo, šėrė ją ir garbino. Cha, kaip nacizmo nugalėtojus.

Mes laidojame juos gyvus – „Azov“ pulko karius. Paukštelį – Kateryną. Europoje. Kuri aštuntą dešimtmetį baigia kartodama – daugiau taip niekada. Praėjus nuo nacizmo sutriuškinimo 77 metams. Europa šitiek metų melavo sau. Viena antroji nacizmo nebuvo sutriuškinta. Su viena antrąja nacizmo Europa ir JAV surengė Niurnbergą, prekiavo, šėrė ją ir garbino. Cha, kaip nacizmo nugalėtojus.

Taip, yra vilties – „Azov“ pulkas prie tos vilties bus smarkiai prisidėjęs – kad Europa daugiau nebegarbins rusofašistų. Bet neperšokus to klampių krantų griovio sakyti „op“ būtų nepataisomas optimizmas.

Štai net Šv. Tėvui pasirodė, kad tai NATO lojo ant Rusijos iš Ukrainos. O juk tai sužeistieji „Azov“ kariai dejavo „Azovstal“ pragare. Sproginėjant bomboms ir „Grad“ raketoms graužiantis į trupantį metalą.

Putino karo gebelsai tūkstantį kartų pulką sumaišė su žemėmis. Orkų generolai gal dešimt kartų skelbė juos nugalėję, žadėjo atvežti nugalėtus į paradą Raudonojoje aikštėje. O šitie vyrai drauge su jūrų pėstininkais ir šiandien, Pobedobiesijos dienos išvakarėse, rodo riebią špygą orkams – va, jums „Azovstal“, va, jums vyšnaitė ant torto, ateikit ir pasiimkit.

„Azov“ pulkas neleido triumfuoti Kremliaus šėtonui. Žinodamas, kad jo niekas neišgelbės. Niekas netgi negelbės. Nėra kaip. Auka ant Ukrainos laisvės aukuro. Auka ant sočių vokiečių, prancūzų, suskydusių vengrų, mūsų matijošaičių, uspaskichų, majonezų karaliukų aukuro.

Šventieji kiborgai. Tik tie kiborgai, kurie didvyriškai gynė Donecko oro uostą, turėjo šansą likti gyvi. „Azov“ pulke niekas neturi. „Mes kaunamės, mes kausimės“, – tvirtu ramiu balsu „Azov“ aštuntojo gimtadienio proga darytame įraše raportuoja pulko vadas Denisas Prokopenka.

Kone 70 dienų atkirsti nuo Ukrainos, visiškoje blokadoje. Be vandens. Be medikamentų, su šimtais sužeistų vyrų, kurie miršta šalia, nors galėtų gyventi. Istorijoje nėra daugiau tokių pavyzdžių. Mes žiūrim į jų žygdarbį tarsi tai būtų filmas. Tik „Azov“ kariai – ne aktoriai. Gyvi žmonės. Kuriems skauda. Kurie tokie jauni. Ir labai nori gyventi.

Popiežius supainiojo šunis ir lojimo kryptį. Net ir popiežiai yra tik žmonės, kartais klysta. Kam nors dabar dar gali kilti mintis, kad Šv.Tėvas galėtų pasitaisyti – paskelbti „Azov“ pulką šventaisiais. Na, ir kas kad stačiatikiai. Gerai, kad popiež

iai taip piariškai nesielgia. To ir nereikia. „Azov“ yra kankiniai. Žino savo likimą.

Kraupu apie tai kalbėti XXI a. trečiajame dešimtmetyje. Dar kraupiau laidoti gyvus. Kare, kuris Europoje neturėjo kilti. Jei tik godumas nebūtų taip paprastai įveikęs „niekada daugiau“.

Mes laidojam juos dar gyvus. Nekrikščioniška, pasakytų ne tik popiežius. Bet matydami „Azov“ vyrų ėjimą į mirtį, ar dar turime teisę teologiškai svarstyti, kas čia krikščioniška, o kas ne? Kai krikščionybę ir šeimos vertybes „ginanti“ Rusija, išžudžiusi tūkstančius moterų ir vaikų, pardavinėja Ukrainoje pavogtus grūdus, knyginė krikščionybė iš „Azovstal“ požemių atrodo nekaip. Įkvėptai atrodo paskui Dangiškąją Maidano šimtinę kylančių „Azov“ pulko karių veidai.

Už ką mirs „Azov“ kiborgai? Kaip jie patys šiandien pranešė, už laisvą Ukrainą, už visus žuvusius, visus gyvuosius ir dar negimusius – už visus.

Už ką mirs „Azov“ kiborgai? Kaip jie patys šiandien pranešė, už laisvą Ukrainą, už visus žuvusius, visus gyvuosius ir dar negimusius – už visus.

Taigi ir už tai, kad mes Lietuvoje toliau galėtume dar sočiau ir ramiau gyventi. Kažkuria prasme – šiek tiek ir už galimybę rengti proputiniškus šeimamaršius, į kuriuos galima bus atvaryti su rusiškųjų nacių ženklu ant pilvo, bet tik jokiu būdu ne su Ukrainos vėliava. Taip pat ir šiek tiek už tai, kad Berlynas galėtų drausti Ukrainos vėliavą šiandien ir rytoj. Kad tik ko neatsitiktų.

Toks jau tas žmonių gyvenimas. Laimi verteivos ir paprasti prisitaikėliai. „Azov“ pulkas – dar viena sukrečianti dorų žmonių kankinystės auka, bandanti mums priminti, kaip brangiai kainuoja dorų žmonių tylėjimas ir susitaikymas, kai sukčiai medumi tepa tokius naudingus materialiai „nepainiokim sporto su politika, ir prekybos, ir kultūros“.

Galbūt bergždžiai. Greičiausiai bergždžiai. Bet, matyt, šitam pasauliui reikėjo pamatyti pasmerktųjų kiborgų akis. Katerynos akis.