Bet tada tokie klausimai neiškildavo, nors „Tiesa“ pirmuose puslapiuose varydavo apie tuos nelemtus prietarus, nors mokslinio ateizmo politrukai vis primindavo, kad religija – tai šlykštus opiumas liaudžiai.
Dabar toks klausimas ir panašūs klausimai iškyla. Dieve, ko tik neprisiskaičiau šiomis dienomis apie popiežių. Popiežius pasakė vieną sakinį. Sakinys nuskambėjo nekaip. Ir tada prasidėjo tai, ką galima įvardinti kliniškai: „hysteria lituanica vulgaris“. Prakeiksmas iš pradžių sakiniui, paskui – popiežiui, o tada – krikšto sakramentui ir Bažnyčiai.
Antai ponia Joana rašo, kad tas kretantis senukas maudosi aukse ten, Vatikane. Nors Pranciškaus popiežiškasis kryžius ant krūtinės – ne auksinis, kaip visų kardinolų, o geležinis. Ponas Saulius užsimena apie prabangą ir Vatikano limuzinus. Nors tikrumoje Pranciškus važinėja fiatu arba Ford „Escort“, į tokias neva mašinas nė vienas save gerbiantis Lietuvos bulvių augintojas nesėstų. Vakar ponia Audronė pranešė miestui ir pasauliui: „Jis ten, Vatikane, ponavoja, ikrus valgo“. Bandžiau paaiškinti, kad Pranciškus gyvena vienuolyne, nes yra vienuolis, valgo „mensoje“ – valgykloje šalia kitų vienuolių, kunigų, Vatikano darbuotojų. Neįtikinau. Ponia Audronė ir toliau tiki, kad Kristaus vietininkas minta ikrais. Na, nors nepapasakojo, kad ikrus rusai siunčia. Nors tiek.
Kovo 20 dieną, sekmadienį, stovėjau Romoje, šv. Petro aikštėje ir štai ką išgirdau vidurdienio „Angelus“ popiežiaus maldoje: „Deja, nesibaigia žiauri agresija prieš Ukrainą, beprotiškos žudynės, jų metu kiekvieną dieną kartojasi žiaurumai. Nėra jokio pateisinimo šiems dalykams“. Šie Pranciškaus žodžiai, matyt, Lietuvos nepasiekė. Užtat pasiekia viskas, ką pasako Putino šventikas Kirilas. Stipriai pavaro patriarchas, laikrodžio už 30.000 ir jachtų savininkas! O ką Romoje metalinio kryžiaus savininkas, važinėjantis fiatu? Neperrėkia Kirilo? Negrūmoja? Pragaro liepsnų nesiunčia? Nenori tapti Ramšteino grupės karo kapelionu? Tai mes jam parodysim. Išnagrinėsime kiekvieną jo sakinį, apsvarstysime ir pasmerksime. Choru ir masiškai. Tegu tik jis pabando neatsistoti į tą patį – Kirilo propagandos registrą.
Ir dar tas interviu. Itin neprofesionalus, beje. Nes klausimo ten nėra, nesimato, užtat kabučių – gyvas galas. Galbūt be kabučių, kažkas iš redakcijos parašė. Užtat „NATO lojimas“ – su kabutėmis, tik neaišku, kas čia kalba, kas cituojamas. Šiaipgi istorijoje ne kartą nutiko, kad ne vietoje atsidūręs kablelis reiškė nuosprendį, o per porą žodžių pastumtas – išteisinimą.
Na, bet mums kableliai nerūpi. Nesismulkiname. Jėzuitai Vilniuje pastatė šv. Kazimiero bažnyčią, o mes padarėme planetariumą. Jėzuitai įkūrė Vilniuje universitetą, mes jam intelektualų Kapsuko vardą suteikėme. Na, gal ne mes. Gal mūsų giminės ar bendradarbiai. Šiaip ar taip, visai neseniai kovojome prieš klerikalizmą, išnagrinėjome Žemaitės, Cvirkos ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius, demaskuojančius reakcinę Vatikano dvasininkiją. Todėl šiandien galime ryžtingai pamokyti Romos vyskupą iš Argentinos, ką kalbėti, ko nenutylėti.
Pavyzdžiui: Šventasis Tėvas kiekvieną sekmadienį, „Angelus“ metu, vietoje „buon pranzo“, gerų pietų linkėjimo, turėtų pasiųsti apaštalinį prakeiksmą Putinui. Galėtų išmokti tą rusišką keiksmą ir pasiųsti ten, kur dabar visi visus siunčia – paskui laivą, o kiek tada kiltų aplodismentų. Kitame Ramšteino grupės susirinkime popiežius turėtų išdėstyti Vatikano karinę doktriną – aiškiai ir be nutylėjimų. Turėtų pasiųsti bent pusę šveicarų gvardiečių į Ukrainą. Nors jie ginkluoti ne „Stingeriais“, o alebardomis, nors apranga – nelabai mimetiška, modeliuota Michelangelo, bet tai būtų gražus simbolinis Šventojo Sosto karinės akcijos skelbimas. Pamenate, kaip popiežių karinės akcijos viduramžiais vadinosi? Bet kuriuo atveju, popiežiaus elemozinierius, kardinolas Krajewskis privalėtų suteikti mėnesio ataskaitą, kiek Vatikanas prisidėjo prie haubicų vajaus frontui. Vatikano valstybės sekretoriatas turėtų urbi et orbi patikslinti aptarinėjamo popiežiaus vizito į Maskvą tikslą: neperžegnos, kojų neplaus, nuodėmių neatleis.
Tiek užtenka, kad būtų ištaisyta vieno sakinio erezija?
Ne. Pats laikas, matyt, Kristaus vietininkui permąstyti kvailą pacifistinę Vatikano politiką. Pradėti reikėtų nuo istorinių klaidų ir taiką skelbusių pontifikų. Pasmerkti Benediktą XV, kuris I pasaulinį karą vadino „beprasmiškomis skerdynėmis“ ir tuo įžeidė nugalėtojus. Sukritikuoti Pijų XI, nes labai jau norėjo stabdyti II pasaulinį. Atskirti nuo Bažnyčios Pijų XII, nes nerėkė ir tik 8 tūkstančius Romos žydų išgelbėjo. Toliau: išbarti Jono XXIII ir Pauliaus VI vėles, nes „komunistavo“. Priminti šv. Jonui Pauliui II, kuris danguje, tai, ką jis sakė apie Amerikos karą Irake. Benediktui XVI išrėžti moralą už tai, kad siuntė savo emisarą pas Miloševičių tartis dėl taikos Kosove.
Kodėl Pranciškus neįvardina blogiečių, nepažada jiems asmeniškai skirtų pragaro kančių? Reikalas tas, kad jis vadovaujasi ne Niurnbergo, o Evangelijos dvasia. Ta, kuri nesuderinama su neapykanta priešui, kaip asmeniui, bet nepaneigia neapykantos priešo daromam blogiui. Todėl jis mini agresiją ir nemini agresoriaus. Bet argi sunku patvarkyti Evangeliją ir dar tas labai jau nevyriškas Luko, Mato tezes apie Jėzaus siūlytą dešinį žandą.
O jeigu ne... Mes imsimės priemonių. Prakeiksime. Jis pasakė vieną sakinį, o mes pasakysime kitą.
Priminsime, kad kunigų naudą velniai gaudo, nes taip rašė antiklerikalinės literatūros klasikė. Padarysime reikalingas išvadas apie tai, kaip visais laikais jie skriaudė paprastus žmones. Pasakysime, barokas yra labai nerimtas, išraitytas architektūros stilius, okupavęs Vilnių ir šiek tiek Kauną. Jeigu šis popiežius neatsiims savo sakinio ir neiškvies Kirilo į dvikovą, mes priminsime kardinolų korupciją, pedofilijos skandalus. Jeigu ir to neužteks, rėksime apie inkviziciją ir sudegintus ant laužo mokslininkus, garsiai rėksime. Pareikšime nuoširdų susirūpinimą: Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme tebesklando jėzuitų ordino dvasia. To paties, kuriam atstovauja Pranciškus.
Be abejo, pavartysime sovietinius mokslinio ateizmo vadovėlius, kuriuose įtaigiai parašyta apie prabangoje ir sotume tarpusius vienuolius, apie vargstančią liaudį. Vargstanti liaudis – tai ponia Audronė, kuri iš savo „aifono“ pyškina į feisbuką apie popiežiaus ikrus. Mes įrodysime, kad popiežiaus sakinys apie NATO yra ne tik šito pontifikato, bet ir visos krikščionybės pabaiga. Nes juk būtent taip skelbė dialektinio materializmo profesūra: gausite po skalbimo mašiną, po televizorių, nebereikės jums liaudies opiumo, nebereikės Romos bažnyčios, įsigalės kitoks pasaulio ir kasdienybės suvokimas.
Įtariu, kad popiežius šį prakeiksmą kaip nors išgyvens. O mes lauksime kito „hysteria lituanica vulgaris“ protrūkio.
