Man, kaip ir kiekvienam neringiškiui, tai yra ne tik ekonominis ir ekologinis klausimas, bet ir išlikimo. Kol kas diskusija apie verslinės žvejybos sureguliavimą remiasi tokiu prieštaravimu: kad išliktų žuvys, privalo išnykti žvejai. Ar tikrai mes elgiamės teisingai, žvejams ruošdamiesi sugiedoti „rekviem“?
Neįtikėtinai didelį pluoštą pasiūlymų apsvarsčiusiame Ekonomikos komitete diskutavome ilgai ir vis tiek liko neaišku. Neaišku, kodėl vienokį variantą siūlo Vyriausybė, kitokį – Seimo Aplinkos apsaugos komitetas. Šio komiteto pirmininkės Aistės Gedvilienės žodžiais, rengiamomis Žuvininkystės įstatymo pataisomis būtų įvesta stipri žvejybos kontrolė, gerokai sumažinant įrankių skaičių, o pasitraukiantiems žvejams tinkamai ir sąžiningai atsilyginant. Anot komiteto pirmininkės, verslinė žvejyba Kuršių mariose tęstųsi nedidele apimti, o Lietuvos ežeruose jos iš esmės nebeliktų.
Manau, komitetas pagal nutylėjimą tikisi, kad verslinė žvejyba išnyks ir Kuršių mariose. Iki šiol žvejodami mariose žvejai galėjo naudotis 976 įrankiais. Įvertinusi mokslininkų nuomonę, Vyriausybė siūlo apriboti įrankių skaičių iki 400 (tai yra apie 10–15 įrankių vienai įmonei). Savo ruožtu, kolegė A. Gedvilienė teikia tariamai kompromisinį pasiūlymą įrankių sumažinti net iki 100 – tai yra dešimt kartų. Kitais žodžiais, uždrausti.
Be abejonės, žuvų populiacijai Kuršmarėse reikia žmogaus pagalbos. Marių vandenyse beveik pusšimtis įmonių sužvejoja apie tūkstantį tonų žuvies per metus. Mokslininkai rekomenduoja priegaudą mažinti bent trečdaliu. Todėl atitinkamai Vyriausybė siūlo tinklų ir gaudyklių sumažinti 60 proc. – ar tiek neužtektų žuviai atsigauti?
Manau, užtektų. Vyriausybės siūlymas – jau subalansuotas ir kompromisinis. Vis dėlto gaila, kad dar daug tradicinės žvejybos oponentų galanda prieš juos dantis. Kitais žodžiais, Seime mes apskritai taikomės sunaikinti kultūrinį paveldą. Tai yra paveldas, kurį tėvai perdavė savo vaikams, o šie, jau užaugę ir patys tapę tėvais, perduoda dar kitai kartai. Neringoje iki šiol vieno laivo įgulą gali sudaryti net trys kartos – nedaug kur rasi dar tokio verslumo tęstinumo pavyzdžių, nebent nedidelių gyvenviečių kepyklėlėse ar krautuvėse. Prekybos centruose, drabužių parduotuvėse arba tinklinėse kavinėse nesutiksi trijų kartų atstovų – ten kas kartą užėjęs nebūtinai sutiksi net tą patį darbuotoją. Žmonės greitai keičia darbus, darbuose greitai keičiasi žmonėse. Šiais laikais žmonės neaugina vaikų darbovietėje ir neperduoda jiems darbo pavyzdžiu savo amato paslapčių. Žvejybos amatas yra graži išimtis.
Oponentai įprastai meta argumentą, kad Neringoje atseit jau dabar nerasi lietuviškos žuvies – tik atvežtinę. Pirma, tai netiesa. Antra, ar tai todėl reikia uždrausti verslinę žvejybą, kad lietuviškos žuvies rūkykloje ne kvapo neliktų? Analogija: močiutės turgeliuose irgi vis dažniau parduoda ne lietuviškas, o lenkiškas braškes, tai gal uždrauskime ir močiutes? Jeigu koks nors pamišėlis ir uždraustų lenkiškas braškes parduodančias močiutes, vis dėlto tai nebūtų kultūros paveldo naikinimas. Braškę užauginti ir parduoti gali bet kas. Mariose gaudyti žuvį – retas. Tas, kuris išmoko iš savo tėvo, iš senelio.
Tiek Ekonomikos, tiek Aplinkos apsaugos komitetas iki galo neišgirsta Žuvininkystės įstatymui pateikto Etninės kultūros globos tarybos pasiūlymo. Ko gero, tokį net reikėtų svarstyti Kultūros komitete, nes amatininkystė – tai ne ekonomika ir ne aplinkosauga. Minėta taryba siūlo įvardinti tradicinės žvejybos sąvoką: tai būtų „individuali ar kolektyvinė mažos apimties nepramoninė žuvims gaudyti ir realizuoti skirta veikla, grindžiama iš kartos į kartą konkrečioje vietovėje perduodamomis žiniomis, patirtimi, specialiais įgūdžiais ir tradiciniais įrankiais, siekiant išsaugoti bei praktikuoti vietos ar regiono gyventojų tapatybei svarbius žvejybos būdus, kurie teisės aktų nustatyta tvarka yra sertifikuoti kaip tautinis paveldas ir (arba) įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą“.
Kuršių marių žuvys turėtų būti kaip Trakų karaimų kibinai. Todėl etnologai atkreipia dėmesį, jog „tradicinės žvejybos atžvilgiu ne mažiau svarbu atlikti šio tradicinio amato tyrimus, apimant juo užsiimančių asmenų, šeimų ir bendruomenių veiklas, amato raidą ir perspektyvas, sąsajas su kitais verslais ir kitus aspektus“. Seime tokių tyrimų būtinybės išvis nenorime pripažinti.
Maža to, dabartiniai siūlymai prieštarauja nuostatoms, kuriomis Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO paveldą. Nerija paveldo objektu tapo ne tik dėl unikalaus gamtos grožio, bet ir kaip žvejų gyvenvietė. Kaip įvardija Jungtinių Tautų organizacija, „Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio gyvumą, atmosferą ir išskirtinumą išryškina autentiški vietinio nematerialaus paveldo elementai. Jie apima jūrinį kultūros paveldą, tradicinius amatus, folklorą ir meno tradicijas, etnografinius žvejų gyvensenos elementus, išskirtinius apsauginio pajūrio ir didžiojo kopagūbrio tvarkymo bei miško priežiūros būdus, taip pat nuo XIX a. susiklosčiusias darnios rekreacinės veiklos ir kultūrinio poilsio tradicijas“. Vadinasi, sunaikindami tradicinę žvejybą, mes rizikuojame prarasti ir UNESCO paveldo statusą.
Automatiškai kėsindamiesi į tenykščių į žvejų gyvenseną ir pasaulinį pripažinimą, mes kartu kėsinamės kartu nubraukti ne tik kultūrinį klodą, bet ir europines investicijas. Žvejai amatininkai per praėjusį finansinį laikotarpį pritraukė ne vieną milijoną eurų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Dabar mes taikomės jas išmesti į šiukšlyną, dar tiesiai iš valstybės biudžeto skirdami lėšų kompensacijoms už verslo nutraukimą.
Man, kaip neringiškiui, tradicinė nidiškių šeima, užimanti tradiciniu sunkiu amatu, kelia pasigėrėjimą. Tai buvo liberalo žodis. Tik minutėlę… Ar tai ne konservatoriai pirmiausia turėtų ginti tradiciją?
„Malūnų gatvė be malūnų, / Totorių gatvė be totorių, / Mėnulio gatvė be mėnulio, / O Eigulių – be eigulių“ – tai strofa iš žinomo Jurgio Kunčino eilėraščio. Miltai, žinoma, šiais laikais malami kitaip. Totoriai asimiliavosi. Kol Neringoje naujoji karta norės tęsti šeiminį žvejybos amatą, niekas, tikiuosi, nedrįs posmo papildyti eilute: „Kuršių nerija – be žvejų“.