Per tą laiką Covid neteko ypač pavojingos užkrečiamos ligos statuso. Priešingai „tikiu mokslu“ lūkesčiams, tokiai permainai pasitarnavo ne vakcinacija, ne valstybės finansiškai ir kitaip puoselėta visuotinės baimės atmosfera ir net ne įgytas „bandos“ imunitetas.

O gamta, parodžiusi žmogui jo pažinimo ribotumą, ir, deja, karas. Tie porą metų parodė baimės emocijos, platinamos per socialinius tinklus ir tradicines medijas, galią ir nemažos dalies visuomenės negebėjimą kritiškai vertinti informacijos.

Karas Ukrainoje pastaruoju metu užgožė viską, žinoma, ir pačią Covid pandemiją bei jos valdymo klausimus. Kasdien nuo Covid vis dar miršta po keletą žmonių per parą – daugiau nei per pirmąjį karantiną ar antrojo pradžioje. Tarp mirusiųjų, deja, vis daugiau pilnai vakcinuotų, net jei ir laikytis šio keisto pandemijos valdytojų primesto asmenų klasifikavimo į dvi grupes – vakcinuoti ir nevakcinuoti.

Nuolankiai užmirštant trečiąją – pradėję vakcinacijos procesą arba ją baigę prieš daugiau nei šešis mėnesius. Beje, statistikos departamentas taip ir nepradėjo skelbti statistikos apie rimtus šalutinius poveikius ir mirtis po vakcinacijos per pirmąsias 28 dienas, lygiai kaip ir perteklinių mirčių skaičių Lietuvoje.

Tai verčia manyti, kad taip ir liks neįvertinti dvejus metus trukusio pandemijos valdymo rezultatai. Šią spragą verta pradėti pildyti.

2020 m. sausį PSO paskelbė koronaviruso protrūkį Kinijoje ekstremaliu visuomenės sveikatai tarptautinio pobūdžio įvykiu. 2020 m. vasario 26 dieną tuometė Vyriausybė paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso plitimo grėsmės.

Tuo metu Lietuvoje koronavirusu nesirgo nei vienas asmuo, o ypatingosios teisinės padėties įvedimas rėmėsi PSO rekomendacijomis bei tarptautinės žiniasklaidos pranešimais apie žaibišku greičiu plintantį mirtinai pavojingą virusą, kuris šluoja žmonių gyvybes tokiu greičiu, kad mirusieji paliekami nesurinkti gatvėse.

Plito vaizdai apie krūvas juoduose maišuose laikomų gydymo įstaigose mirusių asmenų, kurių nespėjama laidoti. Socialiniai tinklai mirgėjo pranešimais apie ruošiamas masines kapavietes, vos spėjančias dirbti laidojimo įstaigas ir krematoriumus.

Tik vėliau paaiškės, kad dalis reportažų tebuvo baimės skatinimas ir neturėjo nieko bendro su realybe. „Fact checkeriai“ tylėjo: ir socialinėse, ir tradicinėse medijose. Vėliau paaiškės ir tai, kad šie pranešimai sėdami baimę skatino jaučiančius peršalimo simptomus asmenis kreiptis į gydymo įstaigas.

Nebuvo žinomi tinkami gydymo būdai, visame pasaulyje trūko tyrimo ir apsaugos priemonių. Todėl didžiuliai žmonių srautai į gydymo įstaigas tapo puikia terpe virusui plisti tiek tarp gydymo įstaigas užplūdusių asmenų, tiek ir tarp pačių gydymo įstaigų darbuotojų.

Ši baimingos nežinomybės dėl savo sveikatos ir gyvybės atmosfera, paruošė dirvą griežčiausiems žmogaus teisių ir laisvių ribojimams.

Pirmasis Covid atvejis Lietuvoje paaiškėjo 2020 m. vasario 28 dieną. Atvejis buvo nesunkus, bet tai nebuvo svarbu: socialinių medijų ir tradicinės žiniasklaidos Covid kančių vaizdai ir nežinomybė užgožė bet kokį racionalų mąstymą.

2020 m. kovo 11 dieną PSO Covid-19 protrūkį paskelbia pasauline pandemija. 2020 m. kovo 16 dieną Vyriausybė nusprendžia dviem savaitėms įvesti visuotinį karantiną, kuris keletą kartų pratęstas išsitęsia iki birželio 17 dienos.

Pirmoji Covid banga atnešė daugiau nerimo, nei tikrų žmogiškųjų tragedijų. Savaime suprantama, kiekviena liga, gali baigtis tragiškai, ne išimtis buvo ir Covid, tačiau mirtimi pasibaigusių ligos atvejų buvo mažiau, nei jų yra šiandien, naikinat ekstremaliąją padėtį.

Pirmosios ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimas, buvo gana aštriai kritikuojamas tuometės opozicijos – šiuo metu valdančiosios daugumos atstovų.

Savo abejones dėl šių specialiųjų teisinių režimų pagrindo išsakė garbūs teisininkai: buvo keliami klausimai dėl viso ekstremalios situacijos paskelbimo teisėtumo, taip pat ir atskirų teises ir laisves ribojamų priemonių pagrįstumo.

Pirmąjį karantiną buvo sustabdytos švietimo ir mokymo paslaugos, uždrausti kultūros, pramogų, sporto renginiai ir įstaigų darbas, uždraustas restoranų ir kitų maitinimo įstaigų darbas, įvairių parduotuvių veikla, įvesti ribojimai judėti per Lietuvos sieną, įpareigojimas (privačiam sektoriui – rekomendacija) dirbti nuotoliniu būdu ir kt.

2020-ųjų rudenį, kai susirgimų skaičius ėmė kopti į naujas aukštumas, Skvernelio Vyriausybė bijodama jai lipdytos „policinės valstybės“ etiketės, antro karantino įvesti nesiryžo.

Naujoji konservatorių/liberalų dauguma antrąjį karantiną įvedė nedelsiant, jau lapkričio 7 dieną. Jis užsitęsė daug ilgiau, nei Konstitucija leido įvesti nepaprastosios padėties teisinį rėžimą – iki pat 2021 m. birželio 30 dienos. Per visą tą laiką nebuvo girdėti nei iki tol karantiną kritikavusių žinomų teisininkų, nei tų pačių politikų kritiškų balsų: savų sprendimai nekritikuojami.

Nepaisant to, kad pasirinktos karantino priemonės nebuvo nei liberalios, nei proporcingos. Greičiau „drakoniškos“. Nuo paslaugų ir parduotuvių uždarymo iki judėjimų tarp savivaldybių draudimo. Iš verslininkų ir medikų sukurta „ekspertų taryba“ kartu su operacijų vadovu ėmė įgyvendinti kiekvieno totalitarinio vadovo svajonę – kone kasdien skelbdavo naujus draudimus: kur draudžiama keliauti ir lankytis, kada ir kaip draudžiama bendrauti, su kuo draudžiama susitikti, galų gale – kaip leidžiama kvėpuoti.

Maža to, pasirinktos priemonės buvo nuolat keičiamos, nebūdavo tinkamai pagrįstos nei teisiškai, nei epidemiologiškai. Palyginkite leidimą dirbti dideliems prekybos tinklams, draudžiant aptarnauti asmenis mažesnėse parduotuvėse su tais pačiais metais nustatytu draudimu nepasiskiepijusiems lankytis dideliuose prekybos centruose arba draudimu veikti tiems prekybos centrams, kurie neturi atskiro įėjimo į konkrečias parduotuves.

Prisiminkite nuolat besikeitusius kvadratinių metrų reikalavimus vienam asmeniui. O prievolė lauke dėvėti kaukę? Net ir vienam miške? „Ginti, saugoti, padėti“, regisi tapo „stebėti, sulaikyti ir nubausti“. Pasipylė administracinės baudos, 2021 metų rudenį tapusios baudžiamąja atsakomybe.

Dar pandemijos pradžioje Lietuva įsipareigojo pirkti 16 mln. vakcinų nuo Covid, t.y. po 6 vakcinas kiekvienam Lietuvos gyventojui, įskaičiuojant ir kūdikius.

Nei tuomet, nei vėliau užsakant papildomus vakcinų kiekius 2021 metų gruodį nebuvo pilnai žinomi šalutiniai vakcinų poveikiai. Nei tuomet, nei dabar nėra atlikti pilni vakcinų tyrimai, jos tebėra sąlygiškai registruotos. Niekas nesivargino pagrįsti nei pirkimo kainos, nei kiekio: ilgą laiką pirktų vakcinų kiekiai buvo laikomi paslaptyje, kaltinant melu visus tuos, kurie abejojo, ar bus apsiribota dviem vakcinų dozėmis.

Skaidrumo klausimų nekėlė ne tik nevalstybinės su korupcija kovojančios institucijos, pavyzdžiui, Transparency International Lietuva skyrius (nepaisant to, kad jos motininė įstaiga aštriai kėlė panašius skaidrumo klausimus). Šiuos klausimus tyliai apeidavo net ir valstybinės institucijos, kurių pagrindinė funkcija – kova su korupcija. Girdėjau juokaujant: jie buvo itin užsiėmę „paskolos dėžutės“ tyrimu.

2021 metų rugpjūtį daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų jau buvo pasiskiepiję bent viena vakcinos doze nuo Covid. Vietoje to, kad toliau skatinti rizikos grupių skiepijimą ar sveikatinimą, suplanuoti ir numatyti neišvengiamai būtinus ribojimus, jei kiltų trečioji banga, valstybė ėmėsi beprecedenčių visuomenę skaldančių ir atskirus asmenis segreguojančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimų: verslui leista diskriminuoti sveikus, tačiau nepasiskiepijusius asmenis.

Tyčia erzindama atsisakiusius skiepytis, valdžia leido dešimt tūkstantinius koncertus uždarose erdvėse „pasiskiepijusiems“, nors buvo žinoma, kad serga ir užsikrečia tiek skiepyti, tiek ir neskiepyti.

Priėmė teisės aktus draudžiančius aptarnauti nesiskiepijusius kavinėse ir ne maisto prekių parduotuvėse, uždraudė įeiti į visas dideles maisto prekių parduotuves, iš esmės uždraudė studijuoti, dirbti kontaktinį darbą ir t.t. Galų gale pasiūlė šių asmenų negydyti ir įvesti privalomą vakcinaciją.

Žodžiu, užsibrėžta jų „gyvenimą paversti pragaru“ – viskas pagal garsųjį vienos laidos prodiuserių ir vedėjų planą, kurį žavingu pritariančiu juoku sutiko įtakinga sveikatos apsaugos politikė. Tokių sprendimų pasekmėje visiškai prognozuojamai eksponentiškai ėmė augti sergančiųjų skaičiai. Politikai gėrėjosi savo išskirtinumu ir nebaudžiamumu: Jungtinės Karalystės premjeras nesisaugodamas linksminosi Anglijoje, be kaukių gruodžio vakarus priėmimuose leido įtakingi Lietuvos politikai.

Lyg to būtų maža, 2021 m. metų pabaigoje buvo užsimota įstatymu nustatyti dar pavasarį sąmokslo teorijomis vadintą vaikų skiepijimą, pasiūlyta privalomai skiepyti medikus bei socialinius darbuotojus ir nustatyti, kad „galimybių pasas“ bus atimtas iš visų tų kurie pasiskiepijo anksčiau, jei šie nesutinka revakcinuotis.

Kurioziškiausiai atrodė siūlymas priversti skiepyti vaikus: pasauliniai tyrimai rodė, kad vakcinos naudos ir galimos žalos santykis akivaizdžiai nėra vaikų privalomos vakcinacijos naudai.

Politikai ir „ekspertų tarybos“ medikai pradėjo nebeslėpti, kad visos priemonės yra nukreiptos tam, kad priversti asmenis vakcinuotis.

Paprasta kalba – suvartoti nupirktas vakcinų dozes. Konstitucijos nepajudinama vertybė – teisė į asmens kūno neliečiamumą buvo atimta: nemaža dalis visuomenės pripažino, kad pasiskiepijo dėl grubios netiesioginės prievartos, patyrė šalutinius poveikius po vakcinų, kurių šalutinių poveikių žalos valstybė atlyginti nesutiko.

Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nebuvo tokio kiekio iš oficialių šaltinių teikiamų manipuliacijų faktais ar net atviro melo. Abejojantys „tikiu mokslu“ dogmomis buvo vadinami sąmokslo teorijų kūrėjais ar plokščiažemiais, nors didelė dalis tų „sąmokslo teorijų“ vėliau pildėsi.

2022 m. vasario 5 dieną, pačiame Covid pike, kai susirgimų skaičius buvo aukščiausias per visą Covid pandemijos laikotarpį, sudarydamas beveik 13 tūkst. naujų susirgimų ir net keliolika mirčių per parą, Vyriausybė nusprendė panaikinti segregacinį „galimybių pasą“.

Buvo skelbiama, kad tikrai ne dėl to, jog Konstitucinis teismas po kelių dienų turėjo nagrinėti jo teisėtumo klausimą.

Ši schema buvo pakartota, kilus bylai dėl pareigos dėvėti kaukes moksleiviams: kaukių dėvėjimas buvo panaikintas vos kelios dienos prieš kitą Konstitucinės justicijos bylą, kurioje turėjo būti sprendžiamas jų teisėtumo klausimas.

Lietuvos visuomenė buvo nusivylusi valdymu ir neteisėtumu, žongliravimu politine galia ir manipuliacijomis žmogaus emocijomis tiek, kad, bijodama neramumų, valdžia gyventojus per valstybines šventes suvarė į gardus, o politikai kalbėjo į aikštės tuštumą.

Visi, kurie kėlė nepatogius klausimus, buvo braukiami į paraštes arba net gąsdinami baudomis. „Ginti, saugoti, padėti“ Pilies gatvės prieigose padėjo drausti ir cenzūruoti.

2022 m. gegužės 1 dieną Lietuvoje panaikinama ekstremalioji padėtis, Covid jau nebepripažįstama ypač pavojinga liga. Spaudoje neišnyksta pranešimai apie tai, kad rudenį Covid gali grįžti.

Pasaulio sveikatos organizacija, kuri neatrodo esanti tinkamai apsaugota nuo privačių vaistų gamintojų bei su jais susijusių asmenų įtakų, toliau skatina vakcinaciją nuo Covid.

PSO, atkreipia dėmesį, kad kovai su pandemijomis pasaulis nėra tinkamai pasiruošęs, todėl pradėjo rengti atsako į pandemijas valstybėms privalomą tarptautinę sutartį. Ar Lietuva ir visas pasaulis pasimokys iš Covid valdymo klaidų? Ar įvertins politikų, atsakingų valstybės institucijų vadovų veiksmus ar neveikimą?

Europos Parlamento nariai teismui skundžia ES Komisiją dėl Covid sutarčių neskaidrumo, Jungtinės Amerikos valstijos teismai valo valstybę nuo neteisėtų Covid pandemijos valdymo sprendimų. Lietuvoje valdžia „patraukia“ nepatogius sprendimus pati, kad tik nereikėtų pripažinti klaidų.

Ar STT pareikalaus Covid vakcinų sutarčių skaidrumo, gal paskaičiuos Covid viešinimo kampanijų – baimės atmosferos – kaštus? O gal pati Sveikatos apsaugos ministerija paviešins niekam nereikalingų ir šiuo metu net dovanoms netinkamų besibaigiančio galiojimo vakcinų įsigijimo milijoninius kaštus?

Pridėkime dar ir utilizavimą. Ar vis dėlto regėsime kitą alternatyvą: rudenį vėl atgims Covid baimės pandemija, bus primygtinai siūlomi likę milijonai Covid skiepų, o kartu su ekonomine vėl nersime į teisės ir teisingumo krizę.