Ketvirtadienį pro žemės orbitą praskridęs milžiniško dydžio asteroidas nuvylė visus, kas nekantriausiai laukė pasaulio pabaigos. Nors šiemet ir man lieka vis mažiau argumentų, kodėl Kūrėjas turėtų leisti žmonijai dar kiek pagyventi. O gal mūsų planeta vis dar nesunaikinta kosmoso kūnų tik todėl, kad kažkam ten, viršuje, gaila visai ne mūsų, o kitų gyvybės formų – kačiukų, šuniukų ar meldinės nendrinukės?
Pirmą kartą pažvelgiau į žvaigždes pro teleskopą Molėtų observatorijoje vėlyvuoju sovietmečiu, kai mano motina su dailininkų grupe atvyko į kažkokį plenerą, į kurį buvo rekomenduota atsivežti ir vaikus. Dabar jau net nepamenu, ką pamačiau danguje, tačiau sukrečiantis įspūdis, kad esame siaubingai vieniši beribėje kosmoso erdvėje, tada įstrigo ilgam.
Toks pats jausmas turėjo lydėti Lietuvos užsienio politikos kūrėjus per visus tris laisvės dešimtmečius, kai Vakarų šalių diplomatams jie bandė kalbėti apie Rusijos grėsmę. Žvelgiant paviršutiniškai, galima pamanyti, kad Vakarai mus suprato ir netgi priėmė į elitinį išrinktųjų klubą – Europos Sąjungą ir NATO. Tačiau kiekviena mūsų užuomina apie Rytuose bręstantį blogį būdavo sutinkama tarsi išsiskyrusios su sutuoktiniu bendradarbės ar daugiabučio kaimynės pasakojimai, koks anas buvo niekšas.
Iki 2014 m. Krymo užgrobimo Lietuvos balsas buvo tarsi tas radijo pranešimas į kosmosą, kurį žmonija siuntė, naiviai tikėdamasi, kad jis pasieks protingas būtybes. Vakariečiai palinguodavo galvomis arba užsimindavo kažką apie trauminę okupacijos patirtį, kuri neva neleidžia mums suprasti pasikeitusio pasaulio. Ir toliau statė Putino valstybėje automobilių surinkimo gamyklas, pardavinėjo jachtas ir prabangius butus prestižiniuose Europos miestų kvartaluose Rusijos oligarchams. Rusiškų dujų ir naftos pinigais gausiai maitinami tarpininkai rėmė politikus, plepėjusius apie vieningą erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Net ir sankcijos už Krymą buvo tik mandagus paraginimas Putinui elgtis pagal įprastas taisykles ir negadinti biznio nei sau, nei partneriams.
Lietuvos politikams, kurie matė ir suprato, kad Putinas nesustos nei po Gruzijos teritorijų, nei po Krymo užgrobimo, skaudžiausia buvo ne tokia Vakarų reakcija, bet pačių lietuvių aklumas. Vargu, ar Lietuvos socialdemokratų lyderiai dabar norėtų prisiminti, kaip prieštaravo krašto apsaugai tenkančios bendrojo vidaus produkto dalies didinimui virš 2 procentų. Arba visai prieš karą išvadino valdančiuosius konservatorius „karo partija“ už tai, kad šie atvirai kalbėjo apie Rusijos pasiruošimą užpulti Ukrainą.
Nesinori dabar jų kaltinti, nes iš esmės jie tik įgarsino savo rinkėjų – nemažos Lietuvos gyventojų dalies – nuotaikas. Frazė „rusai puola“ jų lūpose skambėjo su neslepiama ironija, o profesoriaus Vytauto Landsbergio pasisakymai apie neištirtą iki galo Sausio 13-osios bylą ir augantį Kremliaus agresyvumą sulaukdavo komentarų apie senatvines proto negalias. Kiek iš jų, prieš kabindami ant automobilio Ukrainos vėliavėles, garsiai ištarė, kad Profesorius buvo teisus?
Rusiški pinigai Lietuvoje neturėjo blogo kvapo iki pat 2022 m. vasario 24-osios. Putino režimo valdininkams, prasiplovusiems iš savo valstybės pavogtų dolerių maišus, Lietuvos sostinės ir kurortų nekilnojamojo turto agentūrų vadybininkėliai lankstėsi kaip Rytų pasakų padišacho tarnai. O Druskininkuose visa kurorto infrastruktūra buvo kuriama pagal klientų iš Rusijos ir Baltarusijos poreikius. Pradedant rusiškai kalbančių darbuotojų paieška ir baigiant SPA paslaugų kainomis, atbaidžiusioms anksčiau ten važiavusius poilsiauti lenkus, bet priimtinoms Maskvos turtuolių uošvėmis ir meilužėms. Toks į Rusiją orientuoto verslo modelis strigo jau per pandemiją, o bet kokias atsigavimo viltis sugriovė Putino karas Ukrainoje.
Kelių dešimtmečių Lietuvos pastangos siekti energetinio saugumo dabar leidžia mums nesibaiminti tokio Kremliaus dujų šantažo, koks šią savaitę panaudotas prieš Lenkiją ir Bulgariją. Gal ir ne laikas dabar prisiminti, ką apie suskystintų dujų terminalą yra šnekėjęs Artūras Skardžius ir kiti „Independence“ kritikai iš dabartinės opozicijos. Bet visada išliks klausimas, kam jie tuomet tarnavo, bandydami pakirsti lietuvių pasitikėjimą savo galimybėms išsilaisvinti nuo Rusijos energetinių pinklių. Tarsi narkomanui kas nors primygtinai kartotų, kad visi gydytojai iš jo tik bando pasipelnyti, o heroino dileris už juos atrodo patikimesnis.
Skaudu, kad europiečiams atsitokėti reikėjo Bučos žudynių, bet šią savaitę visuomenės nuomonės lūžis transformavosi į politinius sprendimus, kurių pasekmes matysime ne vieną dešimtmetį. Ramsteino konferencijos sprendimai kolektyvinėmis laisvojo pasaulio pastangomis siekti Ukrainos pergalės ir visiško Putino sutriuškinimo savo reikšme prilygsta D dienai – sąjungininkų išsilaipinimui Normandijoje 1944 m. birželio 6-ąją.
„Ramsteino konferencija turėjo įtakos esminiams pokyčiams – Vokietijos Bundestage vardinio balsavimo metu sunkiosios ginkluotės tiekimui pritarė 586 deputatai, 100 balsavo prieš, 7 susilaikė“, – džiaugėsi Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Iki Ukrainos pergalės dar bus skaudžių dienų, kai atrodys, kad ji sunkiai įsivaizduojama. Kai matysime pranešimus, kad Rusijos armija užėmė dar kelis su žeme sulygintus Donbaso kaimus ir lėtai, bet vis dėlto stumiasi pirmyn. Bus daug ašarų, raketomis atakuojamų Ukrainos miestų gyventojų aukų, fronte žuvusių mylimųjų ir į nelaisvę patekusiųjų kančių. Tačiau vasaros pradžioje, kaip prognozuoja Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas Oleksijus Arestovičius, ukrainiečių kariuomenės pranašumas darysis vis akivaizdesnis, o vidurvasarį rusai jau negalės ne tik pulti, bet ir apginti užgrobtos teritorijos.
Taika žemėje ir žmonių rūšies išlikimas šiuo metu pasiekiami tik per agresoriaus sunaikinimą mūšio lauke. O po Ramsteino konferencijos visos Putino svajonės užvaldyti pasaulį tampa tikrovės nesuvokiančio savo bunkerio kalinio kliedesiais.
