Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles.“
Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“, ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“
Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“
Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ (Jn 21, 15–19)
Jėzus neklausia Petro apie praeitį, neprimena jam prieš keletą dienų įvykusios išdavystės (Jn 18, 17–27), tik pasiteirauja apie jo meilę, nes „meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8).
Jis patiki Petrui užduotį rūpintis Bažnyčia. Jei Petras mylės Jėzų, tada suprantama jis mylės ir Jėzaus bendruomenę, mokės rūpestingai jai patarnauti, nepasiduos gundymui išnaudoti jam patikėtus žmones.
Ši prisiimta užduotis, besąlygiškai mylėti Jėzų ir jo bendruomenę, pareikalaus iš Petro atiduoti savo gyvenimą.
Pasakymas „ištiesi rankas“ yra galima nuoroda į pasmerktųjų nukryžiavimui gestą. „Kitas tave perjuos“ taip pat primena virves, užrištas tiems, kurie buvo vedami nukryžiuoti.
Bažnyčios tradicija sako, kad Petras buvo nukryžiuotas žemyn galva 67 m. Romoje.
Pokalbį tarp Jėzaus ir Petro galime perkelti ir į mūsų kasdienybę. Jau šv. Augustinas († 430) pastebėjo, kad klausdamas Petro, Jėzus klausia kiekvieno iš mūsų: „Ar myli mane?“.
Krikščionybė nėra tik tam tikrų tiesų praktikavimas, bet kažkas daug intymesnio ir gilesnio. Tai – draugystės santykis su Jėzumi Kristumi.
Daugelį kartų, savo žemiško gyvenimo metu, Jėzus klausdavo žmonių: „Ar tu tiki?“, bet niekada neklausdavo: „Ar tu mane myli?“.
Šį klausimą jis užduoda tik po savo kančios ir mirties, kai įrodė kiek jis pats mus myli.
