Daugeliu ligų serga senstanti Europos Sąjunga, bet, norėdami ligas gydyti, turime jas diagnozuoti ir pradėti laiku gydyti. Apsimetimas, kad viskas gerai, yra tiesus kelias į ES suirimą.
Visą laiką Vakarų valstybių pareigūnai ir ES valdininkai kalba apie europinių vertybių gynimą. Tiesa, dažniausiai nedetalizuodami, ką tai reiškia.
Ką tik stebėjome Prancūzijos prezidento rinkimus. Girdėjome politologų ir politikų su baime pateikiamas prognozes, kad ES gali žlugti, jeigu „Marine Le Pen įveiks Emanuelį Makroną“. Vargu, ar E. Makronas pasirodė kaip tikras lyderis karo Ukrainoje laikotarpiu. Ne paslaptis, kad didelė dalis prancūzų rinkosi tarp „choleros ir maro“, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – kaip nusilpo ES, jeigu vienos šalies rinkimai kelia tokį pavojų kone 30-ties valstybių sąjungai, tai koks jos tvarumas? Kokios vertybės vienija ES?
ES buvo sukurta krikščioniškų vertybių pagrindu. Dabar dalis valstybių ir ES komisarai aršiai kovoja, norėdami vietoje jų įdiegti iš komunistinės ideologijos gimusius genderizmo principus. Dalis valstybių tam priešinasi. Kova dėl šeimos išsaugojimo yra esminė: tai kova už tiek biologinį, tiek vertybinį gyvybingumą. Net požiūryje į žmogaus gyvybę esame nenuoseklūs. Bet kuris su biologijos mokslu nesusipykęs žino, kada pradedamas žmogus. Atrodo, kad sutariame, jog kai agresorius žudo žmones, nusipelno pelnyto pasmerkimo. Tačiau, žudymas negimusios gyvybės norimas pateikti kaip žmonijos pažangos išraiška. Nenurašykime, kad tik politikai dėl to ginčijasi, tokie ginčai vyksta ir tarp žmonių. Valstybių vadovai yra išrinkti žmonių, o jie dažniausiai renka panašius į save.
Karas parodė, kad demokratiją, kaip vertybę, realiai, o ne tik žodžiais, ginti ne visi nori. Tai ne visiems yra labai svarbu. Gerovės poros procentų pablogėjimas nemažai daliai yra per didelė kaina demokratiją ginant nuo diktatūros ir vykdomo genocido. Daug kam nesinori nulipti nuo „gerovės pečiaus“. Ant pečiaus gulint žymiai patogiau „padėlioti politologinius pasjansus“ ar pasidalinti įžvalgomis apie demokratinių vertybių svarbą. Taigi, vienos valstybės ryžtasi, nežiūrint didžiulių kaštų, ginti demokratiją, kitoms pinigai svarbiau. Akivaizdu, kad ES demokratiją šiandien tikrai gina net ES kandidato statuso neturinti Ukraina.
Dalis ekspertų pasakytų, kad teisinė valstybė ir jos principai vienija ES. Iš pirmo žvilgsnio gal ir taip. Tačiau ji tokia sudėtinga, o kodeksai ir konvencijos tokios didelės ir sunkiai eiliniam piliečiui suvokiamos, kad jam yra be advokato nesuprantamos. Tai atsitiko, nes atsitiko, nes atsisakėme aiškių dekaloge surašytų principų ir ėmėmės aprašinėti atskirus atvejus, kurių yra begalės. Tokia teisinė sistema ne tik vis mažiau visus jungia, bet baugina, juo labiau, kad ji vis dažniau primetama iš šalies, ne tiesiogiai per piliečių rinktus atstovus. Sistema darosi dar svetimesnė, kai ją perrašinėja niekieno nerinkti ir žmonėms neatskaitingi „teismai“. Žmonių entuziazmo tikrai nedidina ir ES „lyderių“ noras per teisinę sistemą kariauti su „neklusniomis“ valstybėmis ir primesti suverenių valstybių piliečiams nepriimtinas, ideologų išgalvotas vertybines nuostatas.
Gal Europos Sąjungos parlamentas galėtų vienyti ES piliečius? Bet karas parodė, kad jo buvimo prasmė yra abejotina, nes jis beveik nieko nesprendžia ir vargu, ar kada spręs, nors kainuoja daug.
Taigi, Europos Sąjunga vis labiau panašėja į vertybiškai skirtingų ir sumišusių valstybių sąjungą, kurios nariai vis mažiau turi ką nors bendro.
Kokia išeitis?
Jeigu trumpai. Išeitis – ryžtingai grįžti prie ES suformavusių vertybių ir ginti jas taip, kaip Ukraina jas gina. Parodykime pavyzdį. Nuo to priklausys ir ES ateitis.