Taip ir dalis Lietuvos gyventojų, kuriuos pavadinsiu sąlyginai drėmaitėmis ir drėmaičiais (pagal buvusią Valstybinės kultūros paveldo komisijos vadovę Gražiną Drėmaitę, kuri gynė Žaliojo tilto balvonus su tokiu pat atkaklumu, su kokiu Visvaldas Matijošaitis laikosi įsikibęs savo verslo Rusijoje) – jie kovoja už okupantų ir agresorių teises su pavydėtinu atkaklumu ir nuoseklumu.
Kaip ukrainiečiai (visi – ir ukrainietiškai, ir rusiškai kalbantys) gina savo žemę ir savo gyvenimą nuo Putino nusikaltėlių, marodierių, žudikų ir prievartautojų ordos, taip dalis Lietuvos žmonių iki pamėlynavimo išblyškusiais artrito išsukiotais pirštais įsikibo į šventą teisę aukai jausti kaltę prieš smurtininką ir jo nuolatos atsiprašinėti.
Susminga peilis į nugarą, ir nugaros savininkai drėmaičiai klausia peilio, ar jam neskauda?
Kaip ir dėl Žaliojo tilto, kaip dėl Cvirkos, kaip ir dėl visos komunistinės velniavos naikinimo, kaip dėl koloradinės juostelės uždraudimo, kaip (anksčiau) dėl sovietinės ir nacistinės simbolikos – kyla tokių pačių tuščių argumentų bangos. Kartojama nuolatos tas pats per tą patį: tai mūsų istorija, negalima išplėšti lapo iš istorijos, tik silpni bijo savo istorijos. Taip kalba kvailiai, kurie kažkur išgirdo tą formulę, kurią (priminsiu) daugiausiai kartojo Rusijos gyventojai, kai jų klausdavo, kodėl pas juos vis dar paminklai budeliams ir žudikams Vladimirui Leninui ir Feliksui Dzeržinskiui. Gal prieš porą dešimtmečių lėkštas ir infantiliai besimaivantis britų aktorius Michael Palin darė dokumentinį serialą, prikimštą prasto angliško humoro apie vonias ir tualetus, ir kažkur Rusijoje jam mergaitė pasakė apie paminklą vienam iš komunistų žmogžudžių: „negalime išplėšti lapo iš istorijos“. Aktorius patenkintas vartė akis, nes jam tai atrodė labai gili mintis (palyginti su jo vienaženkliu protu, gal ir tikrai).
Dabar įsivaizduokime, kad pora išsiskiria, bet moteris, gyvendama viena, tebelaiko smurtavusio buvusio vyro portretus visur bute, klausosi įrašų, kur jis dainuoja, o dar kartais pagal nuotraukas nusipiešia ant kūno mėlynes ir kraujosruvas. Kodėl taip elgiesi, klausia jos. „Tai mano istorija, aš negaliu išplėšti iš jos lapo.“
Dantis sugedo, supuvo, bet neleisiu gydytojui jo ištraukti: tai mano kūno dalis, tai mano istorija.
Būna žmonių, kurių psichika sutrikusi, ir jie pradeda viską kaupti, negali išmesti nieko, prisiriša net prie senų laikraščių, kamščių nuo butelių, tuščių saldainių dėžučių, ir jų namuose pasidaro sąvartynas, pro kurį neįmanoma prasibrauti. Tie daiktai, tiksliau – atliekos, yra jų gyvenimo dalis, ir jiems gaila to atsisakyti. Tokie žmonės be savo tuščių skardinių, dėžučių su sudegusiais degtukais, senų suplyšusių drabužių atsargų neturi nieko, kas juos džiugintų – jie neturi dabarties, juo labiau ateities, ir todėl gyvena praeitimi.
Tas, kas visą laiką būna atsisukęs į praeitį, ateičiai atsuka užpakalį.
Kadangi istorija yra garbingas ir svarbus mokslas, kurį verta išmanyti, kai kam pradeda atrodyti, kad savaime visa istorija yra tauri, naudinga ir nieko blogo mums padaryti negali. Tai labai toli nuo tiesos.
Panašiai sakoma ir apie religiją ir bažnyčią: blogo neišmokys. Aha, tikrai. Kol neprisimeni, kiek nusikaltimų padaryta Dievo vardu, kokie kruvini karai ir skerdynės, užkariavimai ir genocidai rėmėsi Dievo garbinimu. „Šventas karas“ – viskas tvarkoje ir viskas pateisinama, jeigu žudom ir engiame žmones, kurie, murmėdami savo terapinius užkeikimus, maldomis vadinamus, kreipiasi į kitą išgalvotą senelį debesyse negu mes patys.
Istorijos pavojingo pritaikymo pavojai dabar aiškesni negu bet kada. Vladimiras Putinas, kuris yra vienas ryškiausių praeities lyderių pasaulyje, savo veiksmus ir kruvinas avantiūras planuoja ir rengia pagal du dalykus: savo istorijos suvokimą ir savo nenumaldomą norą būti istorijoje, būti istorijos vadovėliuose. Vaikystėje ir paauglystėje žiauriai skriaustas, užaugęs tarp traumų ir patėvio smurto, Vladimiras turėjo svajonę: turėti aplink save prabangą tokią, kokią matė savo gimtojo Leningrado muziejuose, turėti tokių moterų, kokias turi gyvenimo šeimininkai, ir visiems įrodyti, kad jis yra svarbus. Dabar pasaulis srebia šio nuskriausto žmogelio kompleksų ir traumų pasekmes.
Būtent dėl Putino pamišimo dėl istorijos žūsta tūkstančiai žmonių, kitus (jų milijonai) priverčia bėgti iš savo namų, žaginamos moterys ir mergaitės, plėšiamas žmonių turtas, nesibodint nė padėvėtų klozetų – viskas yra dėl to, kad kai kurių žmonių istorijos studijos nuėjo baugia linkme. Kaip Holokaustas rėmėsi irgi neva moksliniais išmąstymais apie aukštesniąją (šeimininkų) rasę, Herrenvolk, ir „galutinį žydų klausimo sprendimą“ (Endlösung der Judenfrage), taip ir dabartinis Putino nusikalstamas karas prieš nepriklausomą Ukrainą remiasi supūliavusios sąmonės pagimdyta idėja, kad Ukrainos, kaip šalies, neturi būti. Putinas iš savo istorijos studijų išmąstė, kad Ukraina yra dirbtinis konstruktas, kurį dabar palaiko amerikiečiai tam, kad nugalėtų Rusiją, tačiau ukrainiečių nėra kaip tautos, yra tik Ukrainos naciai, kuriuos galima ir reikia naikinti, nes tokia yra jo, Putino, pareiga prieš istoriją. Rusijos, kuri po šio karo bus parklupdyta, suniokota, visų atstumta, ateitis Putinui visiškai nerūpi, nes jis tarnauja būtent istorijai. Tokiai istorijai, kaip jis ją supranta.
Kaip ir agresorių paminklų Lietuvoje atveju, tai yra traumos istorija, perkreiptas mąstymas, klaidingas loginis ryšys.
Paminklas, kurį paliko agresorius, nėra neutralus dalykas: tai yra buvusio nusikaltimo žyma, tai yra pažeminimas aukai, kurią reikia ne tik suluošinti, bet dar ir paniekinti. Yra vagių, kurie turi tradiciją, kad apvogtose namuose reikia kur nors matomoje vietoje išsituštinti – geriausia ant sofos ar ant kilimo. Yra prievartautojų, kuriems negana būna auką išžaginti, dar reikia kaip nors specialiai paniekinti, apspjaunant arba ką nors užrašant jai ant kaktos juodu markeriu. Brutaliose gaujose po suspardymo ir sumušimo nugalėtojas dar auką apšlapina.
Sovietų okupantai prie savo smurto pridėjo dar atminimus iš granito ir iš bronzos: tie paminklai yra agresoriaus ritualinio elgesio ekskrementas, jo paniekos aukai veiksmas, kaip nudirtas priešo skalpas primityvioje visuomenėje, kaip auka, ne šiaip nužudyta, bet pamauta ant kuolo, arba kaip prieš du tūkstančius metų romėnų vykdyta nukryžiavimo bausmė – žiauriausia, labiausiai matoma ir aiškiai parodanti, kas čia nugalėtojas, o kas pralaimėjęs.
Kai Vakarų Europoje atskleidžiami baisūs nusikaltimai, kur koks nors maniakas savo namo rūsyje augina vaikus, kuriuos nuolatos žagina, ir tie vaikai jam gimdo naujus vaikus – žinote, kas būna su tuo pastatu tada, kai viskas paaiškėja? Miesto valdžia pastatą nugriauna, sulygina su žeme ir užsodina medžiais, kad nė pėdsako neliktų. Nes tai ne tokia istorija, kurią reikia matyti kasdien.
Jei į jūsų namus ateis plėšikas, kuris paims viską, kas jums brangu, išžagins jūsų žmoną, užmuš vaiką ir dar ant sienos anglimi užrašys ką nors šlykštaus apie jus, ar saugosite tą užrašą kruopščiai per visus remontus, ar liepsite restauratoriams jį tiksliai išlaikyti tokį, koks jis buvo užpuolimo dieną? Kaipgi kitaip. Juk, uždažius tą sieną, gali būti įžeista plėšiko atmintis ir jam gali būti nesmagu; o jūs, užrašą panaikindami, pasirodysite kaip silpni ir bijantys savo istorijos menkystos.
