Pirmiausia todėl, kad derybos su Rusija, kuri laiko derybų partnerį žemesniu už save, nuo pat pradžių yra komplikuotas reikalas. O ypač Ukrainos atveju, turint galvoje visą Kremliaus suformuotą ideologiją, propagandą, kuri net nelaiko ukrainiečių atskira tauta ar valstybe ir dar blogiau.
Todėl ir stiprus bei vieningas ukrainiečių pasipriešinimas jiems buvo visiškai netikėtas, dar daugiau – netgi nesuprantamas, nes jie gyvena savo „ruskij mir“, kurio visi slavai turėtų trokšti, burbule. Jiems tiesiog nesuvokiama, kad tauta, paragavusi demokratijos ir laisvės, atgal sugrįžti nenori. O jei Kremlius ir suvokia, tai įtvirtinta demokratijos galimybė kaimynystėje autokratiją baugina dar labiau.
Rusijos, kuri pati parduoda ginklus daugybei valstybių, logika apskritai nepaaiškinama, kuomet ji piktinasi, pavyzdžiui, JAV dėl ginklų tiekimo Ukrainai… Tarsi ne Rusija būtų užpuolus Ukrainą, o priešingai, ir apskritai užpultieji pagal tokią „logiką“ neturi teisės net gintis, o tik laukti priešo malonės, taip pat ir prie derybų stalo.
Antroji priežastis yra ta, jog normalios derybos paprastai vyksta paliaubų metu. Šiuo atveju viskas priešingai, paliaubomis nė nekvepia, sunkiai sutariama dėl humanitarinių misijų, agresorius bombardavo ukrainiečius net ir stačiatikių Velykų metu. Kai kurie apžvalgininkai tai pavadino „Velykinėmis žudynėmis“, ir pagrįstai. Atrodo, kad šiuo atveju tikrosios derybos kol kas vyksta mūšio lauke, kaip ir jų pradžia – tik nepavykus „blickrygui“, rusai dėl visa ko sėdosi už derybų stalo.
Nepavyksta, kaip jau minėta, sutarti net dėl humanitarinių koridorių, kas būtų pirmas realus derybinis veiksmas, paprasčiausiai demonstruojantis gerą valią derėtis. Tačiau net ir keliskart sutarus dėl to, okupantai vis tiek apšaudo humanitarinius konvojus, po to kaltindami, aišku, ukrainiečius.
Trečia, kas yra gana akivaizdu – oficialios derybų delegacijos nėra aukšto lygio, neaišku, ypač rusų atveju, kokie yra jų tikrieji įgaliojimai. Rusijos delegacijai vadovaujantis buvęs kultūros ministras, dabar prezidento patarėjas Vladimiras Medinskis, nėra labai įtakingas Kremliaus veikėjas, be to ne iš „silovikų“, kuriais Putinas labiausiai pasitiki.
Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, gerai pažindamas Rusiją ir suprasdamas situaciją, kviečia Putiną pradėti derybas akis į akį. Šalių vadovams sutarus dėl principinių dalykų, derybų delegacijos galėtų šlifuoti sutarimo, jei koks nors būtų pasiektas, tekstą bei detales.
Ukrainos lyderis elgiasi priešingai nei Kremlius, siūlo įvairius variantus, pavyzdžiui, susitikti tiesiogiai Mariupolyje dėl humanitarinio koridoriaus bent jau stačiatikių Velykų proga. Manyčiau, rusai praleido progą, nes tokiame susitikime, jei Putinas būtų išdrįsęs, būtų galima aptarti daugelį esminių dalykų, o gal net pastūmėti realų persilaužimą šalių pozicijose.
Rusai aiškina priešingai, esą derybų delegacijos pradžioje turi dėl kažko sutarti, paruošti beveik tobulą susitarimo projektą, o tik tuomet jau susitiktų prezidentai. Gana akivaizdu, jog Putinas vengia akistatos su Volodymyru Zelenskiu ir tai, matyt, gali tęstis ilgai, o kuo daugiau bus įvykdyta nusikaltimų, tuo sunkesnė būtų akistata.
Ypač Putinui, kuris apskritai, panašu, pradėdamas šį karą rėmėsi ne tik pataikūnų, nedrįstančių jam prieštarauti suteikta informacija, bet ir, kas dar blogiau – klaidingu izoliuoto diktatoriaus savo paties pasaulio suvokimu. Anot Gabrieliaus Garsija Markeso „patriarchas yra žmogus, kuris prasčiausiai žino situaciją savo šalyje“. O dar mažiau už jos ribų, kaip paaiškėjo iš Kremliaus skelbiamų šios agresijos tikslų.
Kaip žinome, net kelios šalys siūlė savo tarpininkavimą, tarp jų viena realesnių pretendenčių, mano nuomone, yra Turkija, kuri dėl įvairių priežasčių tuo yra ir suinteresuota. Turkija yra ne tik šio regiono geopolitinė žaidėja, tačiau norėtų pakelti savo šalies tarptautinį prestižą, ir, aišku, turi įvairiausių interesų, pirmiausia susietų su Krymu.
Kol kas, regis, taip ir vyksta – įvairūs abiejų šalių pasiūlymai galimai sutarčiai plaukia per Turkiją, kuri ir pati teikia įvairias iniciatyvas bei pasiūlymus. Vyksta taip pat, kad ir vangokai tebesitęsiančių derybinių pozicijų zondavimas, su pertraukomis, greičiausiai priklausomai nuo padėties karo lauke, o ir nuotaikų Kremliuje.
Atsirado ir kitokių tarpininkų, pavyzdžiui, oligarchas Romanas Abramovičius ar buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis. Jie net buvo susitikę, mėgino derinti veiksmus. Tačiau nepanašu, kad Ukraina tokiais tarpininkais, kurie iš tikrųjų yra ištikimi Kremliaus vasalai, labai pasitikėtų, o ir rezultatų jie kol kas jokių Kremliuje nepasiekė, nors galbūt ateityje galėtų būti kokiai nors smulkesnei misijai panaudoti.
Taigi, ar derybos vyksta iš tikrųjų? Ir taip, ir ne. Formaliai lyg ir taip, derybinės grupės dažniau ar rečiau susitinka, tačiau kokių nors rezultatų nematyti. Rusijos derybų stilius yra mums žinomas, panašus jis buvo ir Lietuvai kartu su Europos Sąjunga 2002-ais derantis dėl Kaliningrado tranzito. Pradžioje stiprus spaudimas su masyviu propagandos panaudojimu, jam nepavykus, palengva pereinama prie realių derybų.
Ar taip bus šįkart, nuspėti sunku. Kol kas, kaip jau minėjau, derybos iš tiesų vyksta karo lauke, todėl ir pačios derybos, jei ir vyksta, tai nepakankamam lygyje. O tai reiškia, jog abi pusės dar tikisi pergalių ten, todėl neskuba. Taip pat, matyt, po kilimu, įvairiems tarpininkams mėginant kažką padaryti.
Manau, kad vis tik Ukrainos prezidentas teisus, derybas pradėti turėtų prezidentai tiesiogiai, nubrėžti aiškias gaires, nes darbo grupės nuolat strigo ir strigs toliau. Nebent viena iš pusių tų derybų iš tiesų kol kas nenori arba jas tik imituoja. Ir vargu, ar tai yra Ukraina, kuri mėgina apginti savo žmonių gyvybes, priešingai nei Rusija.
Tačiau daugėja informacijos, kad Kremlius vis tik norėtų karą nutraukti, bet dėl savo pačių suformuotos ideologijos, propagandos, kuri yra paveikusi didžiąją dalį rusų galvų, to padaryti negali arba bijo, būtent ypač dėl tos pačios visuomenei įpirštos visuomet „nugalėtojų“ nuomonės. Nervinga todėl buvo ir Putino reakcija į JAV gynybos sekretoriaus Lloydo Austino pastebėjimą, jog Ukraina gali laimėti mūšio lauke.
Agresijos vykdytojas bei ideologas nusistebėjo, jog tai „keistas mūsų partnerių (JAV) diplomatijos supratimas“. Keistesnį diplomatijos supratimą nei turi Rusija, vargu, ar rasi, jei jų diplomatiją bent kol kas apskritai galima šiuo terminu pavadinti, o be to amerikiečiai mato, jog derybos, kaip jau minėta, iš tiesų vyksta karo lauke, o ne už derybų stalo.
Kremlius karštligiškai mėgina įtvirtinti nors kažkokius „pasiekimus“, kurie pateisintų rusų visuomenės akyse vadinamą „specialiąją operaciją“. Tuo tikslu į Donbasą buvo atvykęs Kremliaus administracijos vadovo pavaduotojas Sergejus Kirijenko. Sprendžiant iš to, kaip džiaugėsi tuo vizitu Maskvos beveik užmiršti separatistų lyderiai, bus mėginama ir toliau steigti „nepriklausomas“ respublikas okupuotose teritorijose. Vyšnia ant torto – DLR ir LLR marionetės norėtų atidaryti „ambasadas“ Maskvoje, tarsi tai ką nors apgautų dėl jų legitimumo.
Visa tai dar vienas Kremliaus strategų sukurtų spaudimo būdų Ukrainai. Tai greičiausiai reiškia, jog realios derybos neprasidės lig tol, kol nebus reikšmingai pralaimėta karo lauke ar pradės eižėti Kremlius, kas tarpusavyje neabejotinai yra glaudžiai susiję.
