Šio beprotiško karo akivaizdoje nukrito daugybė kaukių ir galutinai išryškėjo Rusijos gyventojo paskirtis pasaulyje: trukdyti visiems kitiems ramiai gyventi. Tai yra tauta, niekaip nesugebanti prisidėti prie banalių ir (jos supratimu) niekingų likusios žmonijos tikslų – dirbti, kurti, gyventi. Neskaitant iškasenų, jie pasauliui iš esmės gali pasiūlyti tik vieną prekę. Mirtį.
Plačiai sielai tie smulkūs paprasto žmogaus reikalai – kurti šeimą, auginti vaikus, daryti karjerą – visuomet skambėjo kaip nešvankus įžeidimas, nes juk tikro Rusijos gyventojo paskirtis – gili ir prasminga. Tai – didvyriška prasminga mirtis. Milijonai mirčių. Ką jie ir darė visuose karuose, kuriuos sukėlė patys arba įsitraukė per pastaruosius 300 metų. Neskaičiuojant savo karių, o tuo labiau – priešo ar visokių civilių gyvybių. Juk tie maži gyvenimai – vis tiek nieko verti istorinės šviesos perspektyvoje. Kai tai supranti, tampa aiškesnė ir V. Putino frazė apie neturintį prasmės pasaulį, kuriame nėra Rusijos.
Šitą amžinai įsižeidusio, nesuprasto, atstumto ir ant viso pasaulio nirštančio ruso savijautą vienu sakiniu įvardijo toks Danila iš seno filmo „Brolis“, kurį dabar suka visi Rusijos kino teatrai, nes Holivudo produkcijos neliko: „В чём сила брат? Сила в правде“ (Kur slypi jėga? Jėga – tiesoje). Z nacija šventai įtikėjo savo teisumu, nes niekuo kitu tikėti ten neįmanoma. O užpuolus Ukrainą tereikėjo sukeisti reikšmes vietomis. Jų tiesa yra jėgoje. Jie supranta tik jėgą. Ir atsitraukia tik gavę per snukį. Bailūs chuliganai tamsioje Piterio tarpuvartėje.
Rusų polinkis į smurtą ir naikinimą (aplinkos, kitų žmonių, savęs) – jau seniai chrestomatinis faktas, įamžintas daugybėje knygų bei filmų. Tačiau kaip šioje didžiulėje, daugybės tautų gyvenamoje teritorijoje pavyko sukurti tokią specifinę sapiensų atmainą? Nesinaudojant klonavimu ar kita aukštąja technologija? Ogi daugybę metų naudojant natūralią atranką.
Tarkime, esate šunų veisėjas ir norite patobulinti vieną konkrečią veislę. Kad patinai būtų ramesni, trumpesnių kojų ir su kuokštu ant uodegos. Todėl vada po vados, metai po metų paliekate tik tuos naujagimius, kurie turi šiuos bruožus. Visus kitus – aršesnius, ilgakojus ar be kuokšto – utilizuojate. Rusijoje tokių veisėjų buvo daug, tačiau tikslas nuolat kartojosi: palikti kuo bukesnius, agresyvesnius, geriau prisitaikančius individus. Šarikovo liniją.
Masinės besikartojančios represijos, revoliucijos, tremtys ir karai Rusijoje sukūrė genofondą, o V. Putinas tik baigė jį formuoti 20 metų šėręs paprastojo fašizmo burtažodžiais iš TV dėžės. Dabar tai – didelė, buka, inertiška masė, kurios svarbiausias tikslas yra išlikti. Nesikišant į politinius procesus, tiesiog egzistuojant nykioje buityje, garbinant carą. Tikintis valdžios malonių ir vengiant valdžios dėmesio.
Deja, šis klaikus socialinis eksperimentas palietė ir Rusijos užgrobtas žemes. Taip pat – ir Lietuvą, kuri iki šiol negali atsigauti po okupacijų, trėmimų ir kitų socialinių traumų. Carinės epochos draudimai ir smurtas paveikė tautą, o XX a. sukrėtimai dar labiau deformavo žmones.
Sovietai sistemingai išnaikino politinį ir karinį elitą, išprievartavo meną, kultūrą, švietimą, dirbtinės atrankos metodu skatindami prisitaikėlių, tyliųjų, abejingųjų genetines linijas. Todėl tai, kas Lietuvoje įvyko 1988-1991 metais, galima vadinti stebuklu. Trumpam atsivėrus istorijos galimybių langui, ta paliegusi visuomenė sugebėjo pagimdyti keletą lyderių, kurie atvedė ją į laisvę.
Sovietinės respublikos liaudis ėmė skaityti „Atgimimą“ ir žiūrėti „Sąjūdžio žinias“ per TV. Dalis tų, kurie pagal visas žanro taisykles dar 1987-ųjų vasarą viešai smerkė mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo, jau po metų patys ėjo į mitingus su trispalvėmis. Kiti toliau laukė, kas čia bus – ši vertinga savybė įrašyta prisitaikančiųjų genuose. Paskui įvyko istoriniai rinkimai, išaušo Kovo 11-oji. Euforija. Maskvos reakcija. Sausio 13-oji, kuri sucementavo tautos pagrindą. Tačiau Z virusas iš lietuvių kraujo niekur nedingo.
Pagirios ištiko 1992 metais, kurie viską nubloškė atgalios. LDDP triuškinamai laimėjo Seimo rinkimus. Laisvė pasirodė per svaigi, nenuspėjama, o ir atkeršyti naujai iškeptiems politikams kažkaip norėjosi. Buvo dar kai kas. Pripratimas prie buvusių viršininkų. Jų propagandinis paveikus mokėjimas kabėti. Tie M. Brazausko tipo vietiniai vadovai, pažįstami žmonėms. Antai Mažeikiai tada išsirinko tokį pučistą Giedraitį – kolaboranto Burokevičiaus žmogų. Žemaičiams patiko, kad jis kelius kadaise išasfaltavo.
S. Lozoraičio pralaimėjimas M. Brazauskui 1993 m. prezidento rinkimuose buvo loginė tų įvykių grandis, o vėliau jį ištikusi mįslinga mirtis po pusryčių neseniai privatizuotame „Draugystės“ viešbutyje – šio vilties etapo simbolinė pabaiga. Tai, kas čia įvyko vėliau, ne kartą galėjo pakrypti valstybės išlikimui nepalankia vaga, tačiau ją kaskart išgelbėdavo arba ryžtingų individų, arba grupių suvienytos pastangos. Gležna demokratija augo ir stiprėjo, rinkimai ir kiti procesai vis dar vyko, tačiau po istorinio 1990 balsavimo tarsi pavargusi tauta ėmė grįžti prie pasyvaus stebėtojo vaidmens.
Tarsi pakartodami mazochistinį 1992-ųjų veiksmą rinkėjai po pirmosios V. Adamkaus kadencijos nežinia kam keršydami išrinko kerėtojos draugą R. Paksą prezidentu, nors NATO ir ES narystė buvo čia pat. Tais pačiais 2003-aisiais jie pasiuntė dar vieną rimtą signalą dėl nostalgijos praeičiai: referendumas dėl stojimo į ES vos nežlugo. Kur mes būtume dabar, jei ne anuomet susitelkę ir nuo pilkosios zonos šalį išgelbėję valstybės veikėjai?
Lietuva toliau augo, bet genofondas keitėsi lėtai. Per apkaltą pašalintas tapšnotojas krito, bet jį pakeitė suvirintojas, gintarinė ledi, agrarininkas ir kiti tamsiųjų gaivalų šventieji. VSD karininko V. Pociūno paslaptinga žūtis Minske tapo dar vienu pleištu visuomenėje, kuri vis vangiau ėjo į rinkimus ir tolydžio kažką vis baudė balsuodama už praeitį. Arba emigruodama.
Tada atsitiko Garliava. Dar daugiau keistų mirčių, sutapimų, naujų sąmokslo teorijų. Kadaise už Europą ir buvimą pasaulyje balsavusioji dalis toliau tempė mūsų šalį Vakarų kryptimi, bet kitaip manantieji irgi veikė vis ryžtingiau. Ko gero, tas aktyvumas buvo susijęs su griežtėjančiais Kremliaus eksperimentais Rusijoje ir svetur. Gausesnis propagandos finansavimas, socialinių tinklų suteiktos galimybės leido veikti vis efektyviau.
Kol vieni stūmė Lietuvos energetikos vežimą į nepriklausomybės kalną, kiti kaišiojo pagalius į ratus. Laimėję mūšį atėmė skalūnų šansą. Referendumu sužlugdė Visagino AE projektą, atverdami kelią Astravo monstrui. Kaip išmanydami trukdė ir elektros jungčiai su Lenkija, ir LNG terminalo statybai. O tauta vis rinko ir rinko skardžiabalsius gražulius, nes juk tokie paprastu žmogumi rūpinasi, kalbėti moka.
Dabar jie pritilę. Laukia žinių iš Donbaso, nes moka prisitaikyti ir šoka tik pagal užsakymą. Tačiau su šio karu niekas nesibaigia, tik prasideda. Z virusas – klastingas ir greitai mutuojantis.
F. Fukuyama klydo 1992 metais sakydamas, kad karų istorija baigėsi, o demokratija nugalėjo amžiams. Klydo visi, kurie ekonominę gerovę ir prekybą siejo su nesmurtine ateitimi ir universaliu klestėjimu. Dalis visuomenių dabar atrodo jau pavargusios nuo demokratijos.
Pandemija ir rinkimai demokratinėse šalyse parodė: žmonėms Amerikoje, Azijoje, dalyje Europos yra per sunku toliau taip gyventi. Būti atsakingiems, konkurencingiems, tolerantiškiems. Tos sudėtingos, painios normos: moralinės, intelektinės, socialinės, politinės demokratijos normos. Juk viską galima daryti paprasčiau ir teisingiau.
Mums, užaugusiems su jauna demokratine valstybe, dabar gali būti sunku tai pripažinti, tačiau nemaža žmonijos dalis pasiilgo aiškumo, kurį garantuoja klasikinė tarno ir valdovo sistema. Aplink ryškėja vis nauji židiniai, kur piliečiai sutiktų paaukoti laisvę vardan to suprantamo būvio.
Karas visa tai užgožė, tačiau netolimoje ateityje šie iššūkiai kels vis didesnę grėsmę pasauliui, kurio ateitimi esame įpratę tikėti kaip savaime suprantama duotybe. Deja, tai veikiau yra palankių istorinių aplinkybių suformuota laikina anomalija, už kurią gali tekti kovoti ir žodžiais, ir ginklais.
