Niekad ar beveik niekad ta tema nekalbėję, nerašę ir net negalvoję žmonės staiga prabilo į liaudies mases neišpasakytų Rusijos žinovų išmintimi.

Tik probėgšmais ir iš nuogirdų susipažinę su Rusijos kultūra, visuomene, istorija ir gyvenimo kasdienybe žmonės mūsų viešojoje erdvėje šį pavasarį išdalijo tiek gilių ir respektabilių įžvalgų, kad greičiausiai galime būti ramūs: Rusijos mįslė pagaliau įminta, į visus klausimus apie ją visiems laikams atsakyta.

Viena pažįstama, kai ko nors neišmanantis žmogus imdavo viešai aiškinti, „kaip viskas yra iš tikrųjų“, mėgo garsiai paklausti tų, kuriems tekdavo laimė išklausyti tokio pamokslininko sapalionių: „Žinosi?“

Šį jos ironišką klausimėlį prisimenu šiomis dienomis kaskart, kai tenka kur nors skaityti eilinę gilią išmintį apie tai, kas ir kodėl iš tikrųjų yra ta Rusija ir tie rusai.

Būtų galima ir dabar apsiriboti tokia ironija bei neskirti laiko ir dėmesio padažnėjusių kliedesių dekonstrukcijai. Bėda ta, kad Rusija pradėjo atvirą karą su Vakarais, ir klausimas apie priešo politinę prigimtį neturėtų būti lengvabūdiškai ignoruojamas girdint daugybę kvailų atsakymų.

Būtų galima ir dabar apsiriboti tokia ironija bei neskirti laiko ir dėmesio padažnėjusių kliedesių dekonstrukcijai. Bėda ta, kad Rusija pradėjo atvirą karą su Vakarais, ir klausimas apie priešo politinę prigimtį neturėtų būti lengvabūdiškai ignoruojamas girdint daugybę kvailų atsakymų.

Vienas dažniausiai šiandien kartojamų teiginių: „visi rusai – kalti“, „visi rusai Rusijoje – kacapai“.

Kai tokį teiginį girdime Ukrainoje, tai suprantama: tai – emocija, užliejusi puolamą, žudomą, naikinamą ir kankinamą tautą. Neigiama emocija karo sąlygomis yra visiškai normalus dalykas, ir gilintis į žodžių turinį nėra reikalo. Kabinėtis prie tokių žodžių būtų beveik nesveika.

Tačiau kai juos ištaria giliuose filosofiniuose apmąstymuose net kokias tris minutes išbuvęs mąslus lietuvis, prie karo baisybių nė iš tolo neprisilietęs ir jų neliestas, tai skamba visai kitaip. Tokiam sofa-užpakalis-galva ekspertui tiktų Daniilo Charmso personažo charakteristika: „geras žmogus, bet nemoka susivaldyti“.

Čia panaši istorija, kaip su „русский военный корабль, иди на..й“ kartojimu visomis gyvenimo progomis ir kone kas penktame lietuviško feisbuko cover’yje ar įraše.

Kai šią frazę sako Ukrainos karys, rizikuojantis savo gyvybe kare, tai – drąsu. Kai ją kartoja jo bendražygiai – Rusijos užpultos ir kariaujančios valstybės piliečiai, tai – bendros kraupios tikrovės išgyvenimas, bendra kančia ir solidarus ryžtas.

Bet kai ją pasigauna feisbuko burbulo gyventojai kitoje valstybėje ir tikrovėje, kurioje šiuo metu nekariaujama, okupantai nežudo ir neprievartauja vaikų ir moterų, šimtai tūkstančių žmonių nepraranda savo namų, – tai nėra nei drąsa, nei kančia, nei ryžtas. Tai – tik poza ir popsas.

Tai – tik dar vienas savo meiliai nučiupinėtą „aš“ socialinių tinklų burbului dovanojantis personažas; dar viena sofa-užpakalis-galva algoritmu veikianti aktualijų pasaulio būtybė; dar vienas Charmso „geras žmogus, bet nemoka susivaldyti“.

Dabar dėl mūsų ekspertų griežtai skelbiamos rusų kolektyvinės kaltės. Jos nėra. Kaltė ir atsakomybė – skirtingi dalykai. Tai gerai išaiškino Viktoras Šenderovičius, kurio neįtarsime nei simpatijomis Rusijos valdžiai, nei šimtaprocentiniu priklausymu rusų etnosui.

Dabar dėl mūsų ekspertų griežtai skelbiamos rusų kolektyvinės kaltės. Jos nėra. Kaltė ir atsakomybė – skirtingi dalykai. Tai gerai išaiškino Viktoras Šenderovičius, kurio neįtarsime nei simpatijomis Rusijos valdžiai, nei šimtaprocentiniu priklausymu rusų etnosui.

Bendra tautybė ir pilietybė gali implikuoti bendrą atsakomybę, bet negali priskirti visiems piliečiams bendros kaltės.

Jei tėvai nebaudžiami už vaikų nusikaltmus, o vaikai – už tėvų kaltes, tai kokiu pagrindu išsirutulioja toks daiktas, kaip vienas kito net nepažįstančių arba vienas kito netoleruojančių individų bendra kaltė? Kas čia per neonacistinės sapalionės apie „blogas“, „žemesnės rūšies“ ir „kaltas“ tautas?

Jei kam nors nepakanka teorinio proto suvokti skirtumą tarp kolektyvinės kaltės ir atsakomybės, tai galima raginti tokį žmogų mąstyti bent jau naudos ir politinių interesų lygiu.

Ar Lietuvai būtų naudinga įtvirtinti nuostatą, kad visi Rusijos rusai – kalti dėl Kremliaus veiksmų? Ar tokia nuostata labiau tarnaus teisingumui, ar – Kremliaus politiniams interesams? Nesudėtingi klausimai.

Ir dar vienas išpopuliarėjęs pastaraisiais mėnesiais teiginys – esą daugiau kaip du trečdaliai rusų palaiko Putiną ir pritaria jo pradėtam karui su Ukraina. Tai neatitinka tikrovės.

Jei jau remiamasi apklausomis, tai reiktų gerai įsisąmoninti paprastą dalyką: visuomenės apklausa tironijos, politinių represijų ir masių propagandinio apdorojimo sąlygomis apie visuomenės nuomonę nepasako nieko. Pasako nebent apie visuomenės įbauginimą.

O įbauginta visuomenė tyli, pritaria ir meluoja: tiesiog užmerkia akis, nenori matyti tiesos arba bijo garsiai sakyti nuomonę.

O įbauginta visuomenė tyli, pritaria ir meluoja: tiesiog užmerkia akis, nenori matyti tiesos arba bijo garsiai sakyti nuomonę.

Jei remiamasi samprotavimu apie tai, kad Putinas juk neatsirado iš niekur ir esą aišku, jog patys rusai jo nori, būtent jį išsirinko, palaiko, myli, tai vėl – teiginys pro šalį, nors jo suponuojama sąsaja tarp visuomenės ir valdžios yra iš esmės teisinga ir pagrįsta.

Antai Ukrainos politologas ir vidaus reikalų ministro patarėjas Viktoras Andrusivas savo straipsniuose ir interviu pabrėžia, kad 60–70 proc. siekiantis Putino palaikymas Rusijoje liudija ne visuomenės meilę Putinui, o tradicinį rusų santykį su bet kokia valdžia. Santykį, kuris atitinka rusų mentalitetą ir savitą religingumą.

Jo žodžiais, 60–70 proc. rusų palaikė ir Borisą Jelciną, ir Michailą Gorbačiovą. „Maža to, aš įsitikinęs, kad carą Nikolajų II irgi palaikė 70 proc. – net tuo momentu, kai jis buvo žudomas“, – rašė Andrusivas praėjus porai savaičių po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą.

Toks palaikymas, jo nuomone, neturi nieko bendra nei su tuo, kas konkrečiai valdo Rusiją, nei su tuo, kokių veiksmų imasi konkretus valdovas arba režimas:

„Tie 60 proc., kurie palaiko Putiną, nekelia nuostabos. Tiek pat žmonių rytoj palaikys kitą valdžią, net jei prie valstybės vairo stos Aleksejus Navalnas. Rusams valdžia – tai tikėjimo klausimas“, – interviu „Delfi“ sakė Andrusivas.

Apie ką byloja ir kokias prognozes dabartinių procesų akivaizdoje leidžia daryti rusų tikėjimas bet kuriuo caru? Prieš atsakydami į šį klausimą, mėginsime išsiaiškinti kitus svarbius Rusijos politinės prigimties ypatumus. Bet juos aptarsime kitame tekste; skaitykte jį „Delfi“ po kelių dienų.