Universalios bazinės pajamos – tai tokios besąlyginės pajamos, kurias gauna kiekvienas šalies gyventojas (pilietis) nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos.
Bazinių pajamų suma, kurią gauna kiekvieną mėnesį visi piliečiai, yra visiems vienoda, nepriklausomai nuo kitų gaunamų pajamų, tokių kaip darbo užmokestis, pensija, stipendija ar kapitalo pajamos, dividendai, nepriklauso nuo turtinės padėties.
Bazinių pajamų suma yra tokia, kuri garantuoja žmogui pakankamą pragyvenimui pinigų kiekį būtiniausių poreikių tenkinimui ir suteikia galimybę oriai gyventi savo valstybėje.
Tuo tarpu susidaro įspūdis, kad ši idėja Lietuvoje tyčia yra sunkiai suprantama, neturinti populiarumo ar politinio palaikymo. Apie bazinių pajamų idėją nediskutuoja politikai, mintis nėra skleidžiama ir reklamuojama viešosios informacijos priemonėse.
Sunku paaiškinti, kodėl taip vyksta. Bet dėl tokio atsainaus požiūrio į vieną iš opiausių artimosios ateities problemų, galima būtų paaiškinti, kodėl šiuo metu tik šiek tiek daugiau nei 4 procentai Lietuvos žmonių balsuodami palaiko šią idėją. Palyginkime: Latvijos piliečiai pritaria balsuodami už bazinių pajamų peticiją 67,11, Estijos – 53,6 procento.
Toks kontrastas anaiptol nereiškia, kad lietuviai nepritaria UBP. Toks staigus Lietuvos piliečių nuomonės kritimas dar labiau atrodo keistas prisiminus, kad prieš kelerius metus Europos Komisijos Socialinių tyrimų vykdytoje apklausoje už universaliais bazines pajamas pasisakė 84 procentai Lietuvos respondentų, tai yra daugiausia iš visų ES šalių.
Kokios priežastys tokio svarbios temos nutylėjimo? Įžvelgčiau keletą priežasčių – nesupratimas, nepasitikėjimas valdžia, valdžios nepasitikėjimas mokslu, utopijos sindromas, nerimas dėl miglotos ateities.
Priežasčių galima rasti ir daugiau, bet visos jos nublanksta prieš vieną vienintelę vertybę, kuri vadinasi žmogaus gyvenimu.
Jeigu vieną kartą suprastume, jog šiandieniniame pasaulyje demokratijos vertybių centre yra žmogus, kuriantis ir puoselėjantis tokią gyvenimo tvarką, kurioje visi turi teisę į orų ir visavertį gyvenimą, turbūt neliktų tiek daug nesuprastų klausimų dėl universalių bazinių pajamų įgyvendinimo tikslingumo.
Žmonija jau pasiekė tokią ekonomikos ribą, kuomet visuotinis paskirstymas labiausiai atitinka tikrovę: žmonių poreikius, galimybes, mokslo, aukštųjų technologijų, interneto, įskaitmeninimo, dirbtinio intelekto ir Pramonė 4.0 Revoliucijos pasekmių iššūkius. Ekonomikos riba turi labai konkrečias išraiškas: didelę socialinę atskirtį, aukštą skurdo lygį ir pajamų nelygybę, darbų mažėjimą, visuomenės senėjimą ir labai aukštos kvalifikacijos bei darbo našumo poreikį. Pasaulio protai sprendžia klausimą, kaip visa tai suderinti, kaip išspręsti socialines problemas.
Visos pasaulio šalys tiria, analizuoja, eksperimentuoja ir vienaip ar kitaip įgyvendina Universalių Bazinių Pajamų (UBP) metodą, nes skaitmeninių technologijų vystymas reikalauja globaliai lanksčios, konkurencingos ekonomikos, grįstos žiniomis, inovacijomis ir aukštos pridėtinės vertės kūrimu. Stengiasi sužinoti, ko reikia visų pirma žmonių gyvenimui ir ateičiai.
Neliks pusės darbų
Technologijos vis labiau išstumia senuosius darbus. Per ateinančius du dešimtmečius JAV, Japonijoje neliks beveik 50 % darbų, panašiai ir Europoje. Europos Komisijos 2016 duomenimis 2015 metais, net 37 % darbo jėgos Europos Sąjungoje neturėjo tinkamų skaitmeninių įgūdžių ir 13 % neturėjo apskritai jokių įgūdžių. Vadinasi, UBP, kaip socialinės apsaugos mechanizmas, galėtų prisidėti prie minimalių gyvenimo sąlygų, perkamosios galios užtikrinimo neturintiems ar praradusiems darbo vietas ateityje.
Panašūs tyrimai buvo atlikti ir kitose valstybėse. 2015 metais Anglijos Bankas, remdamasis atliktu tyrimu, paskelbė, kad daugiau 15 milijonų britų darbo pozicijų gali atitekti robotams. Tyrimas Japonijoje atskleidė, kad net 49 % darbų yra rizikos zonoje. Šios darbo pozicijos nėra susijusios vien su gamybiniu, bet apima ir paslaugų sektorių. Technologiniai veiksniai turės poveikį ir pačių karjeros sistemų kaitai. Daugelis menkai apmokamų darbo pozicijų bus robotizuojamos, intensyvėjant dirbtinio intelekto taikymui, mažės nesudėtingų darbų žmogiškųjų įgūdžių poreikis, spartės vidutinės ekonominės klasės nykimas, vyks prekariato pajamų mažėjimas.
Ne kitaip bus ir Lietuvoje, kuri, kaip ir kitos vidurio ir rytų ES narės, tapo tarpinių produktų tiekėjomis globaliose vertės grandinėse, norėtų neatsilikti, jose išlikti, bet skaitmenizavimo, robotų ir interneto amžiuje gali neatitikti aukštų kokybės ir sumaniosios specializacijos reikalavimų. Ne atsitiktinai visuomenės įtraukties į aukštųjų technologijų procesus sąlyga visose naujausiose valstybės strategijose, programose ir dokumentuose skamba kaip svarbiausia pažangos prielaida. Tačiau jaunimas masiškai palieka šalį, nes nebegali taikstytis su nepakankamu pragyvenimui atlyginimu, darbo sąlygomis ir darbų trūkumu, tokiu būdu demografinė padėtis toliau blogėja.
Universalios bazinės pajamos, tai tokios pajamos, kurias gauna kiekvienas šalies gyventojas (pilietis) nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos. Suma, kurią gauna kiekvieną mėnesį visi piliečiai yra visiems vienoda, nepriklausomai nuo kitų gaunamų pajamų, tokių kaip darbo užmokestis, pensija, stipendija ar kapitalo pajamos, dividendai, nepriklauso nuo turtinės padėties. Universalių bazinių pajamų suma yra tokia, kuri garantuoja žmogui pakankamą pragyvenimui pinigų kiekį būtiniausių poreikių tenkinimui ir suteikia galimybę oriai gyventi savo valstybėje.
Gaudami universalias bazines pajamas žmonės bus saugūs ir nebijos dėl savo gyvenimo, ateities, senatvės ar pensijų: gyvens oriai, pirks vartojimo produktus, prisitaikys prie naujovių, kurių prireiks savęs aptarnavimui ir gyvenimo kokybei. UBP pagreitins pinigų apyvartą šalyje. Šios mažos, kas mėnesį gaunamos nedidelės išmokos (galėtų būti nuo 600 iki 800 Eurų per mėnesį, o ekonomikai sustiprėjus, ir daugiau) greitai sukuria kitas pajamas per vartojimą ir multiplikuoja didindamos gamybą ir paslaugas, augina ir bendrąjį nacionalinį produktą, bei valstybės biudžetų pajamas.
Universalios bazinės pajamos pakels vidurinę klasę, kurią ypač veikia ūkio nuosmukis, kuri brandžiose visuomenėse gausiausiai vartoja, gamina, skatina prekių ir paslaugų judėjimą. Tokiose visuomenėse vidurinė klasė yra didžiausia ir pagal pajamas randasi viduryje. Lietuvoje susiformavo tokia socialinė pajamų struktūra, jog vidurinioji klasė atsidūrė piramidės apačioje pagal pajamas, nors turėtų būti apskritimo vidury, tuo pačiu sumažės atskirtis, skurdas bei pajamų nelygybė.
Be to, UBP yra besąlyginė ir individuali, prieinama visiems priemonė ir išmoka, ją įgyvendinus tampa nebereikalinga namų ūkių kontrolė, atsiranda daugiau laisvės ir lygybės, stiprėja paskatos imtis darbo, vienodai dalijamasi nauda. UBP – aktyvus visuomenės įtraukties metodas, kurio pagrindinis tikslas yra sumažinti skurdą ir didinti žmonių konkurencingumą, mokytis, įgyti naujų kvalifikacijų. Tokią perspektyvą nustatė Suomijos ir kitų valstybių eksperimentus analizuojantys mokslininkai.
Kviečiu visas politines partijas, Lietuvos Seimo narius, Vyriausybės narius, svarstyti ir diskutuoti Universalių bazinių pajamų įgyvendinimo perspektyvos klausimus. Esmė ta, kad valstybinės ir visuomeninės organizacijos, politinės partijos nebegali ignoruoti fakto, kad turi būti įvestos besąlyginės t. y. universalios bazinės pajamos ir kad Europa ją remia. Dabartinės politinės partijos stengiasi išlaikyti ekonomiką, kuri visus šiuos metus yra vienoda. Reikia rasti kitą sprendimą; ir tai yra posūkis į besąlygines, universalias bazines pajamas (UBP)!
Kviečiu Lietuvos gyventojus–piliečius,visus universitetų dėstytojus ir studentus analizuoti, diskutuoti ir priimti sprendimus dėl Europos piliečių iniciatyvos pasiūlytos peticijos pasirašymo.
Autorė yra buvusi LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė.
