Labiausiai stebina ir veda į neviltį kita (istorijoje irgi jau daug kartų buvusi) karo pusė – prisitaikėliai. Tylieji arba dar blogiau – aktyvieji palaikytojai. Ir neutralūs palaikytojai tame tarpe.

Apie Rusijos visuomenę, gyvenančią sektos sąlygomis, jau daug diskutuota – jie neturi laisvos informacijos, jie bijo dėl savo gerovės ar net gyvybių, jie jaučia nepilnavertiškumo kompleksą ir nemaža dalis sąžiningai dėl to nekenčia Vakarų, kuriuos taip patogu kaltinti dėl visų tavo kieme išmėtytų šiukšlių – apie tai jau daug rašyta.

Tačiau žmonių, palaikančių užpuolikus arba nematančių problemos „tartis su abiem pusėm“ yra apstu ir tarp laisvos Europos žmonių, tame tarpe ir Lietuvoje. Ir štai jie pradeda lįsti į dienos šviesą.

Tačiau žmonių, palaikančių užpuolikus arba nematančių problemos „tartis su abiem pusėm“ yra apstu ir tarp laisvos Europos žmonių, tame tarpe ir Lietuvoje. Ir štai jie pradeda lįsti į dienos šviesą.

Tokius tylius, Rusijai patogius prisitaikėlius nepailsdamas demaskuoja Olegas Šurajevas, o aš negaliu atsistebėti užkabintų verslo atstovų ir apsireiškiančių juos palaikančių komentatorių pozicija.

„Maitinimo įstaigų tinklas „Amber Food“ neturi jokių ryšių su Rusija ir labai mažai saitų su „Vičiūnai group“, tad nesuprantame, ko iš mūsų reikalaujama protestais, sako „Amber Food“ restoranų tinklo partneris ir direktorius Gediminas Balnis išplatintame pranešime spaudai ir ten pat informuoja, kad „20 proc. akcijų priklauso G. Balniui, o 80 proc. priklauso Kauno miesto merui Visvaldui Matijošaičiui ir jo šeimos nariams“.

Ta prasme, jis rimtai? Verslo pagrindinis savininkas – tas pats, kuris tęsia gamybą Kaliningrade, moka mokesčius Rusijos Federacijai, ir tipo jie nieko bendro su tuo neturi? Čia kaip „mes Ukrainos neužpuolėme, nes tai specoperacija“. Akivaizdu, bet neigiu.

Iš paskos subėga komentatoriai (piktai išvadinę mane vilniete), esą kaip čia taip – taigi čia lietuviškas verslas (dzin, kad dirba su Rusija), kad čia, matyt, visi kritikai papirkti ir kad tyčia susimokė prieš merą. Aha, tyčia susimokė, paskelbė karą, kad dabar galėtų prie mero kabinėtis.

Laikytis pozicijos „geriau tyliai pasėdėsiu, nieko nekomentuosiu, nesikišiu, tai ramiau gyvensiu“ buvo išgyvenimo strategija per visą sovietmetį, ypač numalšinus aktyvųjį pasipriešinimą, kai visi sovietų kritikai jau buvo susodinti, ištremti ar užkasti.

Prie ko vedu. Laikytis pozicijos „geriau tyliai pasėdėsiu, nieko nekomentuosiu, nesikišiu, tai ramiau gyvensiu“ buvo išgyvenimo strategija per visą sovietmetį, ypač numalšinus aktyvųjį pasipriešinimą, kai visi sovietų kritikai jau buvo susodinti, ištremti ar užkasti. Tuomet net ir pasilikę pogrindyje turėjo oficialiai vaidinti paklusnius piliečius, o jau naktim rūsy slapta spausdinti ir platinti katalikų kronikas ir kita.

Tačiau tie likę, kur „tyliai pasėdėsiu“, toli gražu nesėdėjo tyliai – labai greitai ėmė gvieštis atsilaisvinusių aukštesnių postų, premijų ir medalių. Na, kam tyliai sėdėti, jei gali va dar kaimyną įskųsti, kuris ten keistus popierius rūsy spausdina. Ir kam tyliai sėdėti, jei galima geresnę algą gauti, įstoti į kompartiją, žygiuoti paraduose su didžiausia agresoriaus vėliava, nu gi suktis reikia.

Ir tada nutinka štai kas – tapęs bendrininku jau niekaip kitaip negali savęs pateisinti, kaip tik imti smerkti tuos, kurie priešinasi. Gynybinė reakcija prieš savo sąžinę yra pulti kitaip mąstančius. Ir tada dar uoliau nešti kūjį su pjautuvu.

Štai jums tokia pati mąstymo seka: „taigi meras moka mokesčius Rusijai, bet ir Lietuvai“, taigi „vagia, bet daro“, ir tada seka kitas komentaras – jeigu jūs merą (ir mane) kritikuojat, vadinasi, esate papirkti! Ir visa tirada grūmojimų ir įžeidimų.

Taip yra, nes žmogus labai nemėgsta būti neteisus. Ir pagautas dar labiau įsikibs savo netiesos, nes tai jau bus gyvybiškai svarbus orumo klausimas. Šlovė tiems, kas yra gyvenime pri(si)pažinę, kad klydo. Ir aš jums garantuoju, daug, labai daug yra tokių, kurie dėl nieko nemano suklydę – nei dėl palaikomų korumpuotų politikų, nei dėl sugriuvusių artimų santykių, nei dėl profesinių pasirinkimų, dėl nieko. Visada teisūs ir labai aršūs, jei kas kėsinasi kritikuoti.

Antai net ir tarp antivakserių kaip tik buvo nemažai tokių, kurie iš principo nebuvo prieš skiepus, ir neneigė pandemijos, bet tyčia nesiskiepijo, nes negi dabar pakeis pirminę nuomonę. Net sugalvodavo sau labai „logišką“ paaiškinimą – „nesiskiepysiu, nes man nepatinka valdančiųjų komunikacija“, tikra istorija, girdėjau tokį savom ausim.

Grįžtant prie karo – prisitaikėlių, kolaborantų, „susitarkim su abiem pusėm, bus naudingiau“ – jų yra. Ir tai pats bjauriausias passive aggressive elgesys – pats nemuša, bet kitiems mušti leidžia. Ir nemano, kad čia yra kažkuo dėtas. Ir į kritiką atsakys puolimu, išvadins tave blogiečiu (pvz. neo-kapitalistu), o radęs progą – dar už kritiką ir atkeršys.

Tiesa, teisės profesorius Cass Sunstein yra aprašęs keturias priežastis, nuo kurių priklauso visuomenės narių konformizmas. Pirmoji – tai pasitikėjimas gaunamos informacijos šaltiniais, antroji – reputacijos ir prestižo reikalas, o trečioji priežastis yra krioklio efektas, kai žmonės ima sekti kitų elgesiu. C. Sunstein pabrėžė, kad individams dažnai būna daug patogiau sekti paskui minią, tačiau visuomenės interesas – skatinti kalbėti ir elgtis taip, kaip atrodo geriau, ginti ir palaikyti kritikus.

Tarptautinių įmonių prekybos su Rusija atveju taip pat galima buvo stebėti, kad daug prekės ženklų iš pradžių delsė stabdyti verslą agresoriaus šalyje, bet vėliau įvertino tarptautinės bendruomenės spaudimą, žalą reputacijai ir kitų įmonių veiksmus. Kaip tikri konformistai, jie nesivargino patys laikytis vertybių ar verslo etikos principų, tiesiog palaukė bendros reakcijos ir tik tada pasirinko, kaip jiems geriau.

Tą ir matome – Rusijos piliečiai, pasitikėdami visą informaciją iškreipiančia šalies žiniasklaida, bijodami pasmerkimo ir stebėdami aplinkinių elgesį, nesiėmė atvirai prieštarauti karui, žiūrėjo savo buitinio intereso.

Tarptautinių įmonių prekybos su Rusija atveju taip pat galima buvo stebėti, kad daug prekės ženklų iš pradžių delsė stabdyti verslą agresoriaus šalyje, bet vėliau įvertino tarptautinės bendruomenės spaudimą, žalą reputacijai ir kitų įmonių veiksmus. Kaip tikri konformistai, jie nesivargino patys laikytis vertybių ar verslo etikos principų, tiesiog palaukė bendros reakcijos ir tik tada pasirinko, kaip jiems geriau. Tai – gėrio, gerumo ir „kaip man geriau“ skirtumai.

Todėl tylūs, bevaliai prisitaikėliai į situaciją visada žiūrės egoistiškai. Dėl jų nuo pat 2008 metų (kai buvo užpultas Sakartvelas) ir 2014 metų (Krymas, Donbasas, Luhanskas) – niekas nepaskelbė Rusijai embargo, tiesa – ginklų embargą skelbė, bet kas netingėjo – apeidinėjo. Prekiavo, finansavo, o kritiką priimdavo surauktu veidu ir atgaliniais kaltinimais, esą už priekaištų slypi, matyt, kokie nors slapti interesai.

Tai štai visi šitie konformistai mane labiausiai liūdina ir veda į neviltį. Rusijos užimtose teritorijose jie eis į valdžią ir kurs verslus, jie neprotestuos matydami neteisybę, jie nepalaikys kalbančių tiesą net tada, kai žinos, kad tai tiesa. Deja, galiausiai, negalėdami pakęsti savo pačių tokio veidmainiškumo, nuspręs, kad ta pavojingažoji tiesa, matyt, yra netikra.

Tada jie ims peikti visus, palaikančius Ukrainą, kalbės „ne viskas ten taip gerai pas tuos ukrainiečius“, piktinsis „ko čia prie manęs kabinėjatės, kad Ukrainos nepalaikau, atsibodot, tyčia nepalaikysiu dabar“ ir dainelė tęsis. Ir jei netyčia patys atsidurtumėm okupanto rankose – nueis pasiimti atsilaisvinusių postų.