Po generolą, einantį paskui rusų karo laivą, – kas šešta diena. Kare, kurį Hitlerio karikatūra Putinas suplanavo kaip Trijų dienų karą. Jei Rashos reichsfiureris pats ne narkomanas, kas tada yra narkomanija?
Rusijos karo mašina, sugebanti kariauti tik su moterimis ir vaikais, raketomis prieš 3 mėnesių kūdikius, gauna tokių malkų, kokių nėra gavusi nuo 1941-ųjų vasaros.
Fiksuokim faktą: vasario 23-ąją, likus dienai iki Ukrainos užpuolimo, visos NATO narės, paklaustos apie galimybę tiekti Ukrainai tankų, naikintuvų ir artilerijos pabūklų, būtų iš baimės palindusios po stalu – uj, oj ir aj ne.
Ką ten tankų. Išskyrus Baltijos šalis, D.Britaniją, Lenkiją ir JAV, kurios iki karo spėjo atgabenti Ukrainai vieną kitą stingerį ir javeliną, kitos bloko narės, pasipuošusios rusams naudingų pacifistų kaklaraiščiais, traukė maskolišką dainelę „te visad šviečia saulė“.
Putinas valdė Vakarų pasaulį. Pamenate, Vokietija, lyg dar per mažai būtų jos patyčių su nordstrymais iš ukrainiečių kančių, dieną prieš karą davė Ukrainai 6 000 šalmų? Dabar kancleris Scholzas jau priverstas teisintis, kodėl jo vyriausybė vis dar nedavė Ukrainai pažadėtų tankų.
Lenkija ir Čekija siunčia Ukrainai tankus. Čekija remontuoja mūšiuose apgadintus tankus. Slovakija tiekia priešlėktuvines baterijas. JAV – salvinės ugnies sistemas ir 155 mm toliašaudes haubicas. Australija – modernių šarvuočių. 155 mm haubicas siunčia Kanada ir Belgija. Net Prancūzija ir ta prisiminė, kad turi savaeigių 155 mm haubicų, ir gali būti su Ukraina.
B.Johnsonas apskritai pagavo kablį. Jei ko Ukrainai dar ir nedavė, tai tik naikintuvų. Taip, NATO kol kas priėjo tik iki naikintuvų atsarginių dalių tiekimo. Bet nereiktų atmesti galimybės, kad Ukrainos karo lakūnai karo pabaigoje skraidys F-15 naikintuvais.
O jei šiandien Zelenskis JAV valstybės ir gynybos sekretorių Blinkeno ir Austino vizito metu (jaučiate lygį?) būtų paprašęs tomahaukų, atsakymas nebūtų nei aj, oj, nei tikrai ne.
Suomija ir Švedija nori į NATO. Totaliai neutralios valstybės, kuriose iki vasario 24-osios ryto apie galimybę stoti į NATO jei ir buvo svarstoma, tai tik teoretiškai. Proto mankšta. Dabar 112 Suomijos parlamento narių deklaravo ryžtą remti narystės NATO siekį, tik 12 prieš.
Per 60 Putino karo dienų švedai ir ypač suomiai palaidojo savyje Moskovijai tokį mielą neutralitetą. Rasha bandė pagąsdinti iskanderų tampymu į Suomijos pasienį. Suomiai atsakė kaip Siečės kazokai turkų sultonui – suveždami į Rusijos pasienį krūvas senų skalbiankių ir šaldytuvų. Pasprinkit, marodieriai.
Fiksuojam antrą faktą. Rusiškojo imperializmo garais apsirūkiusio Putino vienas šio karo viešų tikslų buvo nutolinti NATO vaiduoklį. Taip, būtent vaiduoklį. Skystablauzdžiai senųjų NATO šalių politikai niekada nebūtų priėmę Ukrainos į NATO. O ar nepriims Ukrainos po šio karo – jau klausimas.
Bet štai jei NATO nare taps Suomija, Rusijos šiaurėje NATO jau šią vasarą ne vaiduoklis. Tikras. Plius 1269 km sienos su NATO. Lūžis prie Dnipro veda į galutinį lūžį prie Baltijos, prasidėjusį 1988-aisiais. Ar veda? Ar galima kalbėti apie lūžį prie šiaurės Atlanto?
Blogis nugali kasdien, o gėris – iš principo, kada nors. Ar tai tas atvejis, kai iš principo?
Durys Moskovijos blogiui į Europą – rusiškojo imperializmo garams dar oj kaip neužkaltos. Tik smarkiai privertos. Taip, Putino kolaborantai priversti sukti akis į šoną, turi teisintis. Bet tai ne tie, kurie lengvai paleis Maskvos spenį. Žino: Europoj pilna naivuolių, kurių galvose – klišės: nepainiokim prekybos su politika, ir sporto, o Mordoro balvonai – tai pati pačiausia kultūra.
Ukrainietiškas geltonai mėlynas žaibas trenkė. Turim visai kitokias viršūnėles, nei iki karo, jos tikrai gražios. Bet yra ir šaknelių.
Prancūzija stovi prie pat Putlerio pragaro vartų, ir net jei le Pen – le Puten šiandien nelaimės, jos rinkėjai niekur nedings. Vokietija stovi prie Putlerio pragaro vartų taip arti, kad kvėpuoja Kirilo kodylo garais. Kacleris Scholzas sako, kad bundesveras neturi ko patiekti Ukrainai. Pramonininkai atsako, kad kancleris kalba vėjus. Tada Scholzas užtraukia giesmelę apie trečią pasaulinį karą ir nesikišantį NATO.
Ispanija nebijo karo, Slovėnija nebijo, net Kipras. Tiekia ginklus Ukrainai. O kancleris Scholzas ir Vokietija bijo. Arba nori, kad manytume, jog bijo. Ką tokio turi slėpti bičas, kad nebijotų pasirodyti visišku bailiu, stovėdamas Berlyne prie stendo „Būk drąsus kaip Ukraina“?
Lūžis prie Baltijos ir FSB generolo Gundiajevo cerkvės filialas Lietuvoje per kalnelį nesueina. Niekaip. Kaip ir okupacinės marodierių armijos balvonai miestelių aikštėse.
O kaip vartosi Matijošaitis ir jo kareivija dėl savo fabriko Rusijoje, net ukrainiečių kūnais dengiasi? Kauno meras jau tapo tokiu pat vaikščiojančiu anekdotu kaip Putinas, bet iš Rusijos nesitraukia, nors užmušk. Didžiausia Sovietsko darbovietė, priklausanti Kauno mero šeimai, iki paskutinio atodūsio su reichsfiureriu krabo žingsniu?
O kiek tokių Putino ir Lukašenkos vagių pinigų gelbėtojų pačioj Lietuvoj – mūsų bankuose, advokatų kontorose, teismuose? Ar bent numanom? Kaip reaguotumėt į priešingą nei Matijošaičių biznio atvejį – mūsų verslininkai nenori, kad jų pinigai atitektų diktatoriui, bet mūsų bankas ir net teismas verčiasi per galvą, kad tik Lukašenkos torpedos gautų 1,2 mln. eurų?
UAB „Arginta“ keletą metų Baltarusijoje dirbo vykdydama ERPB finansuojamus vandenvalos projektus. Dabar ji priversta kautis su „Luminor“ banku, kad jos pinigai nepatektų Baltarusijos režimui.
„Arginta“ teigimu, bankas nori kuo skubiau pervesti 1,2 mln. Lukašenkai artimai Baltarusijos įmonei. Nepaisant to, kad Tarptautinės konsultuojančių inžinierių federacijos paskirtas FIDIC arbitras pripažino Lietuvos įmonės teisę pačiai gauti 1,6 mln. eurų atlyginimą už atliktus darbus ir atmetė Vitebsko vandentvarkos bendrovės pareikštą 1,492 mln. eurų pretenziją.
Verslininkai bijo, kad ir Vilniaus apygardos teismas gali žaisti Baltarusijos vagių pusėje. Ar galima tokia istorija patikėti po šitiek ES sankcijų paketų? Gal „Arginta“ meluoja? Tačiau kas, jei ji pasirodytų teisi?
Kaip neprisiminti atvejo, kai teisingumo ministras R.Šimašius patenkinto Lukašenkos prašymą išduoti Baltarusijai disidentą A.Beliackį, kurį kaltino „valiutinių operacijų pažeidimu“. Žmogaus teisių gynėjas dėl Lietuvos kaltės diktatoriaus kalėjime praleido ketverius metus.
Ar neturėtų „Arginta“ atveju bent pasidomėti ekonomikos ir inovacijų ministrė, VSD, Lietuvos bankas, Aukščiausiasis teismas? Gal panašių atvejų yra ir daugiau? Ar iš karto kreiptis į tiriamosios žurnalistikos atstovus?
Viršūnėlės ar šaknelės? Fiksuojam trečią faktą. Vienas šitos pasakos kampų gali būti ir toks – kaip europietis su meška derlių dalijosi.
