Augimas stojo dar iki karo
Laiku pastebėti ekonomikos sąstingį sutrukdė infliacija – visa ko kainų augimas. Įmonių apyvartos ir pelnai nominalia išraiška augo, kilo žmonių atlyginimai, ir tai visus džiugino. Tačiau realus augimas buvo sustojęs jau nuo praėjusios vasaros ir tai suprantame tik dabar. Praregime, kad dar iki problemų su Kinija ir Rusijos karo Ukrainoje pradžios Lietuvos ekonomika buvo įėjusi į lėto augimo stadiją.
Pagal Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) skaičiuojamą Ekonomikos vargo indeksą, kurį sudaro bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo, infliacijos ir nedarbo rodikliai, 2021 m. trečiajame ketvirtyje ES buvome treti nuo galo. Tokią padėtį lėmė tai, kad tuo metu ES ekonomika vidutiniškai ūgtelėjo apie 2 proc., o Lietuvos BVP neaugo visai. Nors įsibėgėjusi infliacija kūrė mums augimo iliuziją. Atlyginimai augo, o nedarbas mažėjo. Ketvirtajame ketvirtyje realus Lietuvos ekonomikos augimas buvo labai santūrus – 0,5 proc., panašus, kaip ir ES (0,4 proc.).
Ekonomikos augimą dažniausiai lemia tai, ar yra pakankama paklausa, tačiau praėjusiais metais augimą ribojo ne paklausos stygius, o išteklių trūkumas. Medžiagų trūkumą įmonės stengėsi įveikti, sumaniai ieškodamos naujų tiekėjų ir mokėdamos už žaliavas bei logistiką vis brangesnę kainą. Tačiau darbo jėgos stygiaus įmonės yra nepajėgios sumažinti vien savo pastangomis: darbdavių pastangas įrodo tai, kad atlyginimai Lietuvoje buvo didinami sparčiausiai euro zonoje, o dirbančiųjų stoka liko didžiulė.
Vidurvasarį prasidėjęs sąstingis buvo rimtas signalas, kad ekonomikai augti būtina gerinti tarptautinius prekybos santykius bei išjudinti darbo rinką, nuimti atgyvenusius darbo migracijos suvaržymus.
Gamintojų kainos auga greičiau negu vartotojų
Įprastas infliacijos vertinimo rodiklis – vartotojų kainų indeksas yra tik pavojingos tendencijos paviršius. Daug labiau pastaruoju metu auga gamintojų kainos, tai yra, kainos prekių ir paslaugų, kurias įmonės parduoda kitoms įmonėms, o ne galutiniams vartotojams. Šių kainų mes nematome parduotuvėse. Sausio mėnesį Lietuvoje, kai metinis vartotojų kainų augimas perkopė 11 proc., gamintojų kainos jau buvo pakilusios 16 proc. Kovą, kai metinis vartotojų kainų augimas viršijo 15 proc., gamintojų kainos pakilo 23 proc. Euro zonoje atotrūkis dar įspūdingesnis: vasarį vartotojų kainų augimas buvo 6 proc., o gamintojų – jau 24 proc. Tai yra, gamintojų kainos pakilo per metus kone ketvirčiu.
Stebint tolesnes energijos ir kitų išteklių brangimo tendencijas, galima numatyti, kad artimiausiais mėnesiais gamintojų kainų indeksas (GKI) ir toliau kils. O tai reiškia, kad įmonės patenka į pavojingas kainų ir kaštų žirkles. – Pagaminti dalykus gamintojams kainuoja vis brangiau. O garantijų, kad galutinę produkciją pavyks parduoti, nėra jokių. Tarp šios dienos įmonės sprendimų ir vartotojų verdikto – laikas, kupinas neapibrėžtumų. Tie, kam prie kainų šuolių nepavyks prisitaikyti, patirs rimtų nuostolių.
Ir nuostolius čia reikia suprasti plačiai ir valstybiškai. Tai ne šiaip kažkieno kišenių nepapildę pelnai. Nuostoliai rodo, kad išteklių naudojimas nesukūrė visuomenei gėrio ir nepridėjo vertės. Tai pavojingas signalas visiems, o ne tik nuostolius patiriančiai įmonei. Kuo daugiau nuostolių atskiroms įmonėms, tuo skurdesnis visuomenės gyvenimas. Tuo mažiau bus investuojama ir sukuriama darbo vietų, o esamų darbo vietų našumas mažės.
Pasvarstykime, kokią vertę sukūrė įmonė, jeigu darbuotojų atlyginimai, išteklių įsigijimas ir kiti kaštai sudarė 120 tūkst. eurų, o pajamų gauta 100 tūkst. eurų? Kaip bebūtų apmaudu, sukurta neigiama vertė, nuostolis. Įmonei kyla rizika ilgainiui neturėti lėšų atlyginimams, neapmokėti kontraktų tiekėjams, taigi, per ekonomiką nuriedės visa pasekmių grandinė. Ir tokią riziką „veikti į minusą“ šiandien patiria daugybė įmonių. Ypač tuose sektoriuose, kur žaliavų brangimas gali padaryti galutinę produkciją vartotojui neįkandamą arba nereikalingą, kur vartotojas gali nesunkiai pakeisti pasirinkimus bei savo vartojamo krepšelio struktūrą. Tuo metu įmonė lengvų alternatyvų neturi, ir kuo ilgesnis gamybos ciklas, tuo daugiau jis atviras neapibrėžtumams. Didžiausią infliacijos naštą šiandien neša dar ne vartotojai, o įmonės, kurios pateko į kaštų ir kainų žirkles.
Investicijų atoslūgis
Kol su infliacine banga viskas ekonomikoje auga, nepastebime investicijų atoslūgio ženklų. O juk investicijos lemia ilgalaikį ekonomikos augimą. Nuo investicijų priklauso, ar bus gaminama daugiau stokojamų produktų – taigi, ar kainos nustos augti dėl nepasotinamos paklausos. Pasirodo, kad investicijos yra ilgalaikė antiinfliacinė priemonė. Ir čia neturiu galvoje valdiškų lėšų dalinimo. Iš valdžios tereikia vieno – palankių sąlygų įmonėms investuoti į plėtrą ir technologinį atsinaujinimą, nestabdyti perėjimo prie alternatyvių, tvarių technologijų ir energijos.
Jeigu dėl krizės su Kinija dalis investuotojų atsisakė investicinių planų Lietuvoje, tai karas Ukrainoje dar labiau pablogino mūsų investicinį patrauklumą. Kai vakariečiai iš atsargumo atsisako kelionių į mūsų regioną, o oficialios jų institucijos ragina atidėti kultūrinius ir kitokius apsilankymus karo artumoje esančiuose kraštuose, nesunku nuspėti požiūrį į ilgalaikių investicijų planavimą. Tad kol kas visa ekonomikos augimo viltis yra jau veikiančios Lietuvoje įmonės.
Augimą palaikys įmonės, kurios sugeba prisitaikyti prie trikdžių tiekimo grandinėse, greitai randa naujų tiekėjų ir „paneša“ žaliavų brangimą. Jeigu darbo migracijos debiurokratizavimas leis joms įdarbinti pakankamai žmonių, kurių pernai taip visiems trūko, šios įmonės augs. Jos galės padidinti gamybą, tiesiog intensyvindamos veiklą, paleisdamos papildomas pamainas – pilnai apkraudamos esamus įrenginius. Tai – mūsų potencialas, į kurį iki šiol mažai kreipta dėmesio. Augimą palaikys ir tos įmonės, kurios sugebės atrasti naujų veikimo nišų vykstančiame globalaus darbo pasidalijimo lūžyje.
Ar yra svertų krizei įveikti?
Beprecedentis išteklių brangimas ir ateities rinkų neapibrėžtumas šiandien verčia Lietuvos įmones koncentruotis į kasdienį išgyvenimą. Dalis jų jau yra priverstos mažinti gamybą arba ją ir nutraukti – tam, kad neveiktų į nuostolį. Investicijoms tokiomis aplinkybėmis nėra nei laiko, nei šaltinių, nei ekonominės racijos.
Visa tai praneša apie rimtą pavojų, kad įmonės nepakankamai investuos ir jų ilgalaikis turtas nebus adekvačiai atkuriamas. Infliaciniai praradimai taip pat lemia, kad įmonių kapitalas bus nustekentas. O be kapitalo nėra sąlygų augti ir ekonomikos našumui, šiam gerovės augimo varikliui. Bet kurioje krizėje įmonės linkusios mažiau investuoti. Ir kuo mažiau investuojama, tuo labiau užsitęsia krizė, ir eilinė recesija gali pereiti į rimtą depresiją.
Ši krizė ypatinga: esame kaip niekad priklausomi nuo to, kaip greitai ekonomikai pavyks padidinti pasiūlą, pakeisti naudojamų energetinių ir kitų išteklių struktūrą tvarumo naudai. Tik nuosekliai auganti pasiūla gali patenkinti „alkaną“ paklausą, taigi, normalizuoti tiekimus bei žaliavų kainas. O visa tai tiesiogiai priklauso nuo investicijų masto ir intensyvumo. Ir priešingai, kuo mažiau bus investuojama, tuo ilgiau užsitęs visuotinis deficitas, priklausomybė nuo netvarios energijos, augs kainos ir jausime opius struktūrinius lūžius.
Išvada aiški – jeigu norime išvengti skaudžios ekonominės krizės, turime ieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. Ekonominė politika šiandien turėtų būti nukreipta į tai, kaip paskatinti mūsų įmones investuoti čia ir dabar, neišvežti kapitalo svetur, nepasirinkti saugesnių ir mažiau pastangų reikalaujančių kapitalo išsaugojimo būdų.
Kiekvienas iš įmonės investuotų eurų padidina ekonominį našumą, leidžia sukurti didesnę vertę. Vadinasi, investicijos yra galingas svertas ateities biudžeto pajamoms. Gyventojų pajamų mokestis, „Sodros“ įmokos, pridėtinės vertės mokestis ir akcizai – viskas bus ilgainiui pagausinta, jeigu įmonės investuos. O jei neivestuos, valstybės biudžete būtina planuoti mažėjančias dirbančių žmonių pajamas, vartojimą, taigi ir biudžeto įplaukas.
Tad ekonomikos augimas priklausys ne tik nuo mūsų nekontroliuojamų veiksnių – karo Ukrainoje trukmės ir aprėpties, išteklių brangimo, bet ir nuo to, ar įžvelgsime infliacijos uždengtas tendencijas ir atversime ekonomikai galimybes iš tiesų augti.
Apie Lietuvos laisvosios rinkos institutą
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) yra privati, pelno nesiekianti, nepolitinė organizacija, įsteigta 1990 metais. Instituto misija – įtvirtinti individo laisvės ir atsakomybės, laisvosios rinkos bei ribotos valdžios idėjas. LLRI atlieka tyrimus reikšmingais ekonomikos ir jos politikos klausimais, rengia įstatymų ir jų projektų ekspertizes, užsiima švietėjiška veikla.
