Ilgus metus Maskvos propaganda skelbė, kad Raudonoji armija „išvadavo“ sovietinę Lietuvą iš nacių jungo ir grąžino jai Klaipėdą. Tačiau iš tiesų vienus okupantus pakeitė kiti. Ir neaišku, kurie iš jų blogesni. Artėjant sovietinei ordai, Lietuvos kelius užplūdo nuo „išvaduotojų“ bėgančių žmonių vilkstinės. Ten, kur pražygiavo Raudonoji armija, liko liepsnojančios sodybos, sugriauti miestai ir miesteliai, išžudytos ištisos šeimos. Pasiekusios tuometinę Vokietijos sieną, iki dantų ginkluotos gaujos dar labiau sužvėrėjo. Sovietų tankai važiavo nesirinkdami kelio, vikšrais traiškydami besitraukiančias civilių vilkstines. Raudonarmiečiai ieškojo trofėjų, plėšė ir griovė, prievartavo ir žudė moteris, vaikus, senelius. Analogijų su šiandien vykstančiu karu Ukrainoje galima rasti ir sovietų kariaunos veiksmuose Antrajame pasauliniame kare.

Raudonarmiečiai ieškojo trofėjų, plėšė ir griovė, prievartavo ir žudė moteris, vaikus, senelius. Analogijų su šiandien vykstančiu karu Ukrainoje galima rasti ir sovietų kariaunos veiksmuose Antrajame pasauliniame kare.

1944 m. rudenį Josifas Stalinas Žemaitijoje suplanavo didžiulę Mėmelio (Klaipėdos) puolamąją operaciją. Spalio 5 d. milžiniška armada – per 621 000 kareivių, 9300 artilerijos pabūklų ir 1340 tankų – tiesiog nušlavė kelias Vermachto divizijas. Po penkių dienų Raudonoji armija priartėjo prie Baltijos jūros. Atrodė, kad Klaipėda bus užimta per kelias valandas. Uostamiestį puolė milžiniška 1-ojo Pabaltijo fronto grupuotė: 43-ioji ir 5-oji gvardijos tankų armijos, sustiprintos artilerijos daliniais, – iš viso apie 116 300 karių, apie 600 tankų ir savaeigių pabūklų. Iš oro puolimą rėmė 3-ioji oro armija ir Baltijos laivyno aviacija. Miesto stojo ginti kelios nepilnos Vermachto divizijos – apie 12 500 karių. Puolančiųjų kiekybinė persvara buvo stulbinama – devynis kartus didesnė nei besiginančiųjų. Raudonoji armija puolė bangomis ir savo karių lavonais užvertė Mėmelio prieigas. Spalio 22 d. Mėmelio puolamąją operaciją sovietai buvo priversti nutraukti, nors Klaipėdos užimti taip ir nepavyko. Nutraukti operaciją privertė patirti milžiniški nuostoliai.

Sovietų pusėje vien žuvusiųjų ir dingusiųjų be žinios – apie 4000 žmonių, sužeista apie 9000 karių. Vermachto nuostoliai dešimteriopai mažesni. Sovietų 5-oji gvardijos tankų armija neteko daugiau kaip pusės tankų.

Žodžiu, „šlovingas“ Klaipėdos šturmas – tai pasakos sovietinei liaudžiai. Daugumą nuostolių sovietai patyrė jau po sausio 28 d. nuo minų sprogimų, beieškodami trofėjų ir plėšikaudami.

Žlugusį mėginimą užimti Mėmelį sovietai bandė pavaizduoti kaip pergalę. Esą miestas buvo sėkmingai apsuptas, o armijų grupė „Šiaurė“ atkirsta nuo Rytų Prūsijos. Klaipėdą sovietai užėmė tik 1945 m. sausio 28 d. naktį, Vermachto įgulai atsitraukus į Rytų Prūsiją. 1.25 val. nakties paskutiniai vokiečių daliniai paliko uostą ir raudonarmiečiai įžengė į tuščią miestą. Žodžiu, „šlovingas“ Klaipėdos šturmas – tai pasakos sovietinei liaudžiai. Daugumą nuostolių sovietai patyrė jau po sausio 28 d. nuo minų sprogimų, beieškodami trofėjų ir plėšikaudami.

Knyga „Mėmelio šturmo blefas“ parašyta remiantis istoriniais dokumentais ir amžininkų atsiminimais. Ją papildo šimtai iliustracijų bei žemėlapių.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Tuo metu, kol Mėmelio placdarmo prieigas tebegynė vokiečiai, o Kuršių nerija driekėsi vienintelis sausumos kelias, kuriuo vyko susisiekimas su tvirtovės įgula, aplinkiniuose Klaipėdos krašto rajonuose ėmė veikti civilinė sovietų valdžia. Tačiau kurti vadinamąjį komunistinį rojų šiauriniame buvusios Rytų Prūsijos regione trukdė tebesiautėjantys trofėjų, grobio ir moterų geidžiantys raudonarmiečiai. Vos per pusantro mėnesio nuo įžengimo į Klaipėdos kraštą sovietų okupantai parodė tikrąjį savo veidą, kuriuo pasibaisėjo net visko matę okupacinės valdžios pareigūnai. Iš kai kurių dokumentų aiškėja, kad siautėti raudonarmiečiai pradėjo pirmosiomis okupacijos dienomis.

Mėmelio šturmo blefas

Istorijos mokslų daktarė Arūnė Liucija Arbušauskaitė straipsnyje „Klaipėdos krašte nėra nė vienos šeimos, iš kurios nebūtų kas nors atimta“ pateikia trijų 1944 m. okupacinės valdžios pareigūnų – Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo S. Juozapavičiaus, NKVD operatyvinės grupės Priekulėje vado vyr. leitenanto Kazakovo ir NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininko kapitono Kuzmino – skundus savo tiesioginiams viršininkams dėl kraštą okupavusių Raudonosios armijos dalinių savivalės ir siautėjimų.

Sunku pasakyti, ar jie buvo susitarę, tačiau visi trys raštai, kurių originalai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, buvusiame LKP CK dokumentų skyriuje, parašyti tą pačią dieną – 1944 m. gruodžio 24-ąją.

S. Juozapavičius savo raštą siuntė Lietuvos SSR liaudies komisarų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui, vyr. leitenantas Kazakovas – Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisarui, valstybės saugumo komisarui Juozui Bartašiūnui, o kapitonas Kuzminas – Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisarui Aleksandrui Guzevičiui.

Dokumentuose atsispindi nepagražinta padėtis Klaipėdos krašte 1944 m. rudenį, kai jau buvo pasitraukę krašto gyventojai ir į teritoriją įžengė Raudonosios armijos daliniai. Okupuoto krašto teritorijoje „šeimininkavo“ sovietų trofėjinės kariuomenės daliniai, kurie turėjo šalinti karo veiksmų padarinius (išminuoti laukus, pastatus) ir rinkti karinės technikos liekanas.

Apie padėties rimtumą liudija ir Lietuvos KP(b) Klaipėdos valsčiaus ir miesto komitetų sekretoriaus Šilino kreipimasis į patį aukščiausią tuo metu ir karinės, ir partinės Lietuvos SSR pareigūną – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorių Antaną Sniečkų.

Apie padėties rimtumą liudija ir Lietuvos KP(b) Klaipėdos valsčiaus ir miesto komitetų sekretoriaus Šilino kreipimasis į patį aukščiausią tuo metu ir karinės, ir partinės Lietuvos SSR pareigūną – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorių Antaną Sniečkų.

Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Juozapavičius savo rašte „Apie padėtį Klaipėdos krašte“ M. Gedvilui (1901–1981) pranešė, kad „visa Klaipėdos apskritis, išskyrus Klaipėdos miestą ir kelis gyvenamuosius punktus arti jo, išvaduoti iš vokiečių okupantų. Gyventojų likę tik Priekulės valsčiuje ir viename Dovilų valsčiaus kaime“.

Įdomu tai, kad dar vokiečių rankose buvusios Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas tuo metu veikė Priekulėje.

S. Juozapavičius konstatavo, kad Klaipėdos apskrities miestuose ir kaimuose visas turtas ir žemės ūkio inventorius buvo paliktas visiškai tvarkingas, tačiau daugelyje vietų jis neišsaugotas. Kitaip tariant, sugadintas, o gyvuliai atimti.

M. Gedvilui Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas skundėsi:

„Priekulės plytų gamykla, likusi visiškai tvarkinga, buvo demontuota, nuimti presai, vagonetės ir kitos dalys buvo suvežtos į Priekulės stotį kaip metalo laužas, o gamykla liko pusiau sugriauta. Priekulės pieninėje išmontuotos sviesto mašinos. Priekulės valsčiaus komitetas ketino atsivežti veikiantį traktorių, kurį apžiūrėjo mechanikas. Kitą dieną [mechanikas], neprivažiavęs kilometro prie tos vietos, kur buvo traktorius, išgirdo sprogimą. Traktorius buvo susprogdintas ir išvežtas į metalo laužą.

Buvo susprogdintas Šventvakarių kaimo tarybos pirmininko Kuršaičio lokomotyvas, o Laukių [Launių?] kaime buvo sudaužytas veikiančios kuliamosios arklių [...]. Ir daugelyje kitų vietų buvusios sveikos žemės ūkio mašinos sprogdinamos ir daužomos.

Raudonoji armija įžengia į Vokietiją
Foto: Leidykla "Briedis"

Baldai ir kiti namų ūkio rakandai daužomi ne tik iš smalsumo. Pvz., ten, kur nebuvo galima atidaryti durų arba spintos, jos buvo niekdariškai sunaikintos. Supjaustomi sofų apvalkalai, nudraskomi odiniai krėslai, daužomi veidrodžiai. Klaipėdos valsčiaus komiteto sekretorius, dabar laikinai einantis Priekulės valsčiaus komiteto pirmininko pareigas drg. Zimkus, užėjęs į vieną namą, pastebėjo kareivį, daužantį buože gerą veidrodį. Į drg. Zimkaus klausimą – Kodėl Jūs taip darote? – kareivis atsakė: daužome, kas sena, naują pastatysim, – ir išėjo. [...]

Labai paplito moterų prievartavimas, kareiviai nepaiso nei [moterų] amžiaus, nei sveikatos. Pasitaikė ir išprievartautos moters nužudymas. Bet nelaimingi gyventojai yra išsigandę iki tokio lygio, kad netgi nesiskundžia. [...]

Pasitaiko, kad iš gyventojų atiminėjamos siuvamosios mašinos, kilimai, avalynė ir kiti daiktai. Į Priekulės valsčiaus Kebelių kaimą atvyko visiškai girti vienas karininkas su kareiviu, o drauge su jais 15 vežimų valstiečių iš Lietuvos. Leitenantas sušukęs: imkite viską, ką norite. Čia ir prasidėjo plėšimas. Vežimus prikrovė. Atėmė iš gyventojų bulves, šieną ir kas kam patiko. Iš vieno valstiečio atėmė karvę. Kada rusė moteris, vokiečių išvežta, pradėjo prašyti, kad paliktų, leitenantas pareiškęs: jeigu duktė sutinka su manimi gulti į lovą, tai mes nieko neimsime. Klaipėdos krašte neliko nė vienos šeimos, iš kurios kas nors nebūtų atimta.“

NKVD operatyvinės grupės Priekulėje vyr. leitenanto Kazakovo pranešimo vidaus reikalų liaudies komisarui, valstybės saugumo komisarui J. Bartašiūnui (1895–1972) turinys mažai kuo skiriasi nuo ankstesniojo.

Ir šiame dokumente primenama, kad, kraštą okupavus raudoniesiems, be šeimininkų likę vienkiemiai, kaimai, turtas buvo palikti saugiai ir tvarkingai. Reikėtų nepamiršti, kad tuo metu didžiąją Klaipėdos krašto kaimiškųjų vietovių gyventojų dalį sudarė lietuviais save laikantys asmenys.

„[...] trumpas trofėjinių ūkinių komandų ir kai kurių karių buvimas čia visus tuos ūkius ir [jų] turtą pavertė visiškai netinkamu.

Sovietų nusikaltimų nuotraukų išliko labai nedaug
Foto: Leidykla "Briedis"

Namuose praktiškai nebeįmanoma gyventi, stiklai išdaužyti. Krosnys išgriautos, pasilikę nuo išvežimo baldai sulaužyti ir sunaikinti vietose. Sulaužyta daug žemės ūkio inventoriaus, jis suvežtas į metalo laužo surinkimo punktus.

Daugelis trofėjinių-ūkio komandų karių plėšikauja, grobia, prievartauja moteris, net ir nužudo.
Kiekvienam kariniam junginiui nustatytas gyvulių, daržovių ir grūdų paruošų planas. Sudarytos specialios komandos, duoti nurodymai, iš kokių išteklių formuoti tas atsargas, tačiau užuot organizavusios daržovių nuėmimą laukuose, surinkusios be šeimininkų likusius gyvulius, šios komandos dažniausiai užsiima gyventojų plėšimu, paskutinių gyvulių ir daržovių atsargų iš jų atiminėjimu.

Tarnybos reikalais komandiruojami kariai „pakeliui“ užvažiuoja į gyvenamuosius punktus, prievartauja moteris, atima iš gyventojų produktus ir išvyksta“, – ministrą informavo enkavėdistas Kazakovas.

Pateikęs kelis konkrečius pavyzdžius, karininkas toliau rašė:

„Daugelis trofėjinių-ūkio komandų nesugebėjo organizuoti derliaus nuėmimo iki šalčių, [todėl] ėmėsi pildyti jų atsargas iš gyventojų, neatsižvelgdamos į jų poreikius.

Aukščiau minėti faktai kartojasi visuose Priekulės apylinkių kaimuose.

Kariškių prievartaujamos moterys [taip pat] yra faktai.

Piaulų kaime spalio mėn. grasinant ginklu buvo išprievartauta mergina J. E. Kaltininkams šiuo metu keliama byla.

Š. m. lapkričio 21 d. Protniškių kaime užregistruotas faktas apie dviejų kariškių pilietės B. J. išprievartavimą. Tos dienos vakarą į B. butą užėjo trys kariškiai ir pakvietė ją vykti drauge padėti iškrauti bulvių mašiną. Įvažiavę į vieną kiemą Voveriškių kaime, vairuotojas ir vienas kareivis nusivedė B. į daržinę ir, užkimšę burną nosine, išžagino.

Visų šių faktų tyrimą sunkina tai, kad dažnai negalime patekti į karinių dalių dislokacijos vietas.
Prašome Jūsų įsikišimo“, – savo pranešimą baigė vyr. leitenantas Kazakovas.

Raudonieji barbarai grobė viską, ką tik rasdavo. Štai Klaipėdos krašto gyventoja Magdalena Klumbytė-Piklaps, kuriai tuo metu buvo vos keleri metukai, prisiminė, kad į jų kiemą atėję rusai norėjo atimti net vaikų naktinį puodą:

„Vieną gražią dieną įeina rusas ir griebia iš palovės naktipuodį. Turėjome tokį rausvą su baltais taškais. Jam reikią įsipilti kažką ir jis norįs neštis. Mamulytė šaukia, kad vaikai į tą puoduką aa daro, sako, kad kai jis pareis, jį išjuoks, išmes per tvorą ir viskas. O mes, vaikai, jau puoduko neturėsime. Paskui galų gale išprašė iš jo.

Paskui dar vienas toks įsimintinas įvykis buvo. Kadangi namas mūsų didelis, tai rusų kareiviai atvažiavo su savo patrankom girti. O buvo tamsu, tai jie ant kiekvieno kampo pridirbdavo. Karininkas nusimovė kelnes prie tvoros. Prieš namą buvo darželis. Ir ant jo tvoros jis užkabino savo diržą. Rytmetį jis visus gatavas sušaudyti, jis rengiasi, o diržo nėra. Iš to pasiutimo mūsų šunelį nušovė. Dar gerai, kad visų kitų neiššaudė. Paskui pamatė, kad tas diržas ant tvoros kabo. Žodžiu, vaikas būdama žiaurumo prisižiūrėjau ir atsimenu viską. Tai štai kokie pirmieji vaikystės įspūdžiai, pirmieji karo įspūdžiai.“

LSSR NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininkas, valstybės saugumo kapitonas Kuzminas Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisarui, valstybės saugumo komisarui A. Guzevičiui (1908–1969) dėstė, kad raudonarmiečių savivalė prasidėjo vos įžengus į šį kraštą:

„1944 m. spalio 9–10 d. Pirmojo Pabaltijo fronto kariai iš esmės išvadavo Klaipėdos krašto Šilutės, Pagėgių ir Klaipėdos valsčius nuo vokiečių-fašistų grobikų.

Paskui frontas nusistovėjo.

Likę teritorijoje gyventojai buvo vietiniai arba evakuotieji, dažniausiai seniai, moterys ir vaikai. [...]

Agentūrinių priemonių tarp vietinių gyventojų metu nustatyta, kad dalis [gyventojų] priklausė nacionalsocialistinei partijai, neslėpė priešiško požiūrio į tarybų valdžią ir buvo mūsų represuoti.
Kita dalis, tiek vokiečiai, tiek lietuviai, [yra] prisirišę prie savo žemės, skundžiasi pavargę nuo karo ir turi vienintelį norą – užsiimti žemės ūkiu, nepaisant, kokia bus valdžia. [...]

Tuoj pat išvadavus Klaipėdos krašto miestus ir gyvenamuosius punktus, kariškiai pradėjo griauti visa tai, kas vertinga, motyvuodami tuo, jog visos vertybės priklauso priešams – vokiečiams.

Buvo daužomos parduotuvių vitrinos, išsinešiojamos visos likusios prekės, laužomos butų durys, barbariškai laužomi vertingi baldai ir t. t. Nuo sofų, krėslų draskoma oda ir aksomas. Dėl tokio elgesio kadaise gražus Šilutės miestas, kurį vokiečių kariuomenė paliko be mūšio ir beveik nesugriautą, šiuo metu atrodo apgailėtinai. Mieste beveik nebeliko butų, kurie tiktų gyventi neatlikus remonto, neišliko nė viena parduotuvė.“

Sovietų surengtų žudynių Metgetuose aukos.
Foto: Leidykla "Briedis"

Reikia pridurti, kad raudonarmiečiai Šilutėje, be kitų vertybių, sunaikino ir dvarininko bei mecenato Hugo Šojaus įsteigtą privatų muziejų, kurį itin vertino pats dr. Jonas Basanavičius.

H. Šojus turėjo sukaupęs vertingą knygų, dokumentų kolekciją. Joje buvo tokių antikvarinių vertybių kaip 1591 m. išleisti J. Bretkūno „Postilės“ du tomai, V. Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška „Lietuvos istorija“, 1684 m. išėjusi Ch. Hartknocho „Prūsijos istorija“, J. Laukio 1845 m. išleistas S. Daukanto veikalas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir kitos knygos.

Frontui pasitraukus, Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Taleikis, tarnavęs 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui Martynui Toleikiui sutvarkyti likusius muziejaus eksponatus. Tos pačios dienos M. Toleikio pranešime Šilutės apskrities vykdomajam komitetui rašoma:

„Per praėjusio karo audras tas muziejus buvo labai nukentėjęs. Didelė dalis eksponatų buvo suversta ant grindų ir sumaišyta su šiukšlėmis. Tad prisiėjo pirma atsargiai ir nuodugniai peržiūrėti visa, kas ant grindų suversta, ir tinkamus muziejui daiktus ir popierius nuvalyti.“
Deja, išvardintų unikalių eksponatų niekas nebesurado.

Kapitonas Kuzminas savo rašte toliau dėstė, kad Klaipėdos krašto ir Šilutės apskrities teritorijoje paplito visuotinis moterų žaginimas, neatsižvelgiant į jų tautybę, fizinę būklę ir amžių. O apie šiuos nusikaltimus pranešus SMERŠ’o kontržvalgybos skyriams, jų vadovai pranešimus ignoruoja ir nuo tyrimų nusišalina.

„Buvo žaginamos net 70-metės senutės ir 14 metų mergaitės jų tėvų akivaizdoje. Be to, visa tai įgavo tokį pobūdį, kad moterys neretai baiminasi būti sušaudytos, [todėl] nesipriešindamos paklūsta viršininkų liepimams ir paskui visiškai nesiskundžia. [...]

Priekulės valsčiuje š. m. lapkričio mėnesio pabaigoje pas vieną gyventoją užėjo vienuolika karių ir pareikalavo žmonos. Pastaroji išėjo į kiemą. Ten ją visa grupė išprievartavo. Iš esmės vyro akivaizdoje.

Priekulės valsčiaus teritorijoje beveik panašiu laiku buvo rastas išžagintos moters lavonas. Reikalas nebuvo tiriamas. Apie šiuos faktus žodžiu informavo 32-os divizijos SMERŠ’o kontržvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Ryžkovas.

1944 m. gruodžio 1 d. į Vilkyčių kaimo seniūną kreipėsi trys kareiviai, prašydami jiems darbui komendantūroje atsiųsti tris moteris; seniūnas šitai ir padarė. Po pusantros valandos 32 m. N. E., 25 m. Š. A. ir 24 m. A. J. sugrįžo išžagintos ir suplėšytais drabužiais (seniūno pranešimas).

Vanagų kaimo rajone vienas iš kariškių pasiskelbė gydytoju ir organizavo moterų „priėmimą“. Rezultatas – išžagino vieną nepilnametę, paskui pasislėpė.

Š. m. lapkričio mėnesio pabaigoje ar gruodžio mėnesio pradžioje viename sanitariniame batalione operatyvinės grupės bendradarbis drg. Glezeris matė gydytoją priimant motiną su gydymui atvežta išžaginta 14 metų mergaite.

Š. m. gruodžio 20 d. Priekulės valsčiaus Dreižių kaime viršila ir kareivis naktį išžagino 33 m. M. A. jos bute. Ji naktį per langą pabėgo be drabužių (seniūno Reizgio pranešimas).

Raudonosios armijos karininkas pranešė Šilutės apskrityje buvus tokį įvykį. Du kariai, aplankę vieną butą, užėjo į jį naktį. Į beldimą išėjusi moteris buvo apsigaubusi maišu ir ten pat tarpduryje [buvo] išžaginta; tai buvo 70 metų senutė.

Be aukščiau minėtų faktų, nustatyti kai kurių kariškių tiesiog banditiški išpuoliai.

1944 m. gruodžio mėnesio 10 d. Vanagų kaimo apylinkėse du nenustatyti kariškiai sustabdė praeinančią netoliese pagyvenusią moterį ir ją vietoje nušovė. Žinia apie tą faktą pasklido po visą Priekulės valsčių, ir gyventojai sutiko ją pasipiktinę.

1944 m. spalio mėn. Šilutės mieste grupė kariškių keletą kartų ėjo pas NKVD viršininką valstybės saugumo majorą Zujevą, reikalaudami išduoti pas jį gyvenusią septyniasdešimties metų vokietę, ketindami ją nužudyti.

Aukščiau minėti faktai paplito tiktai todėl, kad SMERŠ’o kontržvalgybos skyriai nusišalino nuo kovos su jais.

Kaip pranešė 32-os divizijos SMERŠ’o kontržvalgybos viršininko pavaduotojas majoras Ryžovas, tos divizijos prokuroras pranešė armijos [vadovybei] apie vieno karininko įvykdytą jaunos moters išžaginimą. Armijoje į tą reikalą dėmesio nekreipė, o prokurorui pareiškė: „Nejaugi Jūs neturite kuo užsiimti be tokių [niekų].“

Toliau enkavėdistas kapitonas Kuzminas pateikia daugybę faktų, kaip raudonarmiečiai apiplėšinėjo civilius gyventojus, atiminėjo jų gyvulius ir turtą:

„Nustatyta daugelis faktų, kai kariškių iš gyventojų rekvizuoti galvijai ir daiktai būdavo persiunčiami į Lietuvos SSR teritoriją (per buvusią) sieną ir ten keičiami į naminę degtinę. Pasitaikė ir tokių atvejų, kai į Klaipėdos kraštą plėšikauti atvažiuodavo girti kariškiai drauge su Didžiosios Lietuvos gyventojais.“

Metgetheno (Metgetų) Rytų Prūsijoje prievartavimų ir žudynių aukos.

Iš Šilino rašte A. Sniečkui, kuris neoficialiai buvo vadinamas Lietuvos „šeimininku“, išdėstytų teiginių paaiškėja, kad šis dokumentas nėra pirmas. Raudonarmiečių savivale skųstasi jau anksčiau. Tiesa, šis komunistas sielojosi ne tiek dėl civilių sveikatos, gyvybių ir jų turto, o dėl to, kad nepavyksta steigti žemės ūkio technikos nuomos punktų šiame krašte kuriamiems sovietiniams ūkiams:

„Nepaisant mano prašymų Jums dar 1944 m. spalio mėnesį ir gruodžio 13 d. uždrausti trofėjinėms komandoms kaip metalo laužą rinkti įvairias mašinas ir žemės ūkio padargus, padėtis beveik nepasikeitė. Trofėjinės komandos kaip anksčiau, nekreipdamos dėmesio į Jūsų įsakymą neleisti rinkti gyvenvietėse žemės ūkio inventorių kaip metalo laužą, renka jį ir toliau, šitaip darydamos žalą šalies liaudies ūkiui. Pavyzdžiui, gruodžio 25 d. Priekulės valsčiaus Driežiuose Andrušaičio (?) ūkyje sudaužyta ir išvežta kuliamoji, bulvių kasimo mašina ir kiti žemės ūkio padargai, gruodžio 15 d. Matukaičio ūkyje sulaužyta vilnų karšimo mašina, Reizgio ūkyje sugadintas visas žemės ūkio inventorius. 1945 m. sausio 6 d. susprogdintos ir išvežtos į metalo laužo bazę pavaros. Iki šios dienos (esu liudininkas 1945 m. sausio 6, 7, 8 dienų) trofėjinės komandos vežimais į bazę gabena akėčias, plūgus ir kitus žemės ūkio padargus. Tokių pavyzdžių galiu pateikti daugybę.“