Slampinėdamas po Veisiejų turgų vis iš naujo sugrįžtu prie dar ne visai sudrožto dviračio. Paklausiu kainos – pardavėjas prašo 100 eurų. Iš akių matau, kad bent 10 eurų tikrai nuleis, o gal ir 15. Piniginėje tokią sumą turiu, bet užduodu sau klausimą, ar tikrai dažnai tuo naujesniu dviračiu važinėsiu, jei jau dabar kluone renka dulkes, voratinklius ir rūdis pora senų. Gal ne tokių modernių ir patogių, bet kainavusių po 25-30 eurų. Ar nepasigesiu tos šimtinės, kai ateis laikas mokėti už brangstančią elektrą arba keisti tepalus žoliapjovei?
Dvejonės baigėsi tuo, kad pardavėjas išvažiavo namo su neparduotu dviračiu, o aš, nusipirkęs pusę kilogramo pomidorų ir saldaus pieno sūrį, pasilikau didžiąją dalį į turgų atsineštų pinigų, kaip dzūkai sako, juodai dzienai.
Ar racionalus toks elgesys, kai atrodo, kad jau viskas, kas blogiausio galėjo nutikti žmonijai, mus užgriuvo tarsi cunamio bangos paplūdimyje smėlio pilis stačiusius poilsiautojus? Klimato krizė, pandemija, migrantų antplūdis ir galiausiai – karas. Tačiau daugumai Lietuvos žmonių, kurie nemirė nuo COVID-19 ir nepriėmė į savo namus nuo Putino agresijos bėgančių ukrainiečių, visos kančios apsiribojo nerimu, kas bus toliau. Bet dabar atėjo metas už viską sumokėti. Ir tai visai nebus malonu.
Kai per du karantinus visi tūnojome namuose, o valstybė skolintais pinigais mokėjo už tai, kad neitumėte į darbą, pagalvoti, kad už tokias neplanuotas ir visai nesavanoriškas atostogas kažkada mes visi turėsime susimokėti, nebuvo jokio noro.
Atsisakyti valstybės siūlytos paramos būtų buvę kvaila, nes pinigus paims kažkas kitas, o mokėti vis tiek teks visiems drauge. Todėl ne tik ramia sąžine kas mėnesį gaudavau savarankiškai dirbantiems asmenims numatytą išmoką, bet ir nepražiopsojau, kai Sauliaus Skvernelio vyriausybė prieš pat rinkimus puolė dalinti tūkstančius eurų už dar vienos individualios veiklos įregistravimą. Nusipirkau naują fotoaparatą „Nikon Z6“ ir „Apple“ kompiuterį „iMac 27‘ 5K“, o kai atėjo rinkimų metas, apsimečiau, kad tai visai nebuvo panašu į rinkėjų papirkinėjimą, ir balsavau už valdžios pasikeitimą.
Būdama eurozonoje Lietuva neturėjo kito pasirinkimo, nes pinigus dalino visos Vakarų pasaulio šalys. Jau tada buvo aišku, kad visiems drauge teks dalintis ir to pinigų lietaus pasekmes – euro, dolerio ir kitų valiutų nuvertėjimą. Net jeigu jūs asmeniškai negavote nė cento, vis tiek sumokėsite už mano fotoaparatą ir kompiuterį per brangstančią dešrą, benziną bei elektrą. Ne ką mažiau mums visiems kainuos Europos Komisijos paskelbtas Žaliasis kursas, bet ir čia kitos išeities tiesiog nėra – europiečiams tenka gelbėti planetą nuo perkaitimo, o ne tikėtis, kad tai padarys Trečiojo pasaulio lūšnynų gyventojai. Net jeigu jums asmeniškai visai patinka besniegė žiema. Mes ir taip per ilgai skolinomės planetos resursus iš savo vaikų.
Dar brangiau už pandemiją ir klimato kaitą mums kainuos beprotiškas Putino karas Ukrainoje. Ne tik todėl, kad sugriautus Ukrainos miestus kažkada teks atstatyti, o per pavasario sėją juodžemio laukais važinėjantys tankai reiškia, kad visame pasaulyje brangs grūdai ir aliejus.
Vakarai neturėjo kitos išeities, kaip tik įvesti Rusijai iki šiol nematyto griežtumo ekonomines sankcijas. Nors jų poveikis agresorės ekonomikai pasireikš ne iš karto, jos turėtų užtikrinti, kad Putinas negalės greitai atkurti ukrainiečių sparčiai naikinamos savo armijos galios ir imtis kitų agresyvių karų.
Tiekimo grandines sutraukiusios sankcijos neišvengiamai bus juntamos ne tik Rusijai, bet ir toms šalims, kurios jas paskelbė, ir netgi tokioms veidmainišką neutralumą bandančioms imituoti valstybėms, kaip Kinija, Indija ar Vengrija. Net jeigu Rusijai tekdavo tik keli procentai pasaulinių „iPhone“ pardavimų, kitais metais už būsimąjį „iPhone 14“ mokėsiu daugiau. Arba jame nebus kažkurių naujovių, kurios galėjo atsirasti.
Tik nepagalvokite, kad bandau jus įtikinti, jog jokių sankcijų nereikėjo. Jos buvo būtinos, jeigu nenorite, kad po metų Lazdynai ir Karoliniškės atrodytų kaip Mariupolio griuvėsiai, o jūsų dukra lauktųsi nuo kažkurio iš keliolikos ją išprievartavusių girtų Putino kareivių. Tik nereikia turėti iliuzijų, kad karas mums nieko nekainuoja.
Tiesioginė pagalba Ukrainai ir Lietuvoje priglaustiems karo pabėgėliams yra tik nedidelė tos kainos dalis. Negana to, preliminariais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimais, kovo mėnesį Lietuvoje dirbę ukrainiečiai mūsų šaliai sumokėjo per 1 mln. 200 tūkst. eurų mokesčių – pajamų, sveikatos draudimo, pensijų ir socialinio draudimo.
Todėl tuos šlykščius žmogelius, kurie jau pradėjo socialiniuose tinkluose kurstyti pavydą neva per daug paramos gaunantiems pabėgėliams, man norisi visam laikui deportuoti į Donecko „liaudies respubliką“ – ten jie tikrai pritaptų geriau negu Lietuvoje.
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Joe Bidenas pavasarinį kuro brangimą savo kalbose nuolat vadina „Putin’s Price Hike on gasoline“ – Putino benzino kainų kilimu. O gal ir mums pavyktų susitarti, kad dėl brangesnės dešros, duonos ir dyzelino nesąžininga būtų kaltinti nei dabartinę, nei buvusias mūsų šalies vyriausybes? Tiesiog atėjo laikas sumokėti už viską – Putino karą, pandemiją, klimato kaitą ir tų naujų išbandymų, kurie dar mūsų neužklupo, lūkesčius.
