Pirmasis naratyvas – Ukrainos ir daugumos Vakarų valstybių tiesa, kad Rusijos invazija į Ukrainą yra amorali ir neteisėta. Ukraina, kaip ir bet kuri kita suvereni valstybė, turi teisę ne tik spręsti savo likimą, bet ir ginti savo nepriklausomybę, o Rusijos kariuomenės veiksmai, nukreipti prieš civilius gyventojus, privalo būti tiriami kaip karo nusikaltimai.
Antrasis – Rusijos ir pavienių Europos politikų propaguojama tiesa, kad karas Ukrainoje yra Vakarų kaltė, Rusija tiesiog ginasi nuo NATO vykdomos agresyvios ekspansijos. Ukraina yra kaltinama branduolinių ginklų kūrimu, o ją neva kontroliuojantis nacistinis režimas turi būti „denacifikuotas ir demilitarizuotas.“
Priešiškos pusės tiesa tiek Vakarų valstybėms, tiek Rusijai ir jos sąjungininkams yra propaganda, melas ir dezinformacija. Vis dėlto abi tiesos ir naratyvai rado kelią į žmonių širdis ir protus. Vakarų vyriausybės, palaikomos savo visuomenių, padeda Ukrainai ne tik žodiniais pareiškimais, bet ir siųsdami karinę bei humanitarinę pagalbą, o pastarosiomis dienomis pranešama ir apie pirmuosius sunkiosios ginkluotės pristatymus.
Tuo metu Rusijos visuomenės didžioji dalis, veikiama įjungtos propagandos mašinos, išreiškia palaikymą „specialiajai operacijai“ prieš Ukrainą. 53 procentai Rusijos visuomenės palaiko karo veiksmus prieš Ukrainą ir tik 23 procentai pasisako prieš. Taip pat iškalbingas faktas, kad neutrali ir prieš karą nusistačiusi visuomenės dalis yra linkusi į pasyvumą ir nerengia didelio masto protestų, kurie galėtų kelti riziką V. Putino režimo stabilumui. Miestų gatvėse kalbinami žmonės šventai tiki Vakarų keliama grėsme, o Bučoje ir kituose miestuose įvykdytus nusikaltimus vadina surežisuota klastote.
Mus neretai stebina, atrodo, visiškai nuoširdus paprastų rusų palaikymas karo veiksmams Ukrainoje ir tikėjimas jų valstybės propaguojama tiesa. Šis naratyvas taip pat stiprinamas naudojantis simbolizmu ir istoriniais pavyzdžiais. Rusijai, Sovietų Sąjungos teisių paveldėtojai, karas prieš Ukrainos „nacistinį režimą“ yra bene šventas. Šalyje, kurioje kiekvienais metais švenčiama pergalės diena prieš nacistinę Vokietiją, toks karas atrodo kaip būtinybė ir pareiga.
Esant tokiam Europos susiskaldymui į dvi stovyklas, viešojoje erdvėje pasigirsta nuomonių, kad pasibaigus karui Ukrainoje, situacija Senajame žemyne grįš į įprastą prieškarinę būseną (angl. business as usual). Vis dėlto karą Ukrainoje būtina vertinti kaip išskirtinės svarbos įvykį XXI amžiaus Europos istorijoje. Nei 2014 metų Krymo aneksija, nei 2008 metų karas Sakartvele savo mastu ir destruktyvumu neprilygsta šių metų Rusijos invazijai į Ukrainą.
Įvairiais skaičiavimais, Rusija per pusantro mėnesio trunkantį karą Ukrainoje galimai prarado iki 21 tūkstančio karių, apie 30 tūkstančių buvo sužalota. Palyginimui, Sovietų Sąjunga per dešimt metų trukusį karą Afganistane prarado apie 14 tūkstančių karių. Ukraina taip pat patiria skaudžių praradimų – galimai tūkstančiai žuvusių karių, dar daugiau žuvusių ir išniekintų civilių gyventojų. Tęsiant karą ir pradėjus naują puolimą rytų Ukrainoje žmogiškųjų praradimų abejose pusėse tik daugės.
Be jokios abejonės praradimus Ukrainoje Rusija bandys pateisinti savo skleidžiamu naratyvu – rusų kariai, kaip ir SSRS kariai Antrojo pasaulinio karo metais, mirė gindami tėvynę nuo Vakarų ir „nacistinės“ Ukrainos. Taip pat jau dabar bandoma slėpti tikruosius kare žuvusių karių skaičius. Tai įrodo liūdnai pagarsėjęs faktas apie rusiškų mobilių krematoriumų veiklą Ukrainoje, kurie naudojami deginant žuvusius savo karių kūnus, bei, tikėtina, bandant slėpti ir savo žiauraus elgesio su Ukrainos civiliais gyventojais įrodymus.
Vis dėlto žmonių „pradanginimas“ sudeginant juos krematoriumuose ir vedant melagingą statistiką neištrins žmonių egzistavimo fakto ir šeimos narių prisiminimų apie juos. Taip pat, kaip ir Rusijos propaganda nesugrąžins mirusiųjų ir neišgydys dėl karo neįgaliais tapusių karių.
Ukrainoje žuvę kariai buvo kažkieno sūnūs, tėvai, šeimos nariai ir giminės. Dalis sužeistų karių niekada nebevaikščios, nebegirdės, nebematys arba dar kitaip bus suluošinti ir psichologiškai paveikti karo. Kuo ilgiau tęsis šis konfliktas, tuo daugiau šeimų ir giminių abejose konflikto pusėse jis palies tiesiogiai. Kuo daugiau žmogiškųjų praradimų, tuo sunkiau propagandai nuslėpti tikrąją karo kainą Rusijos visuomenei.
Kaip Rusijos ir Ukrainos visuomenės reaguos į skaudžius žmonių praradimus vykstančio karo metu? Ukrainoje šios žūtys bus suprastos kaip būtinoji auka ginant valstybės nepriklausomybę nuo agresoriaus. Tačiau Rusijos visuomenės požiūris į šiuos praradimus gali būti sunkiai nuspėjamas. Labai tikėtina, kad žmonės, veikiami propagandos ir tikėdami V. Putino skleidžiamu naratyvu, neva Rusija yra tik NATO agresyvios ekspansijos auka, dėl savo artimųjų netekties kaltins Vakarų valstybes ir Ukrainą.
Tokiu atveju Rusijos visuomenėje greitai suvešės jau dabar pasėta neapykantos Europai ir JAV sėkla. O galbūt Rusijos visuomenė prabus iš propagandos sukelto miego ir pradės reikalauti savo valdžios atstovų atsakomybės dėl šio karo ir savo žuvusiųjų artimųjų?
