Vieni patraukė į Lenkiją pigesnio maisto ir kuro, kur valdančioji dauguma net du antiinfliacinius planus parengė: PVM maisto produktams iš viso panaikino, o kurui sumažino iki 8 proc., tad degalų kaina už litrą vidutiniškai sumažėjo 15 centų. Kiti stengdamiesi išgyventi kiek įmanoma mažino išlaidas. Prasidėjęs karas Ukrainoje kainas kilstelėjo dar daugiau. Žiemą pavyko išgyventi, dabar reikia sulaukti metų vidurio, kuomet numatoma didinti pensijas ir kitas pajamas.
Tik kainos auga kiekvieną dieną ir jos nelaukia metų vidurio. Statistikos departamentas jau paskelbė, kad maisto produktų, tabako ir alkoholio prekyba mažėjo beveik 5 proc. palyginti su pernai, tad žmonės pradėjo taupyti maisto sąskaita arba tiesiog pirko jį ne Lietuvoje. Vien kovo mėnesį pigiausių maisto prekių krepšelis augo 6,4 proc., o per pastaruosius metus, pvz. aliejaus kaina pakilo 118 proc., kiaušinių – beveik 40 proc., o kiauliena pabrango trečdaliu (pricer.lt duomenys). Ir tai tik keli produktai. O kur dar komunaliniai mokesčiai, išlaidos už šildymą, elektrą? Valdantieji skuba pasigirti, kad senatvės pensija didės 22 eurais iki 482 eurų, o turint būtinąjį stažą – 25 eurais iki 510 eurų. Deja, bet šio padidėjimo pensininkai net nepajaus, nes infliacija jau jį prarijo.
Valdančiųjų pasiūlytas antiinfliacinis planas – tai pinigų dalybos, kurioms trūksta taiklumo ir kurios didina nelygybę tarp žmonių, o ar pavyks sumažinti skurdo lygį, kyla pagrįstų abejonių, stebint pastarųjų mėnesių kainų pasiutpolkę.
Darbo partija dar rudenį siūlė, beje, ne pirmą kartą, mažinti PVM būtiniausiems maisto produktams. Deja, bet PVM sumažinimo idėja taip ir neįveikė valdančiųjų nepasitikėjimo verslininkais barjero, tad būtiniausių maisto produktų krepšelis neatpigo. Suprantama, pinigų biudžete yra tiek, kiek yra, tačiau juos taikliau paskirstant galima pasiekti didesnio poveikio. Juk sumažintas PVM būtent būtiniausiems maisto produktams, labiausiai ir padėtų tiems, kurių pajamos mažiausios. Tad tokia priemonė taip pat turėjo būti įtraukta į antiinfliacinį planą. Juk tai triguba nauda: gyventojams, gamintojams ir ekonomikai. Pritaikius sumažintą PVM tik lietuviškiems produktams, būtų paskatinta vietinės produkcijos gamyba ir žaliavų panaudojimas. O, tai ir didesni mokesčiai į biudžetą, ir darbo vietos, ir žmonių pajamos.
Dėl didėjančios žaliavos paklausos ūkininkams ir vietos gamintojams taip pat susidarytų geresnės sąlygos, tai būtų pagalba ir žemdirbiams, kurie dėl išaugusių energetikos ir pašarų kainų šiuo metu taip pat yra atsidūrę nelengvoje padėtyje. Apdirbamoji pramonė, dėl padidėjusios produktų paklausos išsaugotų darbo vietas, mokėtų mokesčius, galėtų plėsti gamybą. O, žaliavos tiekėjai-ūkininkai turėtų stabilią rinką tiekiant kokybišką produkciją ir stabilias kainas. Štai ir susidėliotų visa ekonominė grandinė.
Manau, kad šiais laikais savo krašto gynyba – tai ne tik ginklo ėmimas į rankas. Pirmiausia, tai – ekonominis stabilumas ir sugebėjimas patiems savimi pasirūpinti, todėl būtina skatinti vartotojus pirkti vietos produkciją ir stiprinti trumpąsias maisto grandines tarp ūkininkų ir galutinių vartotojų.
Beje, kalbant apie žemės ūkį ir čia valdantieji nutarė sutaupyti. Pagal antiinfliacinį planą nukentėjusiems žemės ūkio sektoriams siūloma skirti 9,3 mln. eurų. Nors vien ES skiria daugiau nei 7 mln. ir leidžia šią sumą dvigubinti iš nacionalinių lėšų. Tad žemės ūkio sektoriams, o tuo pačiu ir juose dirbantiems žmonėms galima būtų skirti kur kas didesnę sumą.
Vis dėlto nuspręsta, kad ir šį kartą žemės ūkis gali palaukti. Bet ar išgyvens kiaulininkystės ir paukštininkystės sektoriai, kurie šiuo metu yra ant egzistencinės ribos? Pagalba šiems sektoriams itin vėluoja, bet, matyt, kažkas galvoja, kad dar turime laiko, kol tvartai galutinai ištuštės.
Kovą metinė infliacija pasiekė 15,7 proc., ekonomistai sako, kad tai dar ne pabaiga. O rudenį besiruošiant naujajam šildymo sezonui žmonėms vėl reikės sugalvoti, kaip susimokėti už šildymą ir kitas paslaugas, kurios dar labiau brangs.
Taigi, dabar valdantieji žada padalyti 2,26 mlrd. eurų. Visiems po truputį. Ir tie, kurie turi ir uždirba daugiau, taip pat gaus kompensacijas, kaip ir tie, kurių pajamos yra minimalios. Po tokių ilgų svarstymų, nes kai kurios šalys jau sugebėjo ir po antrą paketą suformuoti, akivaizdu, kad plane trūksta diferenciacijos ir socialinio jautrumo. Solidarios dalybos visiems po lygiai, ekonomikai didesnio efekto vargu ar duos, greičiau paskatins žmones mažinti išlaidas, o tai reiškia, kad kai kuriems verslams bus dar sudėtingiau išsilaikyti, o mokesčių į biudžetą bus surenkama mažiau.