Jame be kita ko Europos Sąjunga kviečiama atsisakyti sankcijų politikos Baltarusijos atžvilgiu. Bet kuriuo atveju šis savotiškas politinio epistoliarinio žanro pavyzdys, atrodo, bus pasiekęs dar kelių ES šalių sostines, yra mėginimas nors šiek tiek atsiriboti nuo Rusijos agresijos, kuri jau virto tiesiog taikių gyventojų žudynėmis Ukrainoje.
Baltarusijos diplomatijos vadovas teigia, jog tuo metu prieš tris dešimtmečius būta daug vilčių, o štai šiandien Baltarusijos ir Europos Sąjungos santykiai yra blogesni nei buvo šaltojo karo metu. Ir čia gal vienas keisčiausių šio laiško teiginių, esą „nelaiminga įvykių grandinė, vykstanti nuo 2020-jų metų, Baltarusiją ir ES praktiškai sugrąžino į ledynmetį“.
Kokius „nelaimingus įvykius“ turėjo galvoje ministras, vargu, ar sužinosime. Aišku viena – tikrai ne suklastotus prezidento rinkimus ar neteisėtą lėktuvo pagrobimą, dirbtinai sukeltą migrantų krizę prieš Lietuvą ir kitas kaimynes ar juolab represijas prieš tokius „rinkimus“ pakilusią Baltarusijos visuomenę. Kurios vykdytos ne tik po pastarųjų „rinkimų“, bet ir anksčiau, tačiau šįsyk daug brutaliau bei plačiau.
Ar šis laiškas, (neįmanoma, kad nesuderintas su Lukašenka), reiškia, jog Minskas pradeda suvokti, kad Maskva globaliu požiūriu karą pralaimi? Todėl ir skuba kaip nors nuo to atsiriboti? Ypač nuo protu nesuvokiamų taikių gyventojų žudynių. Laiškas, beje, pasiekė Briuselį dar prieš Lukašenkos vizitą į Rusiją, Amūro sritį, kur jis susitiko su Putinu Vostočnyj kosmodrome. Vis tik panašu, jog laiškas nesuderintas su Putinu ar bent Lavrovu ir, ko gero, nesitikėta, jog nutekės į viešumą.
Nes kosmodrome Lukašenka jau ypatingai tarsi prasižengęs mokinukas žeminosi ir lankstėsi Putinui, stengėsi bet kokia kaina įtikti, kalbėdamas įvairiausias nesąmones. Teigė, pavyzdžiui, jog žudynės Bučoje buvo britų žvalgybos operacija ir net siūlė Kremliaus šeimininkui „žvalgybinę informaciją su įrodymais“. Pataikūniškai kalbėjo, esą Kremliaus „specoperacija“ pagal genialų jo šeimininko sumanymą pradėta pačiu laiku, užbėgant už akių „baisiam puolimui iš Ukrainos“.
Tai, matyt, tik patvirtina, jog Kremlius dėl to laiško į Briuselį buvo nepatenkintas, kaip ir apskritai kokiais nors savarankiškesniais Baltarusijos veiksmais, o ypač užsienio politikos srityje, nes tai akivaizdžiai prieštarauja jau dvidešimt metų nesibaigiančiai „integracijai“.
Be to ,Rusijos kariams, kurie iš fronto grįžta į Baltarusiją, kaip teigia įvykių stebėsenos žurnalistai, buvo netikėta, kaip šaltai juos priima visuomenė šioje neva sąjungininkų šalyje. Pasitvirtino informacija, jog rusų mariodieriai siuntė į namus Ukrainoje pagrobtus daiktus ir tai paviešino baltarusiai, kaip ir gadino geležinkelių valdymo sistemas Baltarusijos teritorijoje, kad sutrikdyti tiekimą rusų kariuomenei.
Kitaip sakant, gana akivaizdu, jog šios šalies visuomenė ne tik nepritaria kokiam nors tiesioginiam įsitraukimui į karą, bet ir net kitokiam bendradarbiavimui su rusais, šalies teritorijos panaudojimui karo veiksmams prieš Ukrainą. Į tai nekreipti dėmesio Lukašenkos aplinka, net ir užsmaugusi bet kokią opoziciją, aišku, negali.
Laiške, kaip jau minėta, skundžiamasi ne tik sankcijomis, kurios, anot ministro, „smogė paprastiems žmonėms“, taip pat ir baltarusių blokada įvairiose tarptautinėse organizacijose. Baltarusijos diplomatijos vadovas kategoriškai „atmeta bet kokias insinuacijas apie tai, kad Baltarusija kažkaip įtraukta į kovinius veiksmus Ukrainoje. Baltarusija nesiruošia būti įtraukta į karą. Mums – tęsia Vladimiras Makėjus – užtenka karų mūsų istorijoje.“
Tai, deja, netiesa, nes rusų pajėgų įleidimas į Baltarusijos teritoriją, jau nekalbant apie iš ten vykdomus Ukrainos apšaudymus raketomis, ir yra dalyvavimas karo veiksmuose, verčiantis ukrainiečius laikyti šiaurėje gana dideles pajėgas, kurios galėtų būti panaudotos rytuose ar kitų regionų gynybai. Taip visos pompastiškos Lukašenkos kalbos apie „brolišką Ukrainos tautą“ virto elementariu kolaboravimu su agresoriumi ir įsitraukimu į karą, kad ir kaip diktatorius ir jo aplinka mėgintų nuo to išsisukti.
Vladimiras Makėjus kviečia Europą diplomatinėmis priemonėmis atstatyti dialogą, esą tai vienintelis būdas eiti į priekį šiomis aplinkybėmis. Tarsi jis nežinotų, kiek tokių pastangų daroma ir pirmiausia iš Europos Sąjungos lyderių pusės. Užsienio reikalų ministras tikisi, jog išmintis, pragmatizmas, suvereniteto ir visų Europos šalių, taip pat Baltarusijos nepriklausomybės palaikymas bei noras išsaugoti taiką ir bus pagrindiniu visų veiksmų kriterijumi…
Prieš pat laiško išsiuntimą Baltarusija paskelbė, jog atsisako vizų reikalavimo Lietuvos ir Latvijos piliečiams, įsivaizduodama, greičiausiai, tai kaip „geros valios“ žingsnį, demonstruojantį, jog Baltarusija norėtų atstatyti gerus santykius su Europos Sąjunga, kad čia būtų „daugiau Europos“, kurios dėl sankcijų „Baltarusijoje bus vis mažiau“ – teigiama laiške.
Jame taip pat kviečiama „permąstyti būsimų Baltarusijos ir ES santykių bei Europos saugumo paradigmą“. Nemanyčiau, jog laikant kalėjimuose kelis tūkstančius politinių kalinių įmanomas koks nors bendras santykių permąstymas ar apskritai dialogas su Baltarusija.
Kiek ankščiau Baltarusijos valdžia mėgino aiškinti, jog ne tik Ukrainai ir Rusijai, bet ir Baltarusijai turi būti suteiktos saugumo garantijos, bandė įsitraukti į prasidėjusį vangiai vykstantį derybų procesą. Ir čia iškyla klausimas, kodėl? Greičiausiai todėl, jog Baltarusija, nepaisant „draugystės“ ar „sąjunginės partnerystės“, Kremliumi nelabai pasitiki?
Jeigu Rusijos ekonomika dėl sankcijų spėriai traukiasi recesijos link, šimtai tūkstančių iš Rusijos pasitraukusių užsienio kompanijų darbuotojų netenka darbo, tai Baltarusijos, neturinčios jokių atsargų, padėtis dar prastesnė, nes jų ekonomika silpnesnė, praskolinta Rusijai, kurios galimybės teikti naujas paskolas jau dabar yra gerokai sumenkusios. Būtent dėl šių priežasčių Lukašenka ir jo aplinka desperatiškai ieško išeičių. Todėl ir siunčia laiškus į Briuselį, nes jiems ir telieka epistoliarinis žanras, o už kelių dienų lekia į Rusiją patvirtinti lojalumą Kremliaus šeimininkui.
Lietuvai Baltarusija net ir su tokia miglota užsienio politika bei laikysena išlieka sudėtinga problema bei iššūkiu. Ir dėl Astravo atominės elektrinės, dėl būsimo šios kaimynės demokratiško (ne)pasirinkimo, daugelio kitų aspektų. Partijų susitarime dėl užsienio politikos reikia tikėtis, tai bus atspindėta, pasiūlyti sprendimai ar bent jau politikos principai. Nes mūsų interesas – suvereni ir demokratiška Baltarusija, o ne dar viena Rusijos Federacijos gubernija kaimynystėje su visomis pasekmėmis.
