Pastarųjų dešimtmečių Rusijos karinių agresijų trukmė santykinai būdavo neilga. Maskva išsirinkdavo tokį varžovą, kuris ir teorinių, ir praktinių galimybių pasipriešinti neturėdavo.

Lengva 2008 metais buvo kariauti prieš nedidelę Gruziją. Kartvelai neturėjo priešlėktuvinės gynybos, jų kariuomenė skaičiumi ženkliai nusileido puolantiesiems rusams, o geriausias karinis gruzinų kontingentas karo metu buvo išsiųstas į misiją Irake. Kremlius pergalę pasiekė per 6 dienas.

Vėliau panašūs strateginio pranašumo fintai Kremliaus pakartoti 2014 ir 2016 metais. Dideliu kariniu genijumi nereikėjo būti 2014 metais, kai kariauta prieš demoralizuotą, Rusijos šnipų knibždančią, karui nepasirengusią ukrainiečių kariuomenę.

Sirijos sukilėliai neturėjo karinio pasirengimo, oro gynybos, sunkios artilerijos, tad taip pat nebuvo lygiavertis varžovas. Tokius mušti, kurie duoti atgal negalėjo, buvo lengva.

Maskvos pradėti karai santykinai trukdavo neilgai. O svarbiausia Kremliui – pergalingai. Šį kartą Kremlius, kaip ir jos Juodosios jūros flagmanas, kreiseris „Maskva“, ne juokais užsirovė. Šiandieninė Ukrainos kariuomenė – tai ne ta sena, buvusi mušimui skirta bedantė armija.

Ukrainiečiai iš esmės perkūrė savo kariuomenę. Pagal NATO karinio vadovavimo ir mūšių vedimo gerąją praktiką performatavo savo ginkluotąsias pajėgas. Įvaldė vakarietiškų modernių ginklų naudojimą. Be to, tai 8 metų kovinę patirtį rytų Ukrainoje įgijusi kariuomenė.

Skiriasi ir karių motyvacija. Nemotyvuota, marodieriauti linkusi, aklai putlerio įsakymus vykdanti orkų armija turi kariauti ne tik su besipriešinančiais kariais, bet iš esmės su visa ukrainiečių tauta. Didvyriškas ukrainiečių pasipriešinimas neleidžia Kremliui lengvai ir su mažomis aukomis okupuoti šalies.

Karas dar tęsis, nes Rusijos armija yra tarsi milžiniškas mėsos gabalas. Ukrainiečiai kiekvieną dieną šį gabalą pjausto, kramto ir virškina, o jis vis nesibaigia. Tiesa, kiek ilgai karas truks – pasakyti negalime. Karo trukmės įvardijimas labiau spėjimas, nei prognozė.

Karas dar tęsis, nes Rusijos armija yra tarsi milžiniškas mėsos gabalas. Ukrainiečiai kiekvieną dieną šį gabalą pjausto, kramto ir virškina, o jis vis nesibaigia.

Tikslesnių, realesnių atskaitos taškų, kurie galėtų sufleruoti, kiek truks karas, nežinome. Viešojoje erdvėje nėra prieinamų patikimų duomenų iš Rusijos ir Ukrainos generalinių štabų, kuriais remiantis būtų galima daryti tikslesnes prognozes.

Lietuvoje nuo pirmos karo prieš Ukrainą dienos iš esmės suvokta šio karo reikšmė. Jei Maskva laimėtų, ji tuo nepasitenkintų. Kijevas tėra tarpinė stotelė. Šiandien okupuojama Ukraina, rytoj – Lietuva.

Dar prieš karinės agresijos pradžią Rusija reikalavo atitraukti NATO karinę infrastruktūrą iki 1997-ųjų sienų. Iš esmės Maskva reikalavo, kad vakarų šalių kariniai vienetai pasitrauktų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Bulgarijos ir Rumunijos.

Kremliaus pergalė taip pat taptų didžiuliu politiniu smūgiu šiandieniniai pasaulio saugumo ir bendradarbiavimo architektūrai. Karinę agresiją prieš demokratinę Ukrainą įvykdžiusi autoritarinė Rusija parodytų, kad karu spręsti tarptautinius klausimus yra naujas normalumas.

Jei galima Rusijai, tai kodėl kitiems negalima? Žiūrėk ir komunistinė Kinija nutartų Taivaną kariniu būdu prisijungti. Kremliaus pergalė taip pat taptų demokratijos idėjos duobkasiu. Jei demokratinės santvarkos negali savęs apsiginti, tai kokia prasmė tokias sistemas saugoti, kurti ir plėtoti.

Jei galima Rusijai, tai kodėl kitiems negalima? Žiūrėk ir komunistinė Kinija nutartų Taivaną kariniu būdu prisijungti. Kremliaus pergalė taip pat taptų demokratijos idėjos duobkasiu. Jei demokratinės santvarkos negali savęs apsiginti, tai kokia prasmė tokias sistemas saugoti, kurti ir plėtoti.

Lietuvos visuomenė, politikai, akademinės bendruomenės ir kitų sričių atstovai nuo pat karo pradžios ėmėsi visokeriopos pagalbos. Dar net prieš karą Lietuva perdavė priešlėktuvinės gynybos artimojo nuotolio raketas Stinger. Vėliau suteikta ir kitokio pobūdžio karinė pagalba.

Prasidėjus karui Lietuvos žmonės puolė aukoti pinigus ukrainiečių kovą remiančioms organizacijoms. Nešti įvairiausi daiktai nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tie kas galėjo, suteikinėjo savo gyvenamąjį plotą ukrainiečių šeimoms. Ėjo į įvairias Ukrainą palaikančias akcijas.

Problema ta, kad pagalbos arsenalas kone visas panaudotas. Ką reikėtų daryti toliau, tai tęsti šiuos teisingus pagalbos darbus. Tačiau Lietuvoje prasidėjo niekam nereikalingos „didesnio patrioto“ lenktynės, kai skelbiamos vis naujos iniciatyvos.

Viena tokių diskusijų, ką daryti su sovietiniais paminklais miestuose ir kapinėse. Atsirado siūlymų tokius paminklus demontuoti. Didžiausios valdančiąją daugumą formuojančios partijos primininkas Gabrielius Landsbergis pasiūlė tokius paminklus uždengti Ukrainos vėliavomis.

Kova su antkapiais ir memorialiniais paminklais ypač populiari Putlerio valdomame Mordare. Nenuostabu, kad praėjusią savaitę rusų okupuotame Ukrainos mieste Chersone orkai nugriovė memorialinį kompleksą, skirtą pagerbti už laisvę 2014 metais Maidane žuvusiems ukrainiečiams.

Smolenske nuo patriotinio kaitulio apsvaigę vietiniai nutarė surengti automobilių kolonos eiseną palaikant Rusijos agresiją Ukrainoje. Vietoj to, kad bėgtų į karines nuovadas, užsirašinėtų į putlerio armiją ir eitų galvų guldyti Ukrainoje, eisenos dalyviai grasinosi griauti paminklą Katynės žudynių aukoms.

Žinoma, lengva kariauti su mirusiais. Lenkų karininkai iš numirusių neprisikels ir grąžos Z ir V fanatams neduos. Tuo tarpu, Ukrainoje teks kariauti su gyvais. Gali gauti taip, kad kaulų savų nesurinksi.

Panašu, kad Lietuvoje slėpdamiesi už ukrainiečių karių nugarų, taip pat nutarta kariauti su paminklais ir mirusiais. Karių kapus ir ten esančius memorialus saugo tarptautinė Ženevos konvencija, tad jų demontavimas būtų tarptautinių susitarimų laužimas.

Rimtesnis klausimas: kaip kova su sovietinių karių kapais ir memorialais padės kariaujančiai Ukrainai? Atsakymas – niekaip.

Rimtesnis klausimas: kaip kova su sovietinių karių kapais ir memorialais padės kariaujančiai Ukrainai? Atsakymas – niekaip.

Vadinasi, diskusijos, ką daryti su sovietiniais paminklais kapinėse, yra beprasmis laiko ir energijos švaistymas. Vietoj to, kad dalyvautumėme „didesnio patrioto“ lenktynėse, turėtume daryti ir kalbėti apie realius veiksmus. Tuos, kurie daro įtaką, turi poveikį.

Praėjusią savaitę vlogeris Skirmantas Malinauskas paviešino informaciją, kaip vieni iš turtingiausių Lietuvos verslininkų traukiasi ir niekaip nepasitraukia iš Rusijos rinkos. Turtingiausias Lietuvos verslininkas Mindaugas Raila, kartu su statybų magnatu Arvydu Avuliu, pinigus ir toliau uždirbinėja Rusijoje.

Žodžiais verslininkai teigia perduodantys turimą turtą. Realiai turtas perduodamas bendrovėms, kurių akcininkais jie yra. Turtas iš dešinės kelnių kišenės perdedamas į kairę. Žodžiais gaunasi Lietuvos verslas išeina, veiksmais – Lietuvos verslas lieka ir toliau moka milijonus mokesčių agresoriui.

Su besitęsiančiu karu neišvengiamai ateina ir nuovargis. Nuovargis jaučiamas ir tarp Lietuvos žmonių. Rutina, kasdieniniai darbai ir rūpesčiai ima viršų ir taip reikalingas dėmesys ir pagalba Ukrainai ima blėsti.

To leisti sau negalime. Ukrainiečiai kaunasi ne tik už save ir savo žemę, bet ir už mus ir visą likusį laisvą pasaulį. Turime ir toliau padėti ir daryti tai, kas svarbu ir efektyvu.