Nežinomas Ukrainos dailininkas stačiatikių ikonų stiliumi nutapė visą šių metų Didžiosios savaitės esmę talpinantį paveikslą, kuriame Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Maskvos stačiatikių bažnyčios patriarchas Kirilas, vilkėdami rusų armijos karių uniformomis, plaka išrengtą Jėzų Kristų. Tačiau kiekviena žmonių karta toje klasikinėje Išganytojo nuplakimo scenoje galėjo įsivaizduoti savo epochos antiherojus.
XX amžius prasidėjo žmonijai tikint, kad mokslo pažanga ir švietimas taip sparčiai keičia pasaulį, jog epidemijos, badas ir karai liks tik istorijos vadovėliuose. Tačiau tai nesutrukdė kilti Didžiajam karui, vėliau pavadintam Pirmuoju pasauliniu, o Ispaniškasis gripas numarino daugiau žmonių, negu žuvo apkasuose prie Verdeno.
Antrasis Pasaulinis karas parodė, kaip civilizuoti žmonės tampa karo nusikaltėliais, o Holokaustas ir Gulagas tapo jų sukurtu pragaru žemėje. Karas baigėsi, bet pusę pasaulio užvaldė komunistinio rojaus utopija įtikėję kraugeriai, sustoję tik branduolinio žmonijos susinaikinimo akivaizdoje. Tik pačioje amžiaus pabaigoje jų iliuzijos žlugo, nusinešdamos į praeitį pasaulį padalijusias sienas ir tautų laisvės siekius slopinusias represijas.
XXI a. prasidėjo žmonijai tikint, kad dabar jau tikrai galime prekiauti, o ne kariauti, ir universalios žmogaus teisės bei progresas nepaliks jokių iššūkių, kurių visi drauge negalėtumėm įveikti. O tada atėjo 2001 m. rugsėjo 11-oji. Kol medžiojome teroristus Rytuose, pabėgėlių minios plūdo į Vakarus, atsinešdamos ir savo kančių bei neapykantos ideologijos nuosėdas. Europos miestuose atsirado ginkluotų pareigūnų postai ir mūsų baime mintantys politikai.
Kol bandėme suprasti, kaip lėkštai suprasta religija gimdo savižudžius teroristus, Kremliuje brendo pagieža už pralaimėtą Šaltąjį karą ir sugriuvusios imperijos didybės ilgesys. Tačiau mažiausiai tikėjomės, kad Uhano egzotiškų gyvūnų turguje vieno kino pasigautas virusas netrukus porai metų uždarys visą pasaulį, o lavonai nebetilps morgų šaldytuvuose. O kai pandemija išsikvėpė, labiausiai iš visų pasaulio žmonių jos bijojęs Rusijos tironas iš savo bunkerio paskelbė karą ir pasiuntė savo sadistų bei marodierių armijas žudyti Ukrainos žmonių.
Visuotinis raštingumas, visiems prieinamas universitetinis išsilavinimas, galimybė gauti ir skleisti informaciją internete ir visos pakeisti pasaulį turėjusios technologijos, apvedusios mus ratu, vėl sugrąžino į tą patį purviną Didžiojo karo apkasą su šautuvais rankose ir priešais tolumoje, prie dūmuose paskendusio horizonto. Girtas rusų kareivis vėl prievartauja moteris ir vaikus, kaip 1945-ųjų pavasarį. O pasaulio intelektualai svaičioja apie „didžiąją kultūrą“, kuri kažkaip lyg galėtų išteisinti jei ne pačius žudikus, tai bent tautą, užsisodinusią sau ant sprando tironą, įspraudusį jai į rankas ginklus, o į smegenis – neapykantą.
Dabar jau tikiu, kad tai niekada nesibaigs, kiekviena karta turės savo Didįjį karą, kai tik patikės, kad jis neįmanomas. Kiekvienam iš naujo reikės nusivilti pažangos mitais ir atrasti demonus, tūnančius tamsiose sielos kertėse ir laukiančius savo valandos. Galimybė džiaugtis taika ir ramybe tėra apgaulinga pauzė prieš tai, kai jums suriš rankas už nugaros, paleis kulką į pakaušį ir nustums į kelkraštį.
O savo vaikus auginame tik tam, kad mus verstų žiūrėti, kaip juos paeiliui prievartauja visa kuopa, o paskui sukiša butelius į kūno angas ir perskelia kaukoles šautuvų buožėmis. Ir nėra jokio atsakymo, už ką mums visa tai buvo ar dar bus duota.
Kokia tiesa apie karą galėtų patikėti karo nusikaltėliais tapusių naivių „Jeralašo“ berniukų ir „Nasha Russia“ paauglių motinos? Laukiančios jų purvinuose didelės piktos šalies miesteliuose, kur nuo ano amžiaus pabaigos nestoja traukiniai. Kur vaikai tampa vyrais, išėję į kariuomenę arba kalėjimą, o grįžę žiūri tuščiomis pragaro žvėries akimis ir nieko nepasakoja net mirtinai prisigėrę. Kur sūnaus atsiųstos trofėjinės skalbyklės susirenka pažiūrėti visos kaimynės ir kiekviena bando patarinėti, kaip ją įjungti be vandens ir kanalizacijos. Bet dar nežino, kad niekas neateis į laidotuves, nes kūnas taip ir liks tik sauja pelenų sudegusiame prie Kramatorsko tanke.
Negi Velykų avinėlis Kristus, nuteistas, nukankintas ir palaidotas tik todėl, kad KGB padaliniu dar sovietmečiu virtusios cerkvės tarnai prabangiais laikrodžiais ir limuzinais galėtų varžytis su išpampusiais nuo kyšių Putino valdininkais?
Kai tik palaidosime visas aukas, nuteisime karo nusikaltėlius ir viso pasaulio pastangomis drauge atstatysime sugriautus Ukrainos miestus, reikės kažko stipresnio už neapykantą agresoriui, kad atgaivintų mūsų protus bei širdis. Nukankinto Dievo sūnaus prisikėlimo žinia yra per stipri, kad ją sumenkintų mūsų nuodėmės ir net baisiausi nusikaltimai.
tik pavargstame vienas kitą žudyti, mums būna reikalinga Velykų ryto šviesa. Viltis, kad pragaro gelmes atvėrusios sielos žaizdos bus išgydytos, jei tik suteiksime Viešpačiui tokią galimybę.
