Dujos

Reikėjo karo Ukrainoje, kad ateitų praregėjimas. Pirmas ženklas buvo Seimo priimta rezoliucija dėl energetinių išteklių importo iš šalių, vykdančių karinę agresiją prieš Ukrainą. Tačiau premjerė Šimonytė pareiškė, kad SGD terminalas Klaipėdoje negali patenkinti dujų poreikio. Nežiūrint to, po vienos dienos Energetikos ministras Kreivys paskelbė, kad Lietuva pirmoji Europoje atsisakė dujų iš Rusijos tiekėjų – „Gazprom“ vamzdynu ir „Novatek“ per SGD terminalą Klaipėdoje. Taip nutrūko pinigų už dujas srautas į Rusiją ir buvo paskelbtas pavyzdys Europai.

Tačiau šį atsisakymą nulėmė „Ignitis“ ir „Achemos“ sprendimai bent balandžio mėnesį nepirkti dujų iš minėtų Rusijos tiekėjų. „Achema“ dėl dujų pirkimo iš „Gazprom“ ilgesniam kaip vienas mėnuo laikotarpiui nėra apsisprendusi. Nematyti, kaip valdžia bent kuo nors prie tokio sprendimo būtų prisidėjusi. Kaip Lietuva atrodys, jei gegužę ar vėliau „Achema“ vėl ims pirkti „Gazprom“ dujas?

Norint patikimai užkardyti rusiškų dujų pirkimą, reikia politinių sprendimų ir teisės aktų, panašių į antiastravinį įstatymą. Deja, paskelbta pergalė dujų sektoriuje labai trapi ir kol kas nulemta rinkų, o ne vyriausybės. Ar bus galutinai atsisakyta dujų iš Rusijos, už kurias 2021 metais Lietuva sumokėjo 140 milijonų eurų?

Elektra, sinchronizacija ir AE Astrave

Laukia sinchronizacija su Europa. Tai yra kartu ir pasipriešinimas AE Astrave. Kritinė infrastruktūra yra elektros jungtys su Lenkija ir Švedija. Baltarusija pademonstravo, kad be vargo galima išjungti elektros linijas su ja. Ukraina parodė pavyzdį, kad įmanoma sinchronizacija per tris savaites. Jei smarkus vėjas palieka tūkstančius Lietuvos vartotojų be elektros, ar dar reikia laukti, kad dispečerinė Maskvoje, valdanti mūsų perdavimo tinklą, sukeltų daug kartų didesnę avariją.

Atrodo, kad prezidento Nausėdos žodžiai, kad sinchronizuotis su Europa reikia nelaukiant 2025 metų, tėra tik šauksmas tyruose – vyriausybė jų negirdi. O pirmiausia reikia išjungti elektros linijas su Baltarusija. Kiek dar laiko BRELL ir „techninis elektros srautas“ iš AE Astrave naudosis Lietuvos elektros tinklais? Kada pilnai veiks antiastravinis įstatymas? Ar bus ramiai laukiama, kai jau 2022 pradės veikti antras blokas AE Astrave? O tuo tarpu iš Kaliningrado 2021 metais importavome elektros už 180 milijonų eurų.

Nafta

ES jau kuris laikas diskutuoja, ar į sankcijų Rusijai sąrašą įtraukti naftos ir anglies pramonę. „Orlen Lietuva“ neskelbia, kiek sumoka Rusijai už importuojamą naftą. Įmonės vadovas sako, kad „Orlen Lietuva“ yra pasiruošusi ir gali perdirbti ne rusišką Ural, o kitų rūšių naftą. Lietuva, atsisakiusi naftos importo iš Rusijos, iš esmės sumažintų savo priklausomybę. Ar nebūtų prasmingiau mitingus ir piketus prie Vokietijos ambasados perkelti prie vyriausybės rūmų? Kiek laiko dar bus vykdomos ilgalaikės naftos importo iš Rusijos sutartys? Ekspertiniu vertinimu, Lietuva 2021 metais importavo naftos iš Rusijos maždaug už du milijardus ir septynis šimtus eurų per metus. Kada tai pasibaigs?

Degalai

Be naftos yra ir naftos produktų saitai su Rusija. „Lukoil“ per priedangos įmones ir fizinius asmenis valdo bendroves „Viada“ ir „Baltic Petroleum“, turinčias beveik 250 degalinių Lietuvoje. Tuo tarpu „Neste“, „Circle K“ ir „Orlen“ visos kartu valdo tik 203 degalines. Bendra „Viada“ ir „Baltic Petroleum“ apyvarta 2021 metais buvo beveik vienas milijardas eurų. Ar ne laikas tiek valstybinėms, tiek ir privačioms įmonėms bei asmenims boikotuoti „Viada“ ir „Baltic Petroleum“ degalines, kaip atsaką į Rusijos karą Ukrainoje, ir nutraukti pinigų srautus į Rusiją?

Ignalinos AE uždarymas

Karo fone liko užmirštas pagrindinis Ignalinos AE uždarymo rangovas NUKEM. Šiandien tebesitęsia projektas B1, kurio vertė 200 milijomų eurų. Kada jis baigsis ir kiek už jį reikės NUKEM’ui galutinai sumokėti, neaišku. Pagal pradinį planą NUKEM turėjo baigti projektus B2/3/4 2009 metais ir pradinė kaina buvo 120 mln. eurų. 2012 metais po teisinių ginčų ir spaudimo iš Europos komisijos NUKEM’ui buvo sumokėta jau beveik 200 mln. eurų. Šio projekto darbai vėluoja jau 13 metų, o NUKEM jų nebaigia ir šiandien.

NUKEM taip pat dalyvauja ir B9/2 projekte. „Rosatom“ svarbu ne tik pinigai, bet dar svarbiau technologinės žinios ir realus patyrimas, kaip demontuoti ir uždaryti AE. Kas gali garantuoti, kad „Rosatom“ per NUKEM tyčia ar per aplaidumą nepaliko „dovanėlių“ Visagine? Kokia bus galutinė NUKEM pateikta sąskaita, neaišku. Iki 2027 metų Ignalinos AE uždarymui Lietuva prašė 780 mln. eurų, o Europos komisija skyrė 490 mln. Eurų. Pagal ankstesnius vertinimus, uždarymo pabaiga numatyta 2038 metais ir uždarymo kaštai turėjo būti „tik“ 3,316 milijardų eurų. Dabar ši suma suma augs vos ne geometrine progresija.

Lietuva Rusijai priklausančiai bendrovei NUKEM iš viso sumokės ne mažiau kaip 500 milijonų eurų Ar ilgai NUKEM formuos Ignalinos AE ir Visaginą kaip amžiną Rusijos placdarmą ir eksperimentinę „Rosatom“ aikštelę? Kiek „Rosatom“, galutinis NUKEM akcininkas, pasisems pinigų ir žinių Lietuvoje? Ką apie tai mano VSD?

Sąstingis Lietuvos energetikoje

Dramatiškai išaugusios energijos kainos ir karas Ukrainoje keičia pasaulį. Lietuvoje bandoma apsimesti, kad energetika palauks, kol baigsis karas Ukrainoje. Toliau galioja dar 2018 metais patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija ir 2019 metais sukurtas Nacionalinis energetikos ir klimato kaitos veiksmų planas. Šiandien abu šie strateginiai dokumentai beviltiškai pasenę. Lietuva jau po Krymo aneksijos 2014 metais, turėdama naftos ir dujų terminalus bei elektros jungtis su Lenkija ir Švedija, galėjo nemokėti Rusijai po tris milijardus eurų per metus.

Butkevičiaus ir Skvernelio vyriausybės gali teisintis, kad jų laiku Rusija dar nežudė taikių gyventojų, negriovė Ukrainos kaimų ir miestų. Kuo pasiteisins Šimonytės vyriausybė dėl neįgalumo energetikoje? Vieninteliai ryžtingi naujos vyriausybės sprendimai buvo nutraukta „absoliuti AE Astrave blokada“ ir nutilęs Sąjūdis prieš Astravą.

Yra trys niekiniai argumentai, kodėl Lietuva neatsisako energetikos importo iš Rusijos.

Pirmas argumentas – „ES šalių prekyba su trečiosiomis šalimis yra ne šalių narių, bet Europos komisijos kompetencija.“ Tačiau tai negalioja tuo atveju, jeigu ta prekyba kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Tuo remiantis po pusės metų blaškymosi, kai JAV paskelbė sankcijas Belaruskalij, Lietuva uždraudė kalio trąšų tranzitą per Lietuvą. Buvo argumentuojama tuo, kad pajamos iš šio tranzito sudaro daugiau kaip 10% Lietuvos geležinkelių apyvartos. Vargu, ar BRELL elektros srautai per Lietuvą, kuriuos valdo dispečerinė Maskvoje, sukelia mažesnę grėsmę už kalio trąšų vežimą į Klaipėdą. Čia grėsmė kyla elektros perdavimo operatorei „Litgrid“. Lygiai tas pats yra su „Orlen Lietuva“, kurios apyvartos absoliučiai didžąją dalį sudaro naftos importas iš Rusijos. Pagaliau dujų importas iš Rusijos kelia grėsmę bendrovėms „Ambergrid“ ir „Achema“. Visos minėtos įmonės įstatymu pripažintos kaip turinčios svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui užtikrinti. Visa tai yra realios grėsmės, skirtingai nuo kalio trąšų tranzito. Akivaizdu, kad pirmas argumentas yra niekinis.

Antras argumentas. „Rusijos energijos išteklių importo draudimas padidins kainas Lietuvos vartotojams.“ Visų pirma, „Orlen Lietuva“ importuoja naftą per Būtingės terminalą, ją perka pasaulinės rinkos kainomis ir pagal ilgalaikes tiekimo sutartis naftą importuoja iš Rusijos. Vargu, ar kitų tiekėjų pasirinkimas bent kiek reikšmingiau padidintų „Orlen Lietuva“ produkcijos kainas. Dujų importas vyko per Klaipėdos SGD terminalą pasaulinės rinkos kainomis. Tai, kad balandžio mėnesį nebuvo perkamos dujos iš Rusijos, jokios įtakos kainoms nepadarė. Pagaliau nutraukus elektros prekybą su Baltarusija ar praėjusį gruodį Baltarusijai laikinai išjungus elektros linijas į Lietuvą, jokių žinių apie baisų elektros brangimą nebuvo. Lygiai toks pat niekinis yra ir antras argumentas.

Trečias argumentas. „Be importo iš Rusijos Lietuvoje pritrūks energetinių resursų.“
SGD terminalo realus pajėgumas yra 3,75 milijardų m3, 2021 metais Lietuva sunaudojo 2,37 milijardus m3, o visos trys Baltijos šalys kartu – 3,90 milijardus m3 dujų.

Gamtinių dujų sunaudojimas mažėjo ir toliau mažės dėl išaugusių kainų ir perėjimo prie atsinaujinančių energijos išteklių. Akivaizdžiai matyti, kad SGD terminalo Klaipėdoje užteks ne tik Lietuvai, bet ir visoms Baltijos šalims ir nėra prasmės jį plėsti. „Orlen Lietuva“, be Būtingės terminalo, kitų importo galimybių neturi ir, atsisakius importo iš Rusijos bei importuojant kitų šalių naftą, aprūpinimas naftos produktais nepasikeis.

Pagaliau, elektros linijų iš Baltarusijos išjungimas jokios įtakos Lietuvos elektros perdavimo sistemai neturi, kadangi elektros iš Baltarusijos Lietuva nuo 2020 metų lapkričio neimportuoja. Jokių pagrįstų paaiškinimų, kodėl negalima išjungti ir išardyti elektros linijų į Baltarusiją, Energetikos ministerija neturi. Elektros importo iš Kaliningrado kiekis irgi nėra toks didelis, kad Lietuva negalėtų išgyventi be jo. Numatoma Harmony Link elektros jungtis su Lenkija yra „nice to have“, bet ne „must to have“. Sinchronizacija galima ir be jos. Ukraina parodė pavyzdį – per tris savaites sinchronizavosi su Europa. Trečias argumentas yra dar silpnesnis už pirmus du.

Ką daro ir ko nedaro valdžia

Praėjusį rugpjūtį JAV paskelbė sankcijas Belaruskalij. Lietuva agitavo už šias sankcijas ir, jas paskelbus, iškilo klausimas dėl kalio trąšų tranzito Lietuvos geležinkeliais ir per Klaipėdos uostą. Nenutraukus šio tranzito, galėjo grėsti antrinės sankcijos. Tada valdžia ėmė dėti visas pastangas, kad Lietuvos geležinkeliai patys nutrauktų sutartį su Belaruskalij ir sustabdytų trašų tranzitą. Galiausiai atėjo supratimas, kad taip būtų pažeista galiojanti sutartis, galėtų tekti atlyginti nuostolius, o tai grėstų Lietuvos geležinkeliams bankrotu.

Tada vyriausybinė nacionalinio saugumo komisija pripažino, kad kalio trąšos kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Lietuvos geležinkeliai sutartį nutraukė. Labai gražu ir sveikintina, kai Lietuvos įmonės nutraukia verslo santykius su Rusija ar Baltarusija. Tačiau daugelis negali to padaryti, nes pažeistų esančias sutartis ar sužlugdytų verslą.

Tokie veiksmai galėtų atvesti į bankrotą, o jeigu būtų pripažinta, kad tai padaryta sąmoningai, grėstų ir teisinė atsakomybė. Jeigu Seimas, vyriausybė ar vyriausybinė komisija dėl grėsmės nacionaliniam saugumui įstatymu, nutarimu, potvarkiu ar sprendimu draustų prekybą su šalimis agresorėmis, įmonės ne tik nesunkiai galėtų nutraukti santykius su Rusijos ar Baltarusijos subjektais, bet ir privalėtų tai padaryti.

Tai neabejotinai galiotų visoms nacionaliniam saugumui svarbioms įmonėms. Tokių ekonominių santykių nutraukimas yra ne verslo, bet vyriausybės politinė atsakomybė, užtikrinant nacionalinį saugumą.

Trys milijardai eurų. Versle yra normalu 5% pajamų skirti marketingui ir viešiesiems ryšiams. 5% nuo trijų milijardų yra 150 milijonų eurų. Už daug mažiau galima nusamdyti ne tik Šrioderių, Skardžių ar Basčių, bet konsultantų, institutų, lobistų, viešosios nuomonės formuotojų, influencerių ar, svarbiausia, žiniasklaidos. Taip paralyžiuojama vyriausybių politinė valia. Lietuva, mokėdama už naftą, dujas, elektrą tris milijardus eurų, realiai finansuoja Rusijos kariuomenę. Tai yra grėsmė nacionaliniam saugumui, jau nekalbant apie karo Ukrainoje finansavimą. Laikas perorientuoti Lietuvos energetiką iš rytų į vakarus. Lengviau ir efektyviau perkrauti energetiką, nei perkrauti vyriausybę.